Su 42-ejų Mindaugu susitinkame vienoje Palangos kavinukėje. Netrukus jis savo mobiliajame telefone pajungia vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas „plaukimas“ oro balionu kviečių lauko paviršiumi.
„Pats fainiausias jausmas, skrieji, lieti kviečių viršūnėles, ir laukas tarsi ima banguoti, – kiek svajingai prasitaria pašnekovas. – Kartą važiavome su draugais pro tokį lauką, paklausiau, kokias emocijas jis jiems kelia. Vienas pagalvojo apie traktorius, kombainus, kitas – apie dar kažką, o man tas jausmas iškyla, kai perbrauki krepšiu viršūnes, skrisdamas metrą nuo žemės. Kai tau barbena, šiurena kviečiai į krepšio dugną...“.
Netrukus pokalbis pasisuka priešinga linkme – apie nelaimes ore: kažkas neseniai patyrė avariją Nidos oro uoste.
„Tik atidarė liepos pradžioje, uždarys, matyt, dabar po šito. Bičiulis juokiasi, kad trečią kartą atidaro jau Nidos aerodromą, nes vis kas nutinka“, – nusistebėjo Mindaugas.
Pilotų bei oreivių gyvenimas visuomet buvo, yra ir bus rizikingas, tačiau noro skraidyti tai nenumalšina. Pilotuoti lėktuvą šiuo metu besimokantis Mindaugas pripažįsta, kad prieš atsiplėšiant su keleiviais oro balionu nuo žemės visuomet jaučia lengvą nerimo virpuliuką – tai normalu. Jei jo nejauti, galbūt tavęs „nebeveža“ tai, ką darai, ir laikas ieškoti naujo gyvenimo varikliuko?
„Noras pilotuoti lėktuvą manyje glūdi nuo senų senovės, tačiau vis atsirasdavo pašalinių dalykų, kurie tam sutrukdydavo. Ar tėvai susiję su dangumi? Abu skraidydavo į Vilnių, Kauną. Kaip keleiviai (nusijuokia). Kol manęs laukėsi, mama dirbo oro uoste medicinos punkto vedėja“, – šyptelėjo Mindaugas.
Mamos darbe girdimas kylančių bei besileidžiančių lėktuvų gausmas, matyt, jau tuomet nulėmė, tarsi į kraują įrašė tai, kad gimęs Mindaugas ateityje su tuo susies savo gyvenimą. Dar vaiką jį žavėjo tas specifinis sudeginto žibalo kvapas, pasklisdavęs nusileidus lėktuvui. Kiek save atsimena, pašnekovas nuolat būdavo užvertęs galvą į dangų, o pamatęs ten kokį skrendantį objektą, visuomet ištardavo nevalingą garsų „vau!“.
„Pamenu, kaimynė dirbo spaudos kioske. Man buvo gal 6 ar 7 metai. Davė paskaityti žurnalą apie aviaciją, berods, „Sparnai“ vadinosi. Taip kilo pirmasis impulsas. Tėvai ėmė prenumeruoti tą žurnalą.
Labiausiai domino technika ir aviacijos žmonių istorijos. Iš mokyklos namo tiesiai juk neisi, vis užsukdavau į knygyną, kuriame rasdavau kokių istorijų apie sklandytojus“, – kaip vis labiau ėmė nirti į aviacijos pasaulį, atskleidė oreivis.
Aviacijos mechanika nesužavėjo
Baigęs mokyklą Mindaugas ėmė studijuoti aviacijos institute mechaniką. Kad kada pats pilotuos, negalvojo, nes nuo 9 klasės dėvėjo akinius, o „akiniuočiai“ aviacijoje tuomet buvo nelaukiami. Įstojęs į mechaniką manė, kad bent taip prisilies prie savo susižavėjimo objekto – lėktuvų. Pradėjo studijuoti jie 24, baigė mokslus – gal tik 6. Daugelis pasirinko kitas, įdomesnes, perspektyvesnes, pelningesnes specialybes. Tarp tokių buvo ir Mindaugas.
„Trečiame kurse persikrausčiau į Klaipėdą, ėmiau gilintis į informatiką. Kodėl pabėgau iš aviacijos? Nes pajutau, kad mokaisi keletą metų, o praktikos jokios. Pirmą vasarą tik teko Palangos oro uoste padirbėti. Atskrenda lėktuvas, užpili kuro, šlangą pajungi – išsiurbia tualetus. Ne tam, manau, aukštasis mokslas reikalingas. O ir skrydžių tebūdavo vos keletą dienų per savaitę. Per mažai dinamikos. Aviacijos mechanika „atsigavo“ tik visai neseniai“, – paaiškino pašnekovas.
Pirmą kartą Mindaugas jausmą, ką reiškia skristi, pajuto, kai jam dar buvo kokie šešeri, – iš Palangos skrido pas architektą tėtį į Vilnių. Į aviacijos kelią po informatikos studijų jis sugrįžo tik 2011 metais, – padėjo vilniečiams oreiviams, dirbdamas vadinamojoje žemės komandoje, kuri padeda susiruošti skrydžiui, seka skrendantį oro balioną automobiliu ir padeda šiam sėkmingai nusileisti ant žemės bei susipakuoti. Jau pirmąjį savo sezoną Mindaugas buvo pripažintas geriausiu naujoku bei žemės komandos nariu. Tuomet jis dirbo renginių organizavimo srityje, savanoriškos pagalbos oreiviams imdavosi laisvu metu.
„Vasara, laiko yra, kodėl nepadėjus, neprasiblaškius? Taip ir užsikabinau. O iki tol oro balionas man buvo tik gražus pažiūrėti. Ne lėktuvas juk, variklio neturi, – šyptelėjo Mindaugas. – Kartą viena pilotė pasakė, kad iš manęs gali išeiti neblogas pilotas. Pamaniau, čia juk daug reikalų. Po to išgirdau dar vieną komplimentą iš kito. Buvau 20-yje su trupučiu skrydžių sudalyvavęs kaip žemės komandos narys, kai pats pakilau pirmą kartą į viršų. Keistas suėmė jausmas. Išankstinių nuostatų neturėjau, bet pirmos kelios sekundės, kol galva apsiprato, kas vyksta... Beje, pažįstu du oreivius, kurie bijojo aukščio. Vienas jų – mano krikštatėvis, kuris pakėlė mane pirmą kartą į viršų.“
Skrydžio savikaina – 300 eurų
Susiklosčius sudėtingai gyvenimiškai situacijai – patyrus šeimyninių emocinių sukrėtimų – Mindaugas grįžo iš Vilniaus į Palangą, kurį laiką dirbo bare. Teko jam ragauti ir laikraščių maketuotojo darbo. Tačiau kartą tuomet dar būsimas oreivis išvydo pilotų mokyklos kvietimą – ėmė siekti oreivio licencijos. Mokslai užtruko dvejus metus. Dabar pašnekovo sąskaitoje – apie 200 individualių skrydžių. Kaip teigia jis, pavojingiausias laikas oreiviui yra nuo 250 iki 350 ir nuo 2 500 iki 3 500 skrydžio valandos, tuomet imama pervertinti savo jėgas, galvojama, kad viskas jau žinoma ir aišku.
Pasak Mindaugo, pilotų licencijų Lietuvoje yra išduoda kiek daugiau nei 200, tik apie trečdalis jų vykdo komercinius skrydžius.
Pakilimo oro balionu savikaina siekia apie 300 eurų.
Įsibėgėjus pokalbiui, grįžome prie temos apie maršrutą Vilnius–Palanga, – kaip tik šiemet atnaujino vasaros skrydžius tarp sostinės ir pajūrio.
„Atnaujino ir jau nutraukė. Šaukė, kad nori, kad reikia. Gauna, ir nebereikia. Matyt, kainos problema. Yra buvę vienoje šventėje, kad stovėjo mūsų oro balionas ant žemės, priėjo žmogus, paklausė, kiek kainuoja skrydis, atsakiau, kad 100 eurų, pasakė, kad brangu, kad už 50 eurų tai jau skristų. Manau, jei sutikčiau skraidinti už 50 eurų, tas žmogus vis tiek rastų priežastį atsisakyti. Vadinu tokius „taupukais“.
Pakilimo oro balionu savikaina siekia apie 300 eurų. Vien propano, butano dujų valandos skrydžiui sunaudoji apie 100 litrų. Žinoma, kiekvienas skrydis vis kitoks: sąnaudos priklauso nuo keleivių svorio, išorinės oro temperatūros, kupolo dydžio, vėjo. Kuo šalčiau, tuo ekonomiškiau skristi“, – paaiškino Mindaugas.
Daugelis įsivaizduoja, kad pakilus į viršų, būna itin šalta, kaip kokiuose kalnuose, taip galvojantys visuomet nustemba dėl krepšyje vyraujančios šilumos – nuo kaitinamo kupolo kaista ir keleiviai.
– Mindaugai, mitas tai ar ne, kad visi oreiviai skraido su kepurėlėmis, nes kitaip plikė nuo karšto oro srovių garantuota?
– Pažiūrėkit į mane – plaukų netrūksta (nusijuokia). O šiaip, tiesa, būna po kupolu karšta.
– O vaikai gali išbandyti šį malonumą?
– Kaip sužinoti, ar vaikas tinkamo ūgio skristi? Įkeli į krepšį, jei nosis išlenda per kraštą – gali skristi. Mano dukra, kuriai dabar vienuolika metų, pirmą kartą į orą pakilo aštuonerių. Nuo trejų metų amžiaus imdavau ją į žemės komandą – sėdėdavo sau vaikiškoje automobilio kėdutėje. Jei ramus vėjas, kodėl gi ne.
Nusileidus krepšys tuomet nevirsta, nors kai kam tai didžiausia atrakcija, tačiau gali su ramiu vėju daugiau smagumų pamatyti. Pavyzdžiui, jei kylame iš Klaipėdos, pakylame į 300 metrų aukštį. Suprantama, tiek tos Klaipėdos ir tėra, pakilai ir išskridai iš jos, bet gali ilgiau apsižvalgyt.
Kiekvienas skrydis yra kūryba, improvizacija. Žinai pagrindines taisykles, rėmus, o toliau – improvizuoji. Kartais pakilus aukščiau vėjo nebūna, pasileidi kiek žemiau – yra. Niekad nežinai ir to, kur nusileisi. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad grįši į tą pačią vietą.
– Išties vyrauja kada pajūryje ramus vėjas? Rodos, jūra visuomet ošia, visuomet banguoja.
– Būna, dvi savaites skraidom intensyviai, o po to dvi savaites, žiūrėk, leidžiame ant žemės. Skrydžių pajūryje specifika – jūra. Neatsakingai pasirinkęs starto vietą, gali į ją nukristi. Suims baimė. Kai tai nutinka, belieka pasikartoti meteorologijos, navigacijos taisykles, skrydžių vykdymo vadovą. Po incidentų gali tekti perlaikyti egzaminą, atšviežinti žinias.
– Kada Lietuvoje atliktas pirmasis skrydis oro balionu?
– Dar sovietiniais laikais. Vaikiškas maniežas atstojo krepšį, kupolas pagamintas iš polietileno maišų, kuriais šiltnamius dengė, dujų balionas – iš virtuvės, ir degiklis, kuriuo kiaulę svilindavo ar stogą kokį remontuodavo.
Skrydžių pajūryje specifika – jūra. Neatsakingai pasirinkęs starto vietą, gali į ją nukristi.
– Minėjote, kad pažįstate keletą oreivių, kurie bijojo aukščio, bet susidorojo su tuo skraidydami. O ką darote, kai keleiviai, paaiškėja skrydžio metu, bijo aukščio?
– Nepatikėsit, bet vyrai labiau bijo skristi. Moterys atviriau išsako, kad bijo, bet baimę jaučia jos tik tol, kol ruošiesi skrydžiui ir kai pakyli – gal pirmas kelias minutes. O štai vyrai bijo tyliai, slepia baimę. Būna, kad per kokį instruktažą ima juokauti: „kaip čia nukrisim“, „ar parašiutus duosit“, „ar grįšim atgal“ ir pan. Mediniai bajeriai. Kai per sezoną 37-tą kartą tai išgirsti... Už tokių juokelių, manau, slypi baimė.
Tokių, kurie pakilus prašytų, kad nuleisčiau ant žemės, nepasitaikė. Skrendant oro balionu vyrauja trys emocinės stadijos: pirma – baimė, kai ateini ir nežinai, kas bus, antra – pakilus užvaldo nuostaba „vau“, trečiosios emocijos sulauki, kai nusileidus pasakai, kad laukia baisiausia dalis – krikštynos. Pasitaiko ir tokių, daugiau už mane žinančių, kurie pradeda aiškinti, kaip ką daryti.
– Dažnai mintyse išlaipinate klientus, ypač tokius, „už borto“?
– (Šypteli). Ne. Nusileidus labiau kyla nesusipratimų, kai žmogų reikia įtikinti, jog pramoga dar nesibaigė – reikia padėti susipakuoti. Prievartos nėra, galime su vairuotoju dviese tai padaryti, bet visiems kartu – greičiau. Kartais nusileidęs pasijaučiu, kad likau skolingas, jog su manimi skrido. Nežinau, gal tokios nenuotaikos – baimės išraiška.
– O kuriozinių akimirkų būta? Gal skraidinant kokią porą viršuje vaikinas sumąstė pasipiršti, o ji atsakė „ne“: kur dingti?
– Tokio atvejo nebuvo (šypteli). Prisimenu linksmą akimirką iš krikštynų jau nusileidus, kai reikia deginti plaukų sruogą. Tą kartą neradome ant kliento galvos plaukų, bet radome ant nugaros (nusijuokia). Kai būna teigiami žmonės, pats pasikrauni gerų emocijų, energijos.
– Komercinius skrydžius vykdote jau ketverius metus. Nepabodo? Kuri skrydžio akimirka jums pačiam yra maloniausia?
– Ne, nepabodo. Smagu, kai matai žmones besidžiaugiančius. Ne visi atsiveria, geba išreikšti emocijas, bet matai, kad jam faina, nėra įtampos. Parodai kokią bėgančią stirną.
– Kodėl pasirinkote skraidinti žmones pajūryje?
– Čia kyla mažiau oreivių – mažesnė konkurencija. Visų pinigų neuždirbsi, visų klientų nesusirinksi. Skraido su manimi labiau vietiniai žmonės – iš Klaipėdos regiono, žemaičiai. Didžiausią įspūdį jiems čia sukelia, suprantama, jūra, pamatyta iš viršaus, ir tas erdvės pojūtis.
– Nėra kilę nerimastingų situacijų, kai ilgai nerasdavote tinkamos vietos ir vėjo nusileisti? Gal kada grėsė sulaukti akimirkos, kai baigsis kuras?
– Saugumas yra pirmiausia. Pradėjau skraidinti žmones suaugęs, o ne šešiolikos. Nepuoli strimgalviais, jauti didesnę atsakomybę. Mane iki šiol nuo to gelbsti darbas su patyrusiu instruktoriumi. Jis pasidalina patirtimi, kaip elgtis incidentų metu: ką reikia daryti ir ko nereikia. Daug su juo keliaujame po Europą – varžybos, šventės, treniruotės. Viską apskaičiuoji, pasveri, pamatuoji.
Aviacijoje visos taisyklės, kaip aš sakau, rašomos krauju – po kokio incidento keičiasi reguliavimas. Lietuvoje, kiek pamenu, tik vienas asmuo yra žuvęs skrydžio metu. Tiksliau, dar prieš pat skrydį, ir tai buvo žemės komandos narys – rašytojas Vaidotas Daunys (tragiškai žuvo 1995 m. liepos 29 d. Vingio parke vykusių aerostatų varžybų metu, skirtų V Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms – aut.). Trūko žinių, patirties. Tuomet buvo perkaitintas specialios formos didelis oro balionas, per daug žmonių laikė virvę, neišlaikė, pradėjo oro balionas kilti, vienas nukrito iš dviejų metrų, kitas, rašytojas, liko laikytis už krepšio. Bandė jį kelti į vidų, nepavyko...
Ilgiausiai ore pačiam teko išbūti gal 2 valandas. Jokių traumų nesu patyręs. Įspūdingiausias skrydis – Prancūzijoje. Skridom kartu su kitais 432 oro balionais. Tai didžiausias Europoje oro balionų renginys.
– O varžybose dalyvauti nesinori?
– Dalyvauju kaip vairuotojas. Kaip oreiviui kilti varžybose pinigų neužtenka (nusijuokia).
– Gyvūnai labai jautriai reaguoja į oro balionų skleidžiamus garsus: visi šunys ima loti, žirgai blaškytis aptvaruose. Negaila gyvūnų?
– Stengiesi juos kuo mažiau paveikti. Aišku, yra buvę istorijų, kai kažkas besileisdamas oro balionu ant karvės nusileido ir jai stuburą sulaužė. Turėjo atpirkti. Neseniai turėjau ir pats konfliktą su ūkininkais, jei taip galima juos pavadinti, – trukdė pakilti, nors kilome nuo kelio. Nukabino raciją, virvę. Agresyvūs vyrai. Mano dukra, matydama išpuolį, susigūžė, verkė. Parašė pareiškimą jie policijai, gavome 15 eurų baudą, nes neva važiavome per lauką su mašina.
Yra buvę istorijų, kai kažkas besileisdamas oro balionu ant karvės nusileido ir jai stuburą sulaužė.
– Komerciniai skrydžiai – jūsų pagrindinės pajamos? Kaip išsiverčiate žiemą?
– Taip, tai pagrindinė mano veikla. Noriu dar pradėti kelionių po pamarį verslą. Nuo mažens jaučiau norą pažinti įvairius dalykus. Jau dabar aprodau apylinkes pažįstamiems, saviems.
