Edmond’as (1822–1896) ir Jules’is (1830–1870) de Goncourt’ai
Publika mėgsta šablonus, o skurstantis palėpėje menininkas – vienas iš tokių stereotipinių įvaizdžių. Tačiau pasitaiko ir kitaip: kūrėjai ne tik būna pasiturintys, bet ir patys tampa mecenatais! Ypač jei jie kilę iš aristokratų.
Broliai de Goncourt’ai, prancūzų natūralizmo dievai, tokie ir buvo, nors šiuo atveju turbūt svarbiau ne kilmė (provincijos aristokratai – ne karališkosios šeimos nariai), o tai, kad šeima nebuvo nusigyvenusi. Būtent paveldėtas turtas – Edmond’ui buvo 26-eri, Jules’iui – 18-a, kai mirė jų motina (tėvo buvo netekę prieš 14 metų), – leido broliams skirti gyvenimą literatūrai, istorijai, menui ir būti jų globėjais po mirties.
De Goncourt’us dar išgarsino unikali kūrybinė ir broliška sąjunga. Jie ne tik kartu rašė visas savo knygas, bet ir nepraleido atskirai daugiau nė vienos dienos – tik Jules’io mirtis 1870 m. išskyrė šią nepaprastą porą.
De Goncourt’ai ieškojo savęs: mėgino tapti dailininkais, aktoriais. Net literatūros srityje nepasiekė tos šlovės, apie kurią svajojo, – šiandien jie žinomi mažiau nei Gustave’as Flaubert’as ar Emile’is Zola, nors buvo natūralizmo žanro pradininkai; anais laikais jų pjesės buvo nušvilptos, o Alexandre’as Dumas susikrovė turtus iš „Damos su kamelijomis“. Brolių meno istorijos darbai irgi užgožti amžininkų. Artėdamas prie septinto dešimtmečio vyresnėlis Edmond’as, desperatiškai troškęs nuveikti ką nors, kas išsaugotų mylimo brolio atminimą, rašė: „Nuolat galvoju, kaip apsaugoti de Goncourt’ų vardą nuo užmaršties, – nesvarbu, kurioje srityje, ar kalbėtume apie literatūrą, ar įsteigtą premiją, ar mūsų monogramą, suraitytą po meno kūriniais, priklausiusiais man ir broliui.“
Edmond’as neprašovė su premija ir – iš dalies – su literatūra. Jų literatūrinis žurnalas – dienoraštis, kurį rašė dešimtmečius, praveria duris į XIX a. prancūzų kūrėjų gyvenimą (nors tekstas ir piešia ne itin patrauklų konkurentams pavydinčių brolių portretą). De Goncourt’us dar išgarsino unikali kūrybinė ir broliška sąjunga. Jie ne tik kartu rašė visas savo knygas, bet ir nepraleido atskirai daugiau nė vienos dienos – tik Jules’io mirtis 1870 m. išskyrė šią nepaprastą porą.
„Šiandien aš pradėjau nutuokti, kas gi yra meilė, jei tik tokia egzistuoja. Kai mes nesame kartu, kiekvienas jaučiamės, lyg stokotume pusės savęs. Mes esame nebaigti – kaip dvitomė knyga, kurios pirmas tomas pamestas. Man rodos, kad tai ir yra meilė – būti nebaigtam, kai to, ką myli, nėra šalia“, – rašė vyresnysis brolis apie juos jungiantį ryšį. Ir galų gale įamžino jų abiejų vardą taikliausia forma – įsteigė Goncourt’ų premiją ir akademiją.
Edmond’o testamente buvo įvardyti 8 iš 10 Goncourt’ų akademijos narių, kiekvienam paskirtas metinis atlygis – 6000 frankų, o pirmoji premija siekė 5000 frankų. Nuo 1903 m. iki šios dienos garbieji nariai renkasi Paryžiaus restorane „Drouant“ ir sprendžia, kuris tais metais pasirodęs romanas vertas pagerbti. Pati premija jau seniai simboliška – kaip minėta, 10 eurų (o ir akademikų atlyginimas per visas ekonomikos reformas sumažėjo dešimtis kartų), tačiau apdovanojimas skatina pardavimą ir vainikuoja autorių šlove. Kaip kažkas replikavo, rašytojui gauti Goncourt’ų premiją – tas pats, kas akimirksniu tapti milijonieriumi.
Tarp Goncourt’ų premijos laureatų – Marcelis Proustas už ciklą „Prarasto laiko beieškant“ (kilo lokalus skandalas, nes teoriškai premija turėjo skatinti pradedančius autorius, o Proustui tuomet jau buvo 48-eri), feminizmo klasikė Simone de Beauvoir, Andre Malraux, Marguerite Duras. Tačiau, ko gero, pikantiškiausia istorija – Romaino Gary triumfas. Goncourt’ų premija skiriama tik kartą gyvenime, o Gary įsigudrino laimėti ją dusyk – tikruoju vardu ir Emile’io Ajaro slapyvardžiu.
Tiesa, o kaipgi broliai? Jaunylio mirties išskirti, dabar jie vėl kartu – ilsisi viename kape Monmartro kapinėse.
