Paroda – jau atidaryta
Nuo lapkričio 15 d. Vilniuje, „Cyber City“ technologijų miestelyje galima susipažinti su eksponuojamais reikšmingiausiais praėjusių metų fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos darbais.
Parodos bilietus galite įsigyti čia.
„World Press Photo“ konkurso nugalėtojus šiemet jau 67-ąjį kartą rinko nepriklausoma komisija, sudaryta iš 31 profesionalo iš viso pasaulio. Jiems reikėjo peržiūrėti ir įvertinti 61 062 nuotraukas, kurias pateikė 3581 fotografas iš 130 šalių.
15min kalbino vieną iš parodos kuratorių Zeynep Özçelik, ji džiaugėsi augančiu parodos „World Press Photo“ populiarumu visame pasaulyje.
– Pradėkime nuo „World Press Photo“populiarumo, žmonių susidomėjimo ja. Kokias tendencijas pastebite? Kodėl žmones traukia šis žanras, nuotraukos, vizualiniai pasakojimai?
– Paroda yra labai populiari visame pasaulyje. Didingi, o dažnai ir intymūs vizualiniai pasakojimai sulaukia atgarsių iš viso pasaulio auditorijų. 2024 m. konkursas sulaukė daugiau kaip 61 000 darbų, tai tik įrodo augantį visuomenės susidomėjimą vizualiniais pasakojimais, kuriuose nagrinėjamos opiausios žmonijos problemos – nuo karo, migracijos iki psichikos sveikatos. Šios nuotraukos paveikia žmones dėl savo betarpiškumo ir gylio. Dažnai viename kadre atskleidžia tiek nematytos perspektyvos, tiek emocinė tikrovė.
– Ar galima teigti, kad paroda „World Press Photo“ formuoja naują / kitokį požiūrį į fotografiją?
– Be tradicinės fotožurnalistikos ir reportažinių nuotraukų, taip pat matome darbus, kuriuose žurnalistika derinama su pasakojimo technikomis, rodančiomis empatiją. Polinkiai į asmeninius pasakojimus rodo, kad imame vertinti naratyvo galią. Tai verčia fotografus fiksuoti istorijas, kurios sukelia emocijas ir socialinį sąmoningumą.
– Ar kuo nors keičiasi pati paroda? Sakykime, jos pagrindinė žinia?
– Ankstesnėse parodose daugiau dėmesio buvo skiriama atsparumo, šeimos ir socialinio teisingumo temoms. O 2024-ųjų „World Press Photo“ akcentuojami konfliktai, psichinė sveikata ir migracijos istorijos.
– Ar keičiasi fotografijų atrankos kriterijai? Kaip vyksta šis procesas?
– Mūsų konkurse gali dalyvauti profesionalūs fotožurnalistai iš viso pasaulio, o nepriklausoma žiuri kasmet atrenka nugalėtojus iš kiekvieno pasaulio regiono.
Mes nedarome įtakos laimėtojams, tačiau konkurso struktūra ir kriterijai kasmet kruopščiai peržiūrimi. Pavyzdžiui, „Atviro formato“ kategorijoje leidžiame įtraukti daugialypės terpės elementus, sakykime, garsą ir tekstą. Tokie projektai kaip Ukrainos fotožurnalistės Julijos Kočetovos „Karas yra asmeniškas“ yra šio pokyčio pavyzdys.
Projektas, kuriame dokumentiniai vaizdai derinami su poezija ir muzika, leidžia ne tik intymiai pažvelgti į gyvenimą apgulties sąlygomis, bet ir giliau pažvelgti, kaip vyksta karas. Kaip, nepaisant tragedijos, skausmo ir traumos, patirtimi galima dalytis tarpvalstybiniu mastu.
– Praėjusį kartą iš dalyvių išgirdome, kad laimėjusios nuotraukos, fotografiniai pasakojimai buvo labai paveikūs. Jie išlieka atmintyje, sukrečia. Kokią reikšmę fotografija turi jums asmeniškai?
– Fotografiją laikau galinga socialinių pokyčių ir poveikio priemone. Fotografija – tai ne tik pats vaizdas, bet ir jos unikalus gebėjimas sujungti žmones, perteikti emocijas bei įkvėpti veikti taip, kaip žodžiai dažnai nepasiekia. Parodoje „World Press Photo“ fotografija atlieka ir liudininko, ir pasakotojo vaidmenį. Fiksuoja galingas, trumpalaikes akimirkas, atskleidžiančias žmogiškosios patirties gelmę. Ji leidžia vienu žvilgsniu suprasti sudėtingas emocijas ir įvykius, priartindama mus prie tikrovės, kurios kitu atveju galbūt niekada nepamatytume.
Fotografija – tai ne tik pats vaizdas, bet ir jos unikalus gebėjimas sujungti žmones, perteikti emocijas bei įkvėpti veikti taip, kaip žodžiai dažnai nepasiekia.
– Kaip fotografija keičiasi ir auga šiuolaikiniame pasaulyje, tokiu metu, kai keičiasi pats pasaulis, geopolitinė situacija?
– Keičiantis geopolitiniams kraštovaizdžiams, fotografai nušviečia sudėtingesnes istorijas apie migraciją, klimato kaitą ir karą. Šių metų apdovanojimus pelniusios istorijos, pavyzdžiui, dokumentuojančios žmogiškąją Meksikos imigracijos politikos pusę, parodo, kaip fotografai prisitaiko prie pasaulio, kurį vis dažniau apibūdina krizės, reikalaujančios ir skubos, ir jautrumo. Remdamasis savo tiesiogine patirtimi, kai 2017 m. migravo iš gimtosios Venesuelos į Meksiką, fotografas Alejandro Cegarra tikisi paskatinti didesnį supratimą, empatiją ir solidarumą su tais, kurie yra pasaulinės migracijos krizės priešakinėse linijose.
– Kuo ši paroda, atverta Lietuvos visuomenei, skiriasi nuo ankstesnių?
– Šių metų paroda yra septintoji mūsų paroda Vilniuje nuo 1992 metų. Joje vyrauja globalios temos, tačiau gali būti akcentuojamos istorijos, kurios sulaukia auditorijos atgarsio, ypač fotografijos apie karą ir migraciją. Keturi pasaulinio 2024 m. „World Press Photo“ konkurso nugalėtojai įamžina skausmingą asmeninę netektį Gazoje, šeimą ir demencijos paliestus žmones Madagaskare, migrantus Meksikos pasienyje ir gyvenimą karo sąlygomis Ukrainoje.
– Kas tapo ryškiausiais šios parodos akcentais?
– Viena stipriausių šių metų parodos nuotraukų yra „Pasaulio metų spaudos nuotrauka“, kurios autorius Mohammedas Salemas. Fotografijoje užfiksuota Inas Abu Maamar (36 m.), gedinti Gazoje žuvusios savo dukterėčios Saly (5 m.).
Vertinimo komisiją labai paveikė tai, kaip ši nuotrauka kiekvienam žiūrovui sukelia emociją ir priverčia susimąstyti. Kruopščiai ir pagarbiai sukurtas vaizdas ir metaforiškai, ir tiesiogine prasme atspindi skausmingą netektį.
– Kaip trumpai apibūdintumėte nugalėtojų nuotraukas? Ką jos sako apie jas, apie pasaulio problemas, aktualijas?
– Keturi pasaulinio 2024 m. „World Press Photo“ konkurso nugalėtojai rodo spaudos ir dokumentinės fotografijos svarbą ir liudija viso pasaulio fotografų drąsą, įgūdžius ir empatiją. Matome karo ir neįsivaizduojamo skausmo temas, migraciją ir gyventojų perkėlimą, tačiau nepaisant visko, matome ir šeimą bei bendruomenę vienijančią jėgą.
– Kurios nuotraukos labiausiai įsiminė, paveikė asmeniškai ir kodėl?
– Mane asmeniškai labiausiai paveikė ir sujaudino Ademo Altano fotografija, kurioje užfiksuoti žemės drebėjimo padariniai Turkijoje. Tai nuotrauka, kuri yra pernelyg arti namų, vos pažvelgęs į ją tiksliai žinai, į ką žiūri.
Nuotraukoje pavaizduoto vyro dukra tą naktį, kai įvyko žemės drebėjimas, nakvojo senelių namuose. Senelių namas sugriuvo ir ji žuvo po griuvėsiais miegodama. Tėvas, Mesutas Hančeris, žinojo, kur rasti dukrą. Jis nesitraukė iš tos vietos nepaisydamas lietaus ir stingdančio šalčio, išbuvo su ja visą dieną.
Parodos darbo laikas:
Ketvirtadieniais: 18:00 - 21:00
Penktadieniais: 18:00 - 21:00
Šeštadieniais: 10:00 - 21:00
Sekmadieniais: 10:00 - 21:00
Bilietai platinami tik internetu: kakava.lt
Adresas: Cyber City, Švitrigailos g. 36, Vilnius
