Kaip rašo Žilvino kolegė Alina, „Žilvinas yra labai aktyvus savanoriškos veiklos propaguotojas Lietuvoje. Jo dėka prieš du metus buvo sukurta programa „Socialinis sufleris“, kuri padeda jaunimui susitelkti ir įgyvendinti prasmingus pokyčius savo bendruomenėse.
Jo dėka daugiau nei 1000 jaunų žmonių prisijungė prie šito projekto ir pasiekė nuostabių rezultatų: atnaujino riedlenčių parkus, žiūrėjo filmus apie toleranciją, kepė meduolius ir vaišino kaimynus, ėjo į ekologinius žygius, vedė pamokas apie rūšiavimą vaikų darželiuose, lankė neįgaliuosius, organizavo „Bingo“ vakarus senoliams ir pan.
Veiklų sąrašas labai ilgas, nes Žilvinas sugeba uždegti, įkvėpti ir paskatinti savanorystei... ir paskui pamatai, kaip aplinkoje pradeda vykti pozityvūs pokyčiai, nors jo jau seniai nebėra. Jis tarsi kokia šiuolaikinė 21-ojo amžiaus Kalėdų senelio versija!“
Pakalbinome Žilviną apie jo gerus darbus.
– Papasakokite apie savo sukurtas socialines iniciatyvas ir kuo jos išskirtinės, padedančios kitiems?
– 2017-as metais inicijavau „Socialinio suflerio“ programą, skirtą bendruomenėms. Programa vis dar tęsiasi ir šiuo metu joje sudalyvavo daugiau nei 1000 žmonių. Programos esmė, atrodytų, yra labai paprasta – bendruomenė susitelkia, pasirenka jiems rūpimą iššūkį ir bando jį išspręsti savanoriaudami.
Tiesa, nėra lengva pasiekti pokyčių, ypatingai tose bendruomenėse, kuriose nuo seno nusistovėjusi tvarka, aiški hierarchinė struktūra ir pan., todėl aš ir mano kolegos stengiamės padėti neprarasti motyvacijos, reguliariai konsultuojame.
Pavyzdžiui, projekto metu Zapyškyje susibūrė iniciatyvi jaunimo grupė, kuri kartą per mėnesį susitinka žiūrėti filmų ir pozityviai leidžia laiką; Jurbarke jaunimas moko darželinukus važinėti riedlente ir siekia atnaujinti riedlenčių parką, o Naujojoje Vilnioje merginų grupelė sutvarkė ežero pakrantę. Iniciatyvumo bendruomenių lyderiams netrūksta, tiesiog dažnai reikia paskatinimo ir padrąsinimo veikti.
Žinote, kaip būna – kartais tokie aktyvūs žmonės jaučiasi kaip baltos varnos savo bendruomenėje, todėl jiems reikia susitikti su panašiais į save. Aš organizuoju tokius susitikimus.
Taip pat svarbu padėti aktyvistams „pasaugoti“ save, nes kartais jie „perdega“ ir tada nusispjauna, nieko nebenori. Taip pat svarbu ir gauti patarimų iš šalies, nes dirbant vienam galima lengvai „savose sultyse užsistovėti“.
Projekto metu teko nuvykti į daugybę miestų, miestelių ir kaimelių. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis, kurie be skambių lozungų ir be jokio finansavimo savo mažais darbais daro pasaulį gražesne vieta gyventi.
Aš dažnai sakau žmonėms – „nereikia laukti geresnės valdžios ar didesnio finansavimo, tiesiog reikia pradėti daryti svarbius pokyčius jau dabar“, o šiais metais aplankyti bendruomenių lyderiai yra puikus pavyzdys.
Aš dažnai sakau žmonėms – „nereikia laukti geresnės valdžios ar didesnio finansavimo, tiesiog reikia pradėti daryti svarbius pokyčius jau dabar“.
– Kuo jums svarbi savanorystė? Kokie pojūčiai užplūsta padedant kitiems?
– Savanorystė man svarbi tuo, kad tai aktyvi pilietiškumo išraiška. Aplinkui mus daug „laido riterių“, kurie puikiai žino kaip socialines problemas spręsti, kaip įstatymus keisti, ką leisti ir ką uždrausti ir pan. Visi drąsūs siūlyti savo nuomonę, tačiau savanoriaujančių žmonių nėra tiek daug.
Turbūt dėl to, kad savanorystė yra praktinis, aktyvus veiksmas, kurį reikia savo rankomis daryti, keistis pačiam. Yra tekę matyti kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, kai vienoje miestelio savivaldybėje buvo diskutuojama, kaip tvarkyti ežero pakrantę, pešamasi, kaip atrodys suoliukai, aiškinamasi, kad nėra pinigų...
O tada vienas jaunuolis atsistoja ir sako „mes užvakar patys su girininkais suoliukus pastatėme, nes nebuvo ant ko sėdėt. Liko lentų, tai vaikams dar ir smėlio dėžę sukalėm. Atėjau paprašyt, kad nenugriautumėt.“
Tikri savanoriai ne dėl garbės tą daro, jiems net nesvarbu, ar kas nors sužinos, kad čia jie tą padarė. Kai klausiu jų, kodėl jie padarė vieną ar kitą gerą darbą, dažnai jie atsako, kad „tiesiog jis turėjo būti padarytas“. Tokie žmonės negalvoja, apie kliūtis arba ko trūksta, jie galvoja kaip tai padaryti geriau ir greičiau. Tas mane labiausiai ir žavi.
Tokie žmonės negalvoja, apie kliūtis arba ko trūksta, jie galvoja kaip tai padaryti geriau ir greičiau. Tas mane labiausiai ir žavi.
Aišku, savanoriaujant užplūsta daug pozityvių jausmų. Savanorius dažnai sieja panašios vertybės, požiūris, todėl jie palaiko prasmingus santykius vieni su kitais. O juk artimi santykiai leidžia pasijusti bendruomenės dalimi, sulaukti pagalbos, realizuoti save ir būti laimingam. Daugybė tyrimų rodo, kad savanoriai jaučiasi laimingesni, negu tie, kurie nesavanoriauja. Maža to, jų ne tik psichikos, bet ir fizinė sveikata yra daug geresnė.
– Parašėte knygą apie savanoriškos veiklos pripažinimą naudojant „Youthpass“ sertifikatą. Kuo tai svarbu?
– Savanoriška veikla nėra tiesiog geras darbas. Jei savanoriaujama ilgą laiką, galima gauti naujų žinių, išsiugdyti svarbių įgūdžių ar net pakeisti požiūrį. Žinios dabar yra ranka pasiekiamos, tereikia prisijungti prie interneto, tačiau įgauti praktinių įgūdžių ar pakeisti savo nuostatas nėra taip paprasta.
Savanoriška veikla padeda tai padaryti. Pavyzdžiui, savanoriaudamas pagalbos linijoje pakeičiau savo požiūrį į asmenis, galvojančius apie savižudybę. Iš pradžių, man atrodė, kad nieko nebeįmanoma jiems padėti, tačiau vėliau supratau, kad kiekvienas žmogus iš esmės nori gyventi, tereikia padėti jam atrasti sprendimus iš susiklosčiusių situacijų, leisti papasakoti sunkumus, išklausyti, ir tada įsižiebia viltis.
Jei savanoriaujama ilgą laiką ir ypatingai, ypač, jei veikla atliekama užsienyje, kitoje kultūroje, galima išjudinti savo nusistovėjusį mąstymą, sugriauti stereotipus, netgi pakeisti kai kurias vertybes. Man tenka vesti mokymus „Europos solidarumo korpuso“ savanoriams ir matyti jų neįtikėtiną asmeninį pokytį.
Nėra jokios abejonės, kad mokymasis vyksta ne tik klasėje ir savanoriška veikla – puikus to pavyzdys. „Youthpass“ yra pažymėjimas, padedantis pripažinti šį mokymąsi – juk darbdaviui nėra svarbu, kaip mokeisi užsienio kalbos (mokykloje, universitete, kalbos kursuose ar savanoriaudamas) – svarbu, kad galėtum susikalbėti. Knygelėje aprašiau „Youthpass“ pažymėjimų naudojimą. Šių pažymėjimų Europoje 2019 m. bus išduota daugiau nei 1 milijonas, o Lietuvoje stojantieji į aukštąsias mokyklas jį pateikę gaus 0,25 balo.
– Kokių turite tikslų ir svajonių? Kas labiausiai jus veda į priekį darant gerus darbus?
– Įgyvendindamas „Socialinio suflerio“ programą supratau, kad jaunimui labai trūksta informacijos apie savanorišką veiklą, todėl artimiausias tikslas – padėti jiems tokią informaciją gauti greičiau ir paprasčiau. Šiuo metu pradedu naują įdomų projektą ta tema, bet dabar dar truputį anksti apie tai kalbėti. Paklauskite manęs po pusės metų!
– Kokia jūsų kasdienė veikla be savanorystės?
– Esu iliustratorius įmonėje „Marker heroes“, todėl daug piešiu. Mano ypatumas, kad iliustruoju ne tik leidinius, bet ir piešiu gyvai renginių metu. Laisvalaikiu mėgstu žygius gamtoje, žiūrėti filmus, keliones.
VISAS GERŲ DARBŲ ISTORIJAS RASITE PASPAUDĘ ČIA.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el. paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!
