– Kartais nuversti kalnus siekiant profesinių aukštumų, atrodo, vieni niekai, palyginti su gyvenimo siunčiamais egzaminais šeimoje.
Sulaukusi dvidešimt vienų jaučiausi tokia brandi asmenybė, kad net nedvejojau, jog tikrai metas kurti šeimą.
– Prisimenu, man buvo aštuoniolika ir tėtis pavedė sutvarkyti kelių vilkikų, gabenančių autobusų „Ikarus“ padangas, muitinės dokumentus. Važiuoju su vairuotoju į muitinę ir jaučiuosi tokia protinga, tokia savimi pasitikinti ir patenkinta, nes aš tai galiu! O jau sulaukusi dvidešimt vienų jaučiausi tokia brandi asmenybė, kad net nedvejojau, jog tikrai metas kurti šeimą. Jeigu jau „išmuitinau“ tas padangas, tai susitvarkyti šeimyninį gyvenimą, atrodė, vieni niekai (kvatoja). Deja, deja... Net lyginti nederėtų.
Tekėjau iš meilės, iš didelio susižavėjimo, bet kai susidūriau, kad tarpusavio santykiams kartu kuriant namus reikia ir kantrybės, ir diplomatijos, ir pasiaukojimo, ir begalės kompromisų, nes, pavyzdžiui, skiriasi požiūriai į vaiko auklėjimą, pasaulis man nusidažė visai kitomis spalvomis, toli gražu ne rožinėmis. O nuėjusi į darbą (tuomet buvau draudimo kompanijos „Seesam Lietuva“ regiono vadovė), bendraudama verslo klausimais su aukšto rango pareigūnais, politikais, juk negalėjau atrodyti prislėgta ir nesusidorojanti su šeimos problemomis.
Pirmoji mano santuoka truko tik dvejus metus – netgi trumpiau, nei prancūzų rašytojo Frederico Beigbederio aprašoma meilė, kuri, anot autoriaus, paprastai trunka trejus metus, bet aš kalbu apie santuoką, ji gali būti ir trumpesnė (juokiasi). Tiesa, tada nebuvo juokinga: taip, su žmogumi, su kuriuo negera būti kartu, skiriesi, tačiau lieka neatsakyti klausimai, o kodėl gi man nepavyko, o kaipgi gyventi toliau, juolab kad pirmojoje santuokoje gimė sūnus Artūras. Tada aiškiai supratau, kodėl močiutė ir mama aukojo savo karjerą tik dėl šeimos. Tai, ką mama parsinešė iš konservatorijos, viskas liko tarp namų sienų; maža to, namie nebuvo pianino, tad svečius ji tegalėjo džiuginti tik akordeonu. O aš nenorėjau, kad paaugusiam sūnui tektų aiškinti: „Žinai, aukojau savo profesiją dėl tavęs, gyvenau su nemylimu vyru, kentėjau, kad tik šeima nesugriūtų...“ Tokiu atveju vaiko vietoje atsakyčiau: „Mama, bet aš neprašiau, kad tu taip darytum ir dabar jaustumeisi nelaiminga, niekam neįdomi – net sau...“ Ir tai būtų tiesa.
Jei tarp sutuoktinių nebelieka karštų diskusijų apie gyvenimą, jei drauge nebelankomos parodos, teatras, nebeinama į kiną, jei įsivyrauja nuostata „mes jau viską vienas kitam pasakėme“, dar baisiau, jei kiekvienas skirtinguose kambariuose po vakarienės žiūri televizorių, vadinasi, metas ištarti „sudie“.
– Nusivylimas santykiais neretai keičia požiūrį į pačią šeimą, atbaido nuo bet kokio šanso mėginti laimę dar kartą.
– O aš mėginau. Būdama arti trisdešimties ir trejus metus pažindama žmogų kaip puikų kolegą tikėjau, kad kartu galime būti laimingi. Mane vedė jau ne tiek emocijos, kiek protu labai pasvertas antrasis šansas, sutampančios vertybės, bendri pomėgiai, ypač keliauti. Mano šešiolikmečiam sūnui Artūrui gal ir nepatiktų ši frazė, tačiau turiu prisipažinti, kad pirmosios santuokos šiandien jau net nevadinčiau santuoka – labiau tai buvo mano dar vienas noras, tiesa, itin impulsyvus, dar viena ambicija įsitvirtinti ir įrodyti sau, kad sėkmės kūdikis galiu būti ne tik darbe, bet ir šeimoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kipre gyvenanti rašytoja Dalia Staponkutė: „Mišrioms šeimoms vertėtų pasirinkti gyventi trečią šalį“
Su antruoju sutuoktiniu mudu siejo bene esminis jausmas – norėjome turėti vaikų. Tačiau gyvenime gali planuoti ar kokiais nors skaičiavimais garantuoti būsimą verslą, numatyti kūrybinę sėkmę, o santykiai šeimoje yra pats nenuspėjamiausias ir pats netikėčiausias dalykas. Kai po dvejų metų gimė Aleksandras, pasaulį buvo apėmusi ekonomikos krizė, stojo vyro statybos verslas, o man nusišypsojo laimė dirbti perspektyvioje ir ekonomiškai stiprioje lauko reklamos kompanijoje „JC Decaux“ – mūsų šeimą ištiko krizė. Nuoširdžiai stengiausi sutuoktinį palaikyti, bet to buvo per maža. Galiausiai nusprendėme kurį laiką pagyventi atskirai. Aštuonis kartus jis išėjo ir grįžo. Tokią šeimos situaciją matė ir labai išgyveno paauglys sūnus, ir man dėl to taip pat buvo baisiai skaudu. Artūrą su patėviu siejo itin šilti santykiai.
Džiaugiuosi, kad antrasis vyras, priešingai nei Artūro tėtis, šiandien labai aktyviai dalyvauja auklėjant ir ugdant Aleksandrą: skiria jam kas antrą savaitgalį, rūpinasi būreliais, lanko tėvų susirinkimus mokykloje...
Gyvenimo pamokos mane išmokė labai svarbių dalykų – nieko nekaltinti ir nesmerkti.
Tos dvi gyvenimo pamokos mane išmokė labai svarbių dalykų – nieko nekaltinti ir nesmerkti. O veiksmingiausia terapija vaduojantis nuo skyrybų streso buvo kelionės – tiek verslo, tiek poilsinės ar pažintinės su abiem vaikais. Jos leido užsimiršti, paskęsti tarp begalės įspūdžių. Kaip kalnai ir slidės, kaip mano papildoma veikla: ėmiau mokytis prancūzų kalbos, pradėjau studijuoti meno istoriją, kur profesorė Raminta Jurėnaitė, be profesinių žinių, teikia nepakartojamos gyvenimo išminties. Pritariu jos genialiai frazei: „Vienos moterys senstančią veido odą gelbsti grožio salonuose, o kitos ją skaistina į galvą kimšdamos meno žinių.“
Kita mano bičiulė, fotomenininkė ir biologijos mokslų daktarė iš Minsko Aliona Adamčyk, rašydama daktaro darbą apie moterų senėjimo procesus priėjo mokslinę išvadą, kad dirbančios intelektinį darbą sensta lėčiau. Ir tai mane labai guodžia (šypsosi). O energijos šiandien teikia pastarųjų metų aistra – konkūras. Įsigijau kumelaitę, vardu Kaspija, ir būtinai bent tris kartus per savaitę šokinėju su ja per kliūtis ar tiesiog išlekiu su trenere pajodinėti gamtoje. Pievos, miškeliai, upeliai... Keliaudama automobiliu niekada jų nepastebėjau ir netikėjau, kad Lietuva gali būti panaši į Šveicarijos Alpes.
