Josephas Pulitzeris (1847–1911)
Aštuoniolikos jis, Vengrijos žydo sūnus, pabėgęs į Ameriką miegojo Niujorko gatvėse ir pardavė už 75 centus vienintelį turtą – baltą nosinaitę, kad galėtų nukeliauti į Sent Luisą: tarp išeivių iš Europos sklandė gandų, kad ten galima rasti darbo. Pirmasis išspausdintas jo tekstas buvo skundas dėl firmos, pažadėjusios emigrantams gerą darbą cukranendrių plantacijoje: verteivos susirinko mokestį už tarpininkavimą ir išmetė vyrus už miesto – žinoma, be jokio darbo. O trisdešimt septynerių Josephas Pulitzeris jau buvo „New York World“ laikraščio savininkas ir JAV Kongreso narys. Padėjo pastatyti Laisvės statulą Niujorke (tiksliau, savo tekstais išjudino beviltišku tapusį reikalą) ir dovanojo mums džiaugsmą skaityti sensacingas naujienas, tai yra sukūrė pačią geltonosios spaudos sąvoką. Buvo septynių vaikų tėvas (iš jų išgyveno penki). Visą gyvenimą kentėjo dėl regėjimo problemų (į senatvę kone apako), depresijos ir pernelyg didelio jautrumo triukšmui, o mirė savo jachtoje, klausydamasis sekretoriaus skaitomos Prancūzijos karaliaus Liudviko XI biografijos, – pasakojama, kad paskutiniai magnato žodžiai buvo „tyliai, visai tyliai...“
Skaitant šio žmogaus biografiją atrodo, kad kiekvienas momentas vertas bent jau atskiro teksto. Ir imama svarstyti, kad tokie pakilimai ir nuopuoliai buvo įmanomi tik tuomet, kai pasaulis dar nebuvo susitraukęs iki mobiliojo telefono ir interneto ryšio šaltinio. Bet Pulitzeris ir pats pasirūpino įamžinti giminės vardą, nes kaskart, minint Ray Bradbury, Arthurą Millerį, Margaret Mitchell, Johną Steinbecką, Sylvią Plath, Williamą Styroną ir kitus literatūros klasikus, neišvengiamai turimas omeny ir seniai miręs filantropas: visi išvardyti žodžio dievai – Pulitzerio premijos laureatai.
Iš visų žodžio formų Pulitzeriui labiausiai rūpėjo žurnalistika: šią jis laikė galingu ginklu. Tuomet ji tokia ir buvo – pakanka prisiminti minėtą istoriją su Laisvės statula. Frederico Auguste’o Bartholdi sukurta statula, kurią amerikiečiams dovanojo prancūzai, jau buvo pradėjusi dūlėti Paryžiuje – trūko lėšų, o greičiau – valios atgabenti jai į Ameriką. Ir tik kai Pulitzerio laikraščiai pradėjo negailestingai tarkuoti visus (politikus – už neveiklumą ir nenorą pritraukti investicijų, turtuolius – už tai, kad neskiria pinigų tokiai kilniai iniciatyvai, miestiečius – už tai, kad viskam abejingi), per du mėnesius buvo suaukota pakankamai lėšų ir „Laisvė“ pagaliau atsistojo savo vardu pavadintoje Niujorko saloje. (Beje, paties Pulitzerio jachta irgi vadinosi „Laisvė“ – „Freedom“.)
Viena iš Pulitzerio žurnalisčių, reporterė Nellie Bly, boso nurodymu taip įtikinamai suvaidino beprotę, kad keturi iš penkių ją apžiūrėjusių specialistų diagnozavo šizofreniją. Moteris keturis mėnesius praleido Niujorko psichiatrijos ligoninėje, o „pasveikusi“ parašė reportažą, kuriame papasakojo, kad ligoniai laikomi šaltuose kambariuose, mušami ir marinami badu. Po Bly teksto merija rekonstravo kliniką.
Vien Pulitzerio laikraščiai (vyras dar vertėsi popieriaus pramone) sukaupė jam 20 mln. dolerių (pagal dabartinę vertę – per 3 mlrd.) kapitalą. Ir – paradoksalu, bet šis tikras kapitalistas savo testamente rašė: „Tik nuoširdus atsakomybės jausmas apsaugos žurnalistiką nuo pataikavimo turtuolių klasei, siekiančiai savo egoistinių tikslų ir stojančiai prieš visuomenės gerovę.“
Laureatai gauna po 10 000 dolerių, gerą kompaniją – garbės lentą – ir... garbę (nominacija už tarnybą visuomenei – ypač vertinama).
Dvasinį testamentą svariai papildė fizinis: magnatas paliko 2 mln. tuometinių dolerių Kolumbijos universitetui.
Trys ketvirčiai sumos buvo skirti prestižinei žurnalistikos mokyklai įkurti (ji atsirado praėjus metams), o 1917 m. įteiktos pirmosios Pulitzerio premijos (iš viso jos teikiamos pagal 25 nominacijas).
Laureatai gauna po 10 000 dolerių, gerą kompaniją – garbės lentą (kas gi atsisakytų lygiuotis į Bradbury ar Mitchell) – ir... garbę (nominacija už tarnybą visuomenei – ypač vertinama).
Beje, jau 10 metų autoriai ir leidiniai, pretenduojantys į apdovanojimą, galėjo pateikti savo darbus ne vien tiesiogiai, bet ir internetu. O nuo 2011-ųjų 102 žiuri nariai skaito tik elektroniniu formatu atsiųstus tekstus. Už teisę būti nominuotam reikia dar ir susimokėti 50 dolerių – kad Pulitzerio fondas neišsektų. Ir nors skeptikai paniekinamai vadina Pulitzerio premijos laureatus ir komisiją „kompanija, kurioje vieni žavisi kitais“, literatūros pasaulis vis tiek laukia balandžio, kai skelbiami laureatai. Nes, atsižvelgiant į mecenato valią, vertinamas ne tik žodžio taiklumas ir ištikimybė humanistiniams idealams, bet ir gebėjimas suteikti publikai pramogą ir patenkinti jos smalsumą.
