Posėdžio išvakarėse – 15min GYVENIMO pokalbis su Antanu Vinkumi apie jo darbą Seime, neišsipildžiusį norą būti kunigu ir gyvenimą sau. Per Kalėdas A.Vinkus švęs savo 78-ąjį gimtadienį.
„Labai gerbiu Seimo pirmininko vaidmenį valstybės gyvenime, tačiau visai nesureikšminu to trumpalaikio šios kėdės „prisimatavimo“, kuris teks man lapkričio 13 dieną.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kai kurių kitų valstybių atitinkamose struktūrose tam tikras vaidmuo atitenka vyriausiam savo amžiumi nariui. Laikyčiau, kad tai tik pagarbos ilgamečiam patyrimui ir gyvenimo praktikai išraiškos būdas“, – sakė A.Vinkus.
Dabartiniame etape labai skubu kuo daugiau padėti žmonėms. Siekiu kuo daugiau laiko praleisti su šeima, pasidžiaugti anūkais.
– Per Kalėdas švęsite savo gimtadienį. Koks jis bus, kaip apskritai švenčiate gimtadienius? Kokią įsimintiniausią dovaną, pasveikinimą esate gavęs?
– Duok, Dieve, kad iki Kalėdų atslūgtų koronaviruso pandemijos kilimas, ir tai būtų didelė dovana ne tik man, bet ir visai tautai.
Įsimintiniausios gimtadienio dovanos buvo dar mažo mano sūnaus, o vėliau anūkų vaikiška rankute piešti piešiniai, kuriuose būdavo tiek daug meilės ir išradingumo ir kuriuos tebesaugau iki šiol. Ir žmonos Danutės šilti apkabinimai. Materialiniai dalykai manęs nežavi, jie nėra mano gyvenimo prasmė.
– Daug metų praleidote dirbdamas medicinoje. Kodėl iš viso nutarėte tapti politiku?
– Regis, nieko specialiai neieškojau. Gyvenimas pats nukreipė atitinkamu keliu. Kai per trumpą laiką iš eilinio gydytojo tapau ligoninės vadovu, einant šias pareigas ir vadovaujant įstaigai, neišvengiamai įsiliejo kai kurie politikos elementų. Įgijęs daugiau patirties, tarsi pasijutau išaugęs savo rūbą. Todėl, gavęs kvietimą užimti aukštesnius postus, jų neatsisakiau.
– Norėjote tapti kunigu. Iš kur toks noras ir dar – sovietmečiu? Kodėl juo netapote?
– Tai, manau, buvo tėvų auklėjimo pasekmė. Mama visą vaikystę ir paauglystę skiepijo mums krikščioniškas vertybes, sąžinę ir padorumą, siekė įrodyti, kad kilniausia žmogaus pareiga yra padėti silpnesniems ar bejėgiams, pasirūpinti jais. Ir man susiformavo nuomonė, kad būtent kunigai yra linkę suprasti ir užjausti artimą ar sergantį žmogų, pagelbėti jiems, nepriklausomai nuo jų padėties ir nelaukiant jokio atlygio.
Man susiformavo nuomonė, kad būtent kunigai yra linkę suprasti ir užjausti artimą ar sergantį žmogų.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo medicina?
– O medicina buvo mano pasirinkimo alternatyva, nes gydytojas, maniau, taip pat labai reikalingas kiekvienam žmogui. Susiklosčius dar ir kitoms atitinkamoms aplinkybėms, apsistojau ties medicina. Ir niekada dėl to nesigailėjau.
A.Vinkaus darbo patirtis. Esminiai momentai
- 1975–1982 Klaipėdos miesto ligoninės vyriausiasis gydytojas
- 1982–1986 Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas, vyriausiasis valstybinis sanitarijos gydytojas
- 1986–1989 Petro Jašinskio klinikos prie Kauno medicinos instituto vyriausiasis gydytojas
- 1989–1990 Sveikatos apsaugos ministras
- 1990–1993 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministro pavaduotojas
- 1994–1996 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras
- 1996–2002 Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinis direktorius
- 2002–2006 Lietuvos Respublikos ambasadorius Estijos Respublikoje
- 2006–2008 Lietuvos Respublikos ambasadorius Latvijos Respublikoje
- 2008–2011 Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Rusijos Federacijoje
- 2011–2013 Neringos m. savivaldybės meras
- 2013–2016 Ministro Pirmininko patarėjas sveikatai
– Mano teta, kuri gyvena kaime, nuolat tam savo kaime ir dirba. O aš jai sakau: jei parduotumėt visą savo turtą, galėtumėt gyventi SAU. Skaityti knygas, eiti į teatrus. Bet paskui suvokiau, kad jai tas gyvenimas SAU ir yra kaimas su visu fiziniu darbu. Tą patį klausimą noriu užduoti ir jums – ar jums nesinori ramesnio, kitokio gyvenimo SAU? Vaikščiojimo pajūriu, kelionių, o ne įvairių politinių reikalų?
– Ramus gyvenimas ir pasivaikščiojimai pajūriu nėra mano gyvenimo būdas. Labiau mėgstu aktyvų, energingą, judrų, intensyvų gyvenimo būdą. Taip gyvenu nuo pat jaunystės iki šiol.
Visuose darbuose diena man prasidėdavo 6 ar 7 valandą ryto, o baigdavosi vėlai vakare. Kiekvienas žmogus sprendžia, kaip jam gyventi ir kokį gyvenimo būdą pasirinkti. Tai ir yra tikroji žmogaus laisvė, už kurią visi kovojom.
– Jei neklystu, esate žmogus, raiškiai skaitantis poeziją. Kaip lavinate atmintį?
– Taip, tai vienas iš mano pomėgių. Dažniausiai mėgstamą sritį žmogus įsisavina daug lengviau, todėl prisiminti patinkančio eilėraščio eilutes, net ir skaitytas prieš daugelį metų, man nesudaro jokių sunkumų.
– Dar iki šiol kartais galima išgirsti: prie ruso buvo geriau. Jūs esate tas žmogus, kuris ne tik gyveno tuo laikmečiu, tačiau užėmė ir svarbias pareigas. Jūsų nuomone, kodėl žmonėms likęs jausmas, kad prie ruso buvo geriau?
– Žmonių, kuriems prie ruso buvo geriau, yra mažai, jie, manau, nedaro jokios įtakos valstybės politikai. Skirtingi žmonės vadovaujasi įvairiomis nuostatomis, taip buvo ir bus visada.
Skiriasi jų gyvenimo samprata, skiriasi gyvenimo nuostatų suvokimas. Ne visiems aktualios pagrindinės gyvenimo vertybės, tikroji demokratijos ir laisvės samprata. Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad žmonių, tvirtinančių, kad prie ruso buvo geriau, nuostatos keičiasi, šias nuostatas jų sąmonėje palaipsniui keičia naujai įgyti gyvenimo laisvoje valstybėje prioritetai.
– Lietuvoje būta pasiūlymų paviešinti bendradarbiavusių su KGB sąrašus. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Kaip ir kiekviename reiškinyje ar sprendime, manyčiau, ir šiuo atveju, galima išskirti tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes. Teigiama būtų tai, kad yra nemažai žmonių, kurie norėtų žinoti tautai nusikaltusių ar gyvenime suklydusių žmonių pavardes. Jie teigiamai vertintų tokios informacijos paviešinimą.
Tačiau yra ir neigiama tokios informacijos pusė – tautos gyvenime vėl pažadintume nesantaiką, įžiebtume nusivylimą, žmonių tarpusavio priešpriešą, o atskirais atvejais, gal net vaikų ir tėvų ar artimų giminių santykių krizę.
– Gal retorinis klausimas, tačiau – kodėl žmonės nemėgsta politikų?
– Manau, šis klausimas nėra toks sudėtingas. Politikai priima sprendimus, liečiančius visus valstybės gyventojus, ir natūralu, kad šių sprendimų rezultatai dažniausiai nebūna vienodai palankūs visiems.
Paimkime pavyzdį iš dabartinės aktualijos. Politikai, remdamiesi moksliniais įrodymais, pasauline patirtimi, sveikatos srities specialistų rekomendacijomis, teigia, kad nuo koronaviruso pandemijos gali išgelbėti tik sukurta vakcina ir masinis žmonių skiepijimasis. Tačiau yra žmonių, kurie tam nepritaria ir nėra patenkinti tokia politikų nuostata.
– 2016–2020 m. kadencijos Seimas viešoje erdvėje ne kartą įvardytas kaip „draudimų Seimas“. Uždrausta rūkyti balkonuose, patvirtinti alkoholio ribojimai. Jūsų nuomone, kiek draudimai veikia žmonių sąmonę, elgesį, kiek jie veda prie pokyčių? Kalbant apskritai, kokius Seimo priimtus įstatymus, nutarimus, jei galėtumėte, atšauktumėte?
– Draudimai neatsiranda be pagrindo. Draudimais pasinaudojama tais atvejais, kai peržengiamos visuotinai pateisinamos gyvenimo normos.
Daug diskusijų sukėlė sprendimai dėl alkoholio ar rūkymo ribojimo. Prieštaraujantys šiems draudimams tvirtina, kad alkoholio ar kitų kenksmingų produktų vartojimo mažinimo reikia siekti auklėjamosiomis priemonėmis. Bet auklėjamosios priemonės taikomos jau daugelį metų, o vartojimo mastai eina sava kryptimi.
Draudimais pasinaudojama tais atvejais, kai peržengiamos visuotinai pateisinamos gyvenimo normos.
Žmonės, linkę į svaigalų ar kitų žalingų produktų vartojimą, kenkiantys savo ir aplinkinių sveikatai, ne visada pajėgūs patys priimti reikiamus sprendimus dėl žalingų įpročių atsisakymo. Tokiais atvejais mes privalome jiems padėti griežtesnėmis priemonėmis.
– Paklausiu kaip mediko, mat visuomenė pasidalinusi į dvi dalis. Vieni tiki korononavirusu, kiti – ne. Vieni galvoja, kad viešo gyvenimo apribojimų ir kaukių reikia, kiti – kad ne. O ką galvojate jūs? Ir kodėl, jūsų nuomone, ši situacija taip priešina visuomenę?
– Šiuo atveju pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, statistika kalba pati už save. Ar pandemijos mastai, sergančiųjų skaičius, prarastų gyvybių skaičiai leidžia mums abejoti šio viruso grėsme ir pasirinktais politiniais sprendimais?
O priešprieša randasi tuo pagrindu, kad kiekviena normalų visuomeninį gyvenimą ribojanti priemonė tam tikru laipsniu suvaržo žmonių laisvę ir dažniausiai neigiamai paveikia verslo interesus ir ekonomiką. Čia vėl galima prisiminti jūsų klausimą, kodėl žmonės nemėgsta politikų.
– Žmogaus gyvenimo kokybę galima „išmatuoti“ įvairiai. Sakykime, vienas matmuo gali būti sukurta šeima, užauginti vaikai. Arba profesiniai pasiekimai. Tačiau yra vienas ir mažiau apčiuopiamas, įvardijamas matmuo – laimė. Kuris jūsų gyvenimo etapas buvo laimingiausias? Kodėl?
– Kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savų pranašumų. Svarstyklėmis pasverti juos labai sudėtinga. Pirmuosius gyvenimo etapus ženklino jaunystės polėkiai, troškimas nueiti kuo toliau į priekį, sukurti gražią šeimą.
Brandesniame amžiuje dominavo noras kuo geriau atlikti savo pareigas, padaryti daugiau negu įpareigoja pareiginė instrukcija, užauginti dorus ir sąžiningus vaikus.
Dabartiniame etape labai skubu kuo daugiau padėti žmonėms. Siekiu kuo daugiau laiko praleisti su šeima, pasidžiaugti anūkais.
– Kokie kertiniai dalykai jums svarbūs, kalbant apie gerovės valstybę?
– Man svarbūs labai paprasti dalykai. Noriu, kad žmonės Lietuvoje gyventų kuo geriau. Pats turėjęs skurdžią vaikystę, nenoriu, kad žmonės būtų priversti rinktis tarp maisto ir vaisto.
Labai branginu valstybės laisvę, žmonių sąžinę ir padorumą.
