Žinias ir meilę perduoda amuletas
Prasidėjus rudeniui, Nidoje nutyla turistų šurmulys, tačiau Lietuvos gintaro ambasadorius Kazimieras Mizgiris tikina, kad galerijoje veikla nenutrūksta iki lapkričio mėnesio. V. ir K. Mizgirių gintaro galerija–muziejus aktyviai lankomas, svečiams siūloma edukacinė programa kaip draugauti su gintaru: įžvelgti grožį mažame gabalėlyje, jį apšlifuoti ir padaryti amuletą.
„Mus aplanko ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai, daug vokiečių. Nuostabiausia tai, kad apie mus žino ir amerikiečiai, jie atvyksta į Lietuvą, kad galėtų padirbėti su gintaru. Nušlifavus gintarėlį, lieka gintaro dulkės, kurios surenkamos ir atliekamas ritualas: visi sustoja ratu aplink aukurą, susikimba rankomis ir sugalvoja slaptą norą. Edukatorė beria gintaro dulkes į ugnį, kvapnūs dūmai kyla į dangų nunešdami žmonių norus dievams. Tai visiems palieka didelį įspūdį“, – sako Kazimieras.
Amuletams geriausiai tinka skaidrus ar geltonos spalvos, plokščias gintaras, kuris susiformuoja sakams sustingus tarp medžio rievių. Juodas ir melsvas gintaras yra labai trapus, apdirbant gali skilti.
Nuostabiausia tai, kad apie mus žino ir amerikiečiai, jie atvyksta į Lietuvą, kad galėtų padirbėti su gintaru.
Gintaro amuletų edukacija pradėta prieš penkerius metus. Iš pradžių apsilankydavo keliolika grupių per metus, bet gandas greitai pasklido, todėl dabar norinčiųjų yra tiek daug, kad grupės registruojamos iš anksto. Vien tik iš Amerikos atvyko 150 grupių turistų. „Mums tai didelė paskata dirbti. Labai laimingos ir edukatorės Judita ir Rasa, kad gali perduoti savo žinias bei meilę apie gintarą“, – sako K. Mizgiris.
Pakeitė žmonių požiūrį į Lietuvos auksą
K. Mizgirio manymu, veiklos sėkmę nulėmė sugebėjimas sudominti žmones. Pradėjus dirbti 1993 m., į V. ir K. Mizgirių gintaro galeriją–muziejų žmonės ateidavo kaip dešrų pirkti, nei pasisveikindavo, nei ko nors paklausdavo. Galerijos įkūrėjai suprato, kad reikia keisti darbo stilių – pradėjo bendrauti su lankytojais.
Žmonės atkreipė dėmesį, kokie įdomūs gali būti gintaro papuošalai, ne tik senoviški mūsų močiučių tekinti karoliai.
„Sugalvojome vietoj bilieto įteikti brošiūrą, kurioje būtų kuo daugiau informacijos apie gintarą. Juk muziejaus bilietą kaip popierėlį dažniausiai visi išmeta, o lankstinuko neišmeta, parsiveža namo, parodo šeimos nariams, draugams. Dar daugiau – su tuo lankstinuku muziejaus lankymas visą gyvenimą nemokamas. Nuo to pasisveikinimo, nuoširdumo, bendravimo ir prasidėjo mūsų sėkmė. Pirmiausia reikia duoti, o po to dažniausiai ir gauni“, – tikina Kazimieras.
Lietuvoje pastebimas vis didesnis susidomėjimas gintaru. K. Mizgiris mano, kad šiam procesui turėjo įtakos jo ir žmonos Virginijos veikla: įkūrus gintaro galeriją–muziejų, vėliau buvo atidarytos dar trys gintaro galerijos Vilniuje. Šios keturios galerijos kaip kultūros objektai padarė esminę įtaką formuojant požiūrį į gintarą. „Pradėjome gintarą populiarinti, paskatinome su juo dirbti ir menininkus, kad jie atskleistų šio mineralo grožį. Ir žmonės atkreipė dėmesį, kokie įdomūs gali būti gintaro papuošalai, ne tik senoviški mūsų močiučių tekinti karoliai“, – pasakoja K. Mizgiris.
Tiesa, domėtis gintaru skatina ir šio mineralo išteklių mažėjimas. V. ir K. Mizgirių veiklos pradžioje rusai Karaliaučiuje iškasdavo 800 tonų gintaro per metus. Šiuo metu šis kiekis sumažėjo iki 200 tonų. Be to, kinai ir arabai iš Lietuvos pradėjo masiškai supirkinėti ir išvežti gintarą.
Gintarą žvejoja graibštais
K. Mizgiris prisimena, kaip visai neseniai ieškojo jūroje gintarų, kai buvo atvažiavusi filmavimo grupė iš Prancūzijos: „Teko gaudyti gintarą įsibridus iki pusės bangose, vos jūra manęs nenunešė, bet pagavau keturis nedidelius gabalėlius. Kiekvieną dieną jūra dovanoja gintarų, tik reikia žinoti, kur jų ieškoti. Vietas parodo ir žuvėdros, jos skraido virš suneštų ant kranto žolių, negyvų žuvelių, ten būna ir gintarų. Kiti nelaukia, kol bangos jį išmes į krantą, brenda į jūrą ir gaudo gintarus graibštais, ar kaip kuršiai vadino, „kešeliu“.
Senovinis gintaro žvejojimo būdas populiarus ir dabar, ties Karkle yra apie 200 tokių gaudytojų. Jūra po audros išmeta apie 200 kg gintaro, vienas gaudytojas randa apie 0,5–1 kg šio jūros lobio. Dabartiniai gintaro žvejai gudrauja, gaudo naktį, naudoja specialų ultravioletinį žiebtuvėlį, kurio šviesoje gintaras atsispindi balta šviesa. Taip lengviau rasti, juk dienos metu ne taip lengva pastebėti gintariuką tarp kitų akmenų.
Kiekvieną dieną jūra dovanoja gintarų, tik reikia žinoti, kur jų ieškoti.
Dažniausiai gintariukai būna maži, nes jie kovoja su bangomis, daužosi į kitus akmenis ir sudūžta. Retai, bet pasitaiko ir didesnių gabalų. Jūrinis gintaras yra labai patvarus, nes kol atsiduria krante, nukeliauja ilgą kelią. Iškastinis gintaras yra trapus, negražus, su žemės intarpais, o jūrinis gintaras bangų ir smėlio nupoliruotas ir labai stiprus.
Brangiausi amuletai ir eksponatai
V. ir K.Mizgiriai skatina menininkus dirbti su gintaru, tik blogai, jeigu kūrybinis sumanymas ar pats autorius tampa svarbesnis už pačią medžiagą. „Bandome kalbėtis su menininkais, paaiškinti jiems, kad gintarą reikia palaikyti rankoje, susidraugauti su juo, pajusto jo esmę. Tik tada suteikti gintarui tai, ko jam gamta nedavė. Svarbiausia išryškinti gintaro formą, struktūrą, spalvą, skaidrumą. Tokį požiūrį mums įskiepijo Lietuvos meno tarybos pirmininkas dizaineris Feliksas Daukantas, su kuriuo pradėjome bendrauti, kai atidarėme galeriją. Šiomis mintimis vadovaujamės iki šiol, tai viso mūsų gyvenimo veiklos esmė“, – tvirtina gintarų galerijų įkūrėjas.
V. ir K.Mizgiriai atvėrė gintarui kelią į profesionalųjį meną, pradėtos rengti konceptualių meno kūrinių parodos, seminarai, simpoziumai, tarptautiniai konkursai.
Svarbiausia išryškinti gintaro formą, struktūrą, spalvą, skaidrumą.
K.Mizgiris nesiskiria su savo Lietuvos gintaro ambasadoriaus amuletu, kurį sukūrė menininkas Nerijus Erminas. Tai specialus ženklas su Kazimiero vardu lotyniškai „Casimiro“.
Dar viena brangus eksponatas – rastas gintaro gabalas, kuriame Kazimieras įžvelgė kažkokio žmogaus portretą. „Ilgai apžiūrinėjome jį su N. Erminu, paprašiau jį prakalbinti. Menininkui tai pavyko – išryškino bruožus, garbanotus plaukus. Pavadinome šį amuletą mistine būtybe „Elektronu“, šis žodis kilęs iš graikų kalbos, reiškiančios gintarą – juk patrynus šį mineralą į vilną, jis įsielektrina“, – pasakoja Kazimieras.
Saulė keičia gintaro spalvą
Gintaras, kaip ir kiekvienas organinės kilmės mineralas, yra ilgaamžis. Žemės gelmėse jis gali gyvuoti šimtą milijonų metų. Kaliningrade iškasamas gintaras, kurio amžius 50 mln. metų. Jeigu jo niekas neliestų, išgyventų dar tiek pat. Bet iškeltas į žemės paviršių gintaras pradeda aižėti, reaguoja su šviesa, deguonimi, paviršiuje atsiranda įtrūkimų. „Jeigu gintaro neprižiūrėsi, iš dviejų kilogramo vieno gabalo po 10 metų liks trys gabalai. Kad taip neatsitiktų, vos tik pastebėjus paviršinius įskilimus, gintarą reikia „gydyti“, tai gali padaryti tik specialistai“, – perspėja K. Mizgiris.
Gintarinius papuošalus irgi reikia mokėti prižiūrėti. K. Mizgiris pataria juos laikykite tamsoje – stalčiuje ar spintoje, įdėtus į dėžutę ar suvyniotus į minkštą audinį, užsidėkite tik tuomet, kai norite pasipuošti. Kazimieras savo gintarus laiko sūriame vandenyje ir tamsoje.
Jei nešiojate gintaro karolius kiekvieną dieną, jie pakeis spalvą. „Jei norite „pasendinti“ šviesiai geltoną gintarą, palaikykite jį ant palangės saulėje, pavartykite, kad iš visų pusių būtų apšviestas. Po 15 metų gintaras pakeis spalvą, taps gražios tamsiai geltonos, oranžinės spalvos“, – teigia K. Mizgiris.
Perkūno akmuo sunkesnis už Saulės
Svarbiausias eksponatas ir brangiausias gintaras V. ir K.Mizgirių kolekcijoje – 3820 g. sveriantis Perkūno akmuo, savo dydžiu ir svoriu pralenkęs Palangos gintaro muziejuje eksponuojamą Saulės akmenį. „Rudenį iki pavasario išgabenu Perkūno akmenį į saugyklą, nuostabus jausmas, kai paliečiu jį rankomis, jaučiu sklindančią stiprią energiją. Jo vietoje vitrinoje padedame Perkūno akmens muliažą, savo išvaizda nuo originalo jis niekuo nesiskiria, ne visi ir pastebi, kad jis netikras“, – sako galerijos savininkas.
„Perkūno akmuo yra didžiausias Lietuvoje gintaras iš Baltijos jūros. Jis ypatingas tuo, kad yra jūros išplukdytas, o ne iškastas iš žemės. Tai unikalus grynuolis, tokį galima rasti tik kartą per kelis šimtus metų“, – tvirtina K.Mizgiris.
Jei norite „pasendinti“ šviesiai geltoną gintarą, palaikykite jį ant palangės saulėje.
Perkūno akmens kelias į Lietuvą labai ilgas. Jis surastas pakrantėje vieno gintaro žvejo Danijoje, iš pradžių buvo saugomas Danijoje, Lenkijoje, vėliau išgabentas į Jungtinius Arabų Emyratus. „Man pasisekė jį išvaduoti iš arabų nelaisvės, ir grąžinti į Baltijos pajūrį“, – džiaugiasi Kazimieras.
Sulaukė tarptautinio pripažinimo
Kadangi Lietuvoje mažėja gintaro, V. ir K.Mizgirių užduotis – kuo daugiau jo atsivežti iš kitų kraštų. Iš Meksikos Kazimieras pargabeno milžinišką stalaktito formos gintarą. Nidoje jau turi šio stalaktito dalį, dabar pasisekė gauti trūkstamą pusę. Kazimieras turi ir Dominikos gintaro kolekciją, gabalai po kelis kilogramus. Jau sukaupė pilną lagaminą tokių eksponatų.
Kolekcionierius domina Indonezijos kasyklose randamas melsvas gintaras, Madagaskare bei Kolumbijoje iškasamas jaunas gintaras, kuriam vos keli tūkstančiai metų. Kazimieras kaip eksponatą saugo maišelį mėlynosios žemės iš Japonijos gintaro kasyklų.
Eksponatų gintaro kolekcijai Mizgiriai ieško visame pasaulyje, bet labiausiai juos domina Baltijos gintaras.
„Pradėjome nuo to, kad sėdome į seną žiguliuką ir apvažiavome Baltijos šalis, Skandinaviją, pasižiūrėjome, kaip gintarą vertina Europoje, kaip juo prekiauja“, – pasakoja Kazimieras. Sutuoktiniai kreipėsi į Hamburgo universiteto žinomą mokslininką, prašydami įvertinti jų gintaro dirbinius. Profesorius stebėjosi atvykėliais iš Nidos kaimo, sovietinės Lietuvos, bet pusdienį tūpčiojo prie lietuvių gintarų. Vieną rado iš tiesų unikalų – gintare buvo įstrigusi kriauklytė, kuri judėjo vandens laše. Jis rado ir daugiau įdomių inkliuzų.
Šis vizitas davė rezultatų – K.Mizgiris priimtas į Hamburgo gintarininkų draugiją garbės nariu. Taip pat K. Mizgiris tapo Pasaulio gintaro tarybos nariu, Tarptautinės gintaro asociacijos nariu. Tarptautinė gintarininkų asociacija Granske K.Mizgirį pagerbė „Metų gintarininko 2001“ nominacija. Tarptautiniu mastu pripažinta ir Nidos gintaro galerija.
V. ir K.Mizgirių gintaro muziejaus sukurta kilnojamoji ekspozicija „Baltijos gintaras: istorija ir dizainas“ apkeliavo ne vieną pasaulio šalį – eksponuota JAV, Kanadoje, Islandijoje, Belgijoje, Italijoje.
