Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Žemaitis Bernardas Razgus iš Buriatijos: „Mano mokiniai kalba taip, kaip aš“

Žemaitį Bernardą Razgų, gyvenantį Buriatijoje, galima pavadinti žmogumi-mokykla, nes jis yra vienintelis mokytojas ir kartu mokyklos vadovas, buvusių tremtinių vaikus Rusijos gilumoje mokantis lietuvių kalbos. Aktyvus lietuvių bendrijos narys, į Sibirą su tėvais ištremtas šešerių metukų, dar garsėja ir tuo, kad su meile tvarko lietuvių tremtinių kapus. Vilniaus universiteto dėstytoja Kristina Jakaitė-Bulbukienė Bernardą kalbina jį atvykus į kursus lituanistinio švietimo vykdytojams. Šiame pasakojime dar gyvas ešalonų bildesys, pirmoji Buriatijoje išgyventa žiema ir vis dar tebeskambanti žemaitiška kalba. Malonaus skaitymo!
Joninės. Bernardas Razgus (pirmas iš kairės) su Svetlana Apolenis-Korytova ir Petru Ruliu.
Joninės. Bernardas Razgus (pirmas iš kairės) su Svetlana Apolenis-Korytova ir Petru Ruliu. / Asmeninio arch. nuotr.

– Gal svarbiausiais faktais papasakotumėte savo istoriją, o tada jau pereitume prie lietuvių kalbos mokymo Buriatijoje?

– Kiekvieno žmogaus istorija prasideda nuo gimimo. Iki šešerių metukų gyvenau su tėveliais ir broliu Zobielų kaime, šalia Dovainių, Platelių valsčiuje, dabartiniame Plungės rajone. Gerai prisimenu savo tėvelių požiūrį į vaikų auklėjimą: jau tokio amžiaus būdamas, turėjau rogutes važinėtis nuo kalno ir slides – tėvelis padirbo man, su jomis važinėjausi žiemą (tais metais, 1947-aisiais, buvo sniego), jau lankiau mokyklą Lietuvoje, į pirmą klasę ėjau. Tada buvo man šešeri, dar nepilni.

Pirmos klasės man nepavyko baigti todėl, kad 1948 m. gegužės 22 dieną – tai vadinosi operacija „Vesna“ [„Pavasaris“] – mus su kitais lietuviais ištrėmė į rytus, į Sibirą. Mūsų šeima su kitais lietuviais, kurių buvo trys ešalonai, buvo atvežti į Buriatiją. Tuose ešalonuose buvo 4 103 Lietuvos gyventojai. Reikia iš karto pasakyti, kad likimas jiems nebuvo gailestingas – Buriatijoje liko 24 kapinės su daugiau nei 600 kapų.

– Kaip jūs pakliuvote į tremtinių sąrašus?

– Tremtinių sąrašus sudarė čia, Lietuvoje, nors juos sudarinėjo pagal iš anksto gautus būsimų „darbdavių“ užsakymus. Didelis „užsakovas“ buvo Buriatijos miškų kirtimo trestas. Tais metais buvo vežami daugiausiai valstiečiai lietuviai, kurie gyveno ūkiuose, kurie turėjo žemės. Tais 1948-ais turėjo pradėti organizuoti kolūkius. Kad būtų žmonės paklusnesni, reikėjo tą padaryti, kad niekas nesiginčytų. Tuo iš esmės skyrėsi ši trėmimo banga nuo kitų tremčių. Visi Buriatijoje pripažįsta, kad tie atvežti lietuviai tremtiniai labai darbštūs, išmintingi, mokantys gyventi žmonės.

Asmeninio arch. nuotr./Buriatijos lietuvių bendrija su svečiais iš Lietuvos.
Asmeninio arch. nuotr./Buriatijos lietuvių bendrija su svečiais iš Lietuvos.

Kai sakėte „ešalonai“, turėjote omeny traukinius?

– Taip, trys traukiniai su vagonais. Įdomu, kad šiandien tie patys vagonai stovi Naujojoje Vilnioje. Vagonuose, kai mes pajudėjome iš Lietuvos, viskas buvo uždaryta, tiktai langai buvo atidaryti, oras buvo karštas, trošku. Viduje buvo narai padaryti, tad vieni žmonės gulėjo ant grindų, kiti aukštyje gulėjo. Kampe vagono, paklodėmis uždengta, buvo duobutė ir štai visi patogumai. Tiesą sakant, sąlygos buvo nežmoniškos.

Kiek savaičių važiavote?

Nuo gegužės 22 dienos iki birželio 10 ar 11 dienos ešalonai atvyko į Buriatiją. Vienas ešalonas birželio 8 dieną prie Anachojaus buvo sustabdytas, o mūsų ešalonas atvyko iki Novoiljinsko ir ten mus perkrovė į siaurąjį geležinkelį, ten buvo atviri vagonai, be jokių aptvėrimų – kaip stalas.

Sukrovė tėveliai ir kiti lietuviai savo mantą, kurią mums leido pasiimti, t. y. kurios neatėmė, ir mes pajudėjome truputį toliau tuo siauruoju geležinkeliu. 11-ame kilometre nuo Novoiljinsko kelias šeimas iškėlė, o mus jau tolimesnėje stotelėje – 27-ame kilometre. Iš viso lietuvius išskirstė į daugiau nei 20 vietų. Teisių tremtiniai neturėjo jokių, gyveno ten, kur buvo liepta gyventi.

Kur ir kaip jūs gyvenote?

– Apgyvendino šalia geležinkelio. Dalį žmonių nuvežė dar truputį toliau, į kitus kaimus, ten buvo Verchniaja, kaimas toks, toliau buvo Kuorkų geležinkelis ir buvo Verchniaja Arakuorka – kaimelis egzistavo tiktai ketverius metus, gyventojų buvo nemažai, bet per ketverius metus ten liko 66 lietuvių kapai.

Ne tik Arakuorkoje, bet ir visose kitose gyvenvietėse labai buvo mažai produktų, duona buvo skiriama pagal korteles, tie, kurie nedirbo, jie išvis negavo pavalgymo. Tuose trijuose ešalonuose buvo 203 žmonės, kurie negalėjo dirbti, iš jų 104 vaikai be tėvų, nuo 9 iki 14 metų, ir beveik šimtas senelių.

Asmeninio arch. nuotr./Sutvarkytos lietuvių tremtinių kapinės Ilkoje.
Asmeninio arch. nuotr./Sutvarkytos lietuvių tremtinių kapinės Ilkoje.

Sunki padėtis buvo ir dirbantiems žmonėms, nes nebuvo medicininio aptarnavimo jokio, nebuvo vaistų, nebuvo daktarų. Iš 4 000 į Buriatiją atvežtų tebuvo vienas du daktarai, kaimuose pirmaisiais tremties metais nebuvo daktarų ir, jeigu žmogus susirgo sloga, tai jau ta sloga pereis į plaučių uždegimą ir jau viskas.

Norėčiau jus sustabdyti. Iš to, ką jūs dabar pasakojate, matau, kad esate labai gerai susipažinęs su tremties istorija, atsimenate visus skaičius. Kada tai sužinojote? Jau suaugęs? Specialiai tuo domėjotės?

– Skaičius susiradau jau vėliau, jau suaugęs, kai užsiėmiau lietuvių bendrijos veikla. Buriatijoje yra mokslininkas Vsevolodas Baškujevas, jis parašė mokslinį darbą „Lietuvių spec. tremtiniai Buriatijos-Mongolijoje (1948–1960 metais)“ ir apsigynė mokslinį laipsnį.

Jis sėdėjo archyvuose ir iš tų archyvų surinko visus duomenis, yra 2009 m. jo knyga išleista, daugiausia duomenis aš pasiėmiau iš tos knygos. Jo knygoje yra toks straipsnis, kur jis pasakoja apie aptarnavimą žmonių, kokia buvo medicina. Jo straipsnis yra ir Lietuvoje išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ O mes patys – Buriatijos lietuviai – 2020 metais irgi išleidome knygą „Lietuviai Buriatijoje“, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad knygą pavyko išleisti.

O ką jūs atsimenat kaip vaikas?

– Atsimenu nemažai todėl, kad mes buvome apgyvendinti šalia geležinkelio, čia pat buvo kaimas, Naryn vadinosi. Gyvenome mediniame name, mums pasisekė, nes buvo stogas, o kiti žmonės iš pradžių buvo apgyvendinti statomuose barakuose, kuriuose dar stogo nebuvo, buvo ir tokių atvejų, kai žmonėms reikėdavo žemėje įsikasti ir gyventi.

Tas namas, kur mes buvome apgyvendinti, buvo apie 30 kvadratinių metrų, ne daugiau, bet ten gyveno penkios šeimos. Dar nė narų nebuvo, gulėjome ant grindų, tiktai buvo paklotos pušų šakos ir ant tų pušų šakų, su tais drabužiais, su kuriais buvome dieną, ir naktį gulėjome. Tas pats buvo ir žiemą. Čia tėveliai guli, mažytis tarpas – aš su broliu, o čia, paklode atskirta, kita šeima, ir dar paklodė, dar kita šeima. Taip viena šeima nuo kitos buvo atskirtos.

Buvo bendras stalas ir geležinis pečiukas, ant kurio ruošė valgį ir kuris apšildė tą namą. Žiemą, jeigu tas pečiukas užgęsta, tu atsibundi, jei kuris nors iš suaugusiųjų atsikelia ir užkuria tą pečiuką, tai iš naujo užmiegi. Tokia buvo pirmoji žiema. Jeigu iš viso Buriatijoje liko virš 600 lietuvių kapų, tai virš 200 atsirado vien pirmaisiais metais, per pirmąją žiemą.

Moterys, kurios turėjo mažų vaikų, dvejų trejų metų, turėjo eiti į darbą, tėvams reikėjo palikti vaikus, nelabai galėjo kas nors juos prižiūrėti, todėl pirmaisiais metais mirė mažyliai ir seneliai. Kaip jau sakiau, maisto davinį gaudavo tik tie, kurie dirbo, tad negalėjo į darbą neiti. Paskui, kitais metais, jau žmonės įsigyveno, įgijo patirties, priprato prie tų gyvenimo sąlygų, apsirūpino kitai žiemai. Vasarą vieni bulves sodino, kiti kitas daržoves, jau kitais metais buvo geriau, žmonės galėjo pasirūpinti patys savimi.

Asmeninio arch. nuotr./Tos pačios sutvarkytos lietuvių tremtinių kapinės Ilkoje, kurias vietiniai gyventojai papuošė gėlėmis.
Asmeninio arch. nuotr./Tos pačios sutvarkytos lietuvių tremtinių kapinės Ilkoje, kurias vietiniai gyventojai papuošė gėlėmis.

O jūs jaunesnis ar vyresnis brolis?

– Aš vyresnis šeimoje, antras brolis ketveriais metais jaunesnis, jis dabar gyvena čia, Lietuvoje.

Jis išgyveno tremtį? Mažas juk buvo pirmąją žiemą?

– Išgyveno, o 1956-aisiais gimė dar vienas broliukas. Jie abudu dabar yra Lietuvoje.

O į mokyklą ėjote?

– Tame kaime Naryn, jis gal už kilometro buvo, ten buvo mokykla. Toje mokykloje buvo mažai mokinių, todėl pirmoje pamainoje nuo ryto mokėsi dvi klasės: pirma ir trečia. Aš lankiau pirmą klasę, o po pietų mokytojas toje pačioje patalpoje mokė antrą ir ketvirtą klases. Viskas rusiškai buvo. Vaikai pateko į tokias sąlygas, kai aplinkui vien rusų kalba. Kaip tėvai yra sakę, po dviejų savaičių nebegalėjo atskirti, ar ruselis, ar jų vaikas kalba. Reikia bendrauti vaikams, tai mes greitai išmokome rusiškai.

Koks buvo vaikų požiūris į jus? Tų vaikų, su kuriais į mokyklą ėjote?

– Pirmaisiais metais nelabai draugavome, nes buvo mažai vaikų, be to, prieš mums atvykstant, buvo paskleista daug neigiamos informacijos vietiniams gyventojams, kad atvažiuos tokie nejaukūs žmonės. Paskui, jau pagyvenę su lietuviais, jie suprato, kad lietuviai darbštūs žmonės, kad atsakingi, protingi, mokantys viską dirbti, mokantys bendrauti ir tikintys į Dievą, kad tie žmonės yra geri.

Jau praėjus beveik 80 metų, vietiniai gyventojai vis dar prisimena tuos lietuvius. Jie pamokė juos, kaip auginti gyvulius, kaip paruošti produktus žiemai, kaip vasaros metu išlaikyti maistą, beveik kiekviename kieme stovėjo rūkykla, kurioje lietuviai rūkydavo mėsą. Jie ir šiandien prisimena, jau trečia karta, vienas kitam pasakoja, kad „va, lietuviai išmokė“.

Asmeninio arch. nuotr./Paminklas lietuvių tremtinių kapinėse Novoiljinske.
Asmeninio arch. nuotr./Paminklas lietuvių tremtinių kapinėse Novoiljinske.

Kas gyveno jūsų kaime? Lietuviai tremtiniai, kas dar? Ar buvo vietinių gyventojų, tremtinių iš kitų okupuotų šalių?

– Tais metais tremtinių iš kitų šalių nebuvo, buvo tik lietuviai tremtiniai, buvo vietiniai rusai, o Naryne daugiau buriatų. Ten gyveno buriatai, buvo kolūkis, jie dirbo kolūkyje, o kai mes buvome atvežti, mama taip pat buvo išsiųsta dirbti į kolūkį – čia pirmąjį rudenį. O kitais metais buvo dar atsiųsta pramonės darbininkų.

Tėvelius kitais metais išsiuntė į dar kitą kaimą, už 30 kilometrų į rytus, ten irgi buvo lietuvių. Mano tėveliai tuo metu dirbo prie geležinkelio. Jiems ten davė jau nedidelį kambariuką, jau atskirą. Kai lietuviai atvažiavo, ten buvo paskirtos vietinių brigados, kurios statė tuos barakus, jau buvo iš rąstų sienos, buvo jau stogas, buvo pečiukas iš plytų, jau galėjai gyventi.

O dar dėl konteksto – pasakykite keletą žodžių apie Buriatijos istoriją.

– 1661-aisiais Buriatijos atstovai buvo atvažiavę pas Rusijos imperatorių, pas carą, prašydami, kad Buriatija būtų priimta į teritoriją ir apsaugota nuo aplinkinių šalių puldinėjimų. 1666-aisiais Selengos ir Udės upių santakoje jau buvo pastatytas pirmas apsaugos namelis.

Miestas pradėtas kurti kaip tvirtovė, apjuostas trijų metrų aukščio nusmailintais basliais. Būtent iš jo ir išaugo Ulan Udė, Buriatijos sostinė. Šias metais minėjome 358-ąjį Ulan Udės gimtadienį. Kai Rusijoje vyko pilietinis karas, ten 1920 metais buvo organizuota Tolimųjų Rytų respublika, o paskui, kai karas jau atėjo, ji atsidūrė Sovietų sąjungoje.

Supratau, Buriatija visada Rusijos sudėtyje, ji niekada nebuvo nepriklausoma valstybė kaip Lietuva?

– Oficialiai ne, bet gyveno jie tada savarankiškai. 1920 metais gyventojų buvo mažai, mažiau nei 400 000. Dabar 920 000, o Sovietų sąjungoje buvo beveik 1 018 000. 100 000 gyventojų sumažėjo: migracija, jaunimas daugiausiai išvažiuoja į Vakarus.

Asmeninio arch. nuotr./Buriatijos lietuvių bendrija.
Asmeninio arch. nuotr./Buriatijos lietuvių bendrija.

Mokykloje mokėtės rusiškai, o su broliais kaip kalbėjote tuo metu?

– Su broliais? Su vaikais ir rusiškai, ir lietuviškai. Viskas vyko rusiškai, bet namuose mes ir tėveliai, ir su broliu (jauniausias gimė vėliau) kalbėjome lietuviškai. Namuose kalbėjome lietuviškai, žemaitiškai. Grynai žemaitiškai. Mano kalba truputį yra pasimainiusi, nebežemaitiška šiandien, aš tą suprantu, kai nuvažiuoju į kaimus.

Bet mokate grynai žemaitiškai pakalbėti?

– Šį bei tą galiu pasakyti: „kon čia nori?“, „o gal tau dounos reikia?“ [Juokiasi.] Bet primiršau jau.

Ką dar atsimenate iš to laiko? Kas įstrigo?

– 1949-aisiais buvo toks įdomus nutikimas, iš kurio labai gerai atsiskleidžia, koks tuo metu buvo požiūris į vaikus. Tai tikrai neįsivaizduojama šiandien, o tuo metu buvo visiškai normalu. Kaip jau sakiau, mano tėvelius kovo mėnesį perkėlė į kaimą už 30 kilometrų, o aš likau tame Naryne, septynerių metų būdamas gyvenau pas buriatus šeimoje.

Tris mėnesius aš gyvenau ten ir lankiau mokyklą, taip pabaigiau pirmą klasę. 30 kilometrų – kelionė ilga, laukėme, kol ateis tėvelis manęs pasiimti, pėsčiomis, žinoma. Palaukėme dieną, palaukėme dvi, aš ten šeimininkui sakau, gal aš jau eisiu, jie sako, gal dar palaukime. Atėjo trečia diena, o tėvelis neatėjo, tad aš išėjau, pėsčiomis, 30 kilometrų. Aš žinojau tiktai kryptį, kur reikia eiti.

Eina toks keliukas per mišką, kuriuo važiuoja žmonės su arkliais, jie papasakojo, kad pereisiu per kalną, paskui kaimą prieisiu, paskui prie kito kaimo pereisiu upelį, tada bus dar kaimas ir taip kažkaip aš ėjau. Nežinau kodėl, bet aš buvau tvirtai įsitikinęs, kad tikrai nueisiu.

Bet eidamas turėjote vandens, maisto?

– Toliau eidamas perėjau upelį, buvo rąstas, priėjau kitą kaimą, nieko ten neklausiau, nes žinojau, kad reikia geležinkelio – šalia Naryno geležinkelis, kur tėveliai dirbo. Ėjau toliau tuo geležinkeliu ir sutikau tėvelius, dirbančius prie geležinkelio. Jie buvo nustebę.

Jie klojo geležinkelį?

– Tais metais abu tėveliai remontavo. Pažiūrėjo į mane, jau buvo laikas po pietų, sako, valgyti nori, sakau, gerai, noriu. Kas liko nuo tėvelių pietų, suvalgiau, o jie man ir sako, eik toliau į kaimą, ten broliuką rasi, jis vienas, palauksite vakaro ir sugrįšime. Reikia eiti geležinkeliu tiesiai, kai išsišakoja – pasukti, paskui geležinkelis pasibaigs, bus takelis per miškus į kaimą. Štai taip buvo, taip mus augino.

O kodėl jūsų neatėjo pasitikti? Negalėjo? Turėjo dirbti?

– Kiekvieną dieną reikėjo dirbti, galėjo ateiti, bet reikėjo sulaukti sekmadienio.

– Parėjote pas tėvelius ir tada jau mokėtės tame kaime, kuriame gyvenote?

– Chara Kutulyje buvo daugybė tremtinių vaikų, buvo ir vietinių. Ten buvo mokykla ir joje buvo septynios klasės, bet šalia esančiame kaime nebuvo mokyklos, todėl mano ketvirtoje klasėje aš buvau toks mažiukas, o mokėsi ir berniukai, kuriems jau buvo ir 15. Jie baigė ketvirtą klasę ir toliau jau nebesimokė. Tie, kurie buvo mūsų amžiaus, baigė septynias klases ir paskui jau važinėjome į kitą kaimą už 50 kilometrų, į Novoiljinską, ir ten per trejus metus aš baigiau vidurinę mokyklą.

Suprantu, kad vaikai, jei nenumirė, gana lengvai prisitaikė tremtyje, o kaip sekėsi išgyventi jūsų tėveliams?

– Mus ten nuvežė ir visus pasiuntė į miškų darbus. Nesvarbu, kas tu buvai Lietuvoje, niekas į tai nežiūrėjo, visi buvo atvežti į miško darbus. Bet tais pirmaisiais tremties metais tėvelis suprato, kad jam reikia mokytis, jis Lietuvoje buvo pabaigęs tik pusantros klasės, antroje klasėje jau turėjo ūkyje dirbti, iš pradžių – kiaules ganyti.

Už 10 kilometrų gyveno Nadzelskių šeima, vienas sūnus labai gerai mokėjo rusiškai ir tėvelis vaikščiojo pas tą berniuką, kad išmokytų jį rusų kalba rašyti. Paskui jam to labai prireikė todėl, kad po pirmųjų metų jis jau tapo brigadininku, jau jam reikėjo mokėti rašyti, tada meistru geležinkelių, o paskui jau buvo to siaurojo geležinkelio statybos viršininku. Reikėjo kelią tiesti toliau ir jie pratęsė 100 kilometrų. O šiandien to geležinkelio nebėra.

Asmeninio arch. nuotr./Bernardas Razgus (pirmas iš kairės) su kitais lietuvių bendrijos nariais.
Asmeninio arch. nuotr./Bernardas Razgus (pirmas iš kairės) su kitais lietuvių bendrijos nariais.

– O kokia jūsų šeimos istorija, ar liko, ar sugrįžo į Lietuvą?

– Tėvai mūsų grįžo, leidimą gavo 1958-aisiais, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Jie negrįžo iš karto, pagalvojo, kad reikia palaukti, kol vaikai pabaigs mokyklą: brolis tais metais baigė septintą klasę, aš – dešimtą, tad, grįžus į Lietuvą, nemokant lietuvių kalbos gramatikos, ateitis būtų buvusi sudėtingesnė.

Tai viena priežasčių, kodėl jie nusprendė negrįžti iš karto, o antra – liko nedaug iki pensijos. Jie nežinojo, kaip ta pensija grįžus – bus ar nebus? Čia jie jau žinojo, ką jiems reiks daryti rytoj. Jie pasiliko, bet iš pat pradžių jie galvojo būtinai grįžti. Taip ir įvyko, tėvelis 1968 metais išėjo į pensiją, kitais metais mama, ir jie iškart išvažiavo į Lietuvą gyventi.

Mažasis brolis iš karto su tėvais išvažiavo, jis buvo mokinio amžiaus, o mes su kitu broliu tuo metu jau buvome išvažiavę iš Chara Kutulio mokytis, aš buvau įstojęs į Žemės ūkio akademiją, o jis – į Geležinkelių technikumą. Jis per ketverius metus baigė mokslus, o aš per penkerius. Nors tėvai iš pradžių apsigyveno Daugpilyje, vėliau grįžo į Lietuvą, abu broliai sugebėjo susirasti žmonas lietuves ir gyvena Lietuvoje.

– O jūs pats likote tenai?

– Mano susiklostė gyvenimas taip. Baigėsi žemės ūkio mokslai, aš likau ten. Tėveliai labai norėjo, kad grįžčiau į Lietuvą. Beje, ketvirtame kurse aš dirbau brigadininku Lietuvos ūkyje, kad susipažinčiau. Man reikėjo gauti charakteristiką, nuėjau pas direktorių, pakalbėjau ir jis pasakė man: „Vienas tavo žodis ir visi tavo dokumentai bus ten, kur reikia.“

Vedęs aš dar nebuvau, dar negalvojau, bet dar ir tėveliai 1963-iais tebegyveno Buriatijoje, ir tais metais atrodė, kad ir čia žmonės gyvena, ir ten, o saulė viena. O paskyrė mane vis dėlto į kitą rajoną, ne į tą, kur tėveliai gyveno. Aš dirbau pabaigęs institutą rajone, paskui metus kariuomenėje ištarnavau, po kariuomenės 10 metų atidirbau Žemės ūkio akademijoje dėstytoju.

– O jūs vedęs? Turite vaikų?

– Taip, dukrą turiu, ji gyvena su savo šeima Lietuvoje. Žmona, jei pasižiūrėtume į giminės medį, yra skirtingų tautų, yra ir graikų, ir kazokų, bet ji vietinė. Anūkes turiu dvi, proanūkė viena.

– Kai jūs vedėte, šeimoje kalbėjotės rusiškai?

– Taip, rusiškai, aš vienas lietuvis, todėl ir kalbėjome rusiškai. Bet kai prasidėjo grįžimas lietuvių, buvo priimtas įstatymas 1993-iaisiais dėl tremtinių grįžimo, aš čia atvažiavau 2000-aisiais. Tris mėnesius mokiausi lietuvių kalbos ir iš karto išlaikiau antros kategorijos egzaminą.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvių mokykla Buriatijoje ir mokytojas Bernardas Razgus
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvių mokykla Buriatijoje ir mokytojas Bernardas Razgus

– Norėčiau čia kiek sustoti, pasiaiškinti dėl lietuvių kalbos. Kai augote, su tėveliais kalbėjote žemaitiškai, paskui jau nebegyvenote su tėveliais, nes mokėtės vyresnėse klasėse, institute. Ar užmiršote lietuvių kalbą?

– Ne, tikrai neužmiršau. Buvo laikraščių, pavyzdžiui, „Tiesa“ ir „Valstiečių“, tie laikraščiai laisvai ateidavo į Buriatiją, aš juos skaitydavau. Paskui, nuo 1969-ųjų, kai tėveliai išvažiavo, faktiškai nebuvo lietuvių ir bendravimo, buvo vienas kitas, bet mes kiekvienas dirbome savo srityje ir nebuvo susitikimų kaip dabar. Dabar susiskambiname, susirandame vienas kitą, yra tokių užsiėmimų bendrų, o tais laikais to nebuvo.

– Kai kalbate, aš vis tiek girdžiu, kad jūs esate žemaitis, kai pakalbate ilgiau, girdžiu, kad esate būtent iš Plungės. O kaip kalba jūsų mokiniai?

– Mano mokiniai kalba taip, kaip aš kalbu [ilgai juokiasi]. Šiandien vietiniai gyventojai, kuriuos aš mokau, nelabai atskiria, kas kalba tarmiškai, o kas – bendrine kalba. Aišku, mes dirbame su vadovėliu, pavyzdžiui, yra vadovėlio „Nė dienos be lietuvių kalbos“ įrašai, mes jų klausome. Bet aš iš karto jiems pasakau, kad yra Lietuvoje penki regionai, kurie kalba skirtingai. Praeitą vasarą čia buvo daug reklamų: ištraukos žemaičių, dzūkų, suvalkiečių tarmėmis, aš jas nusifotografavau ir aiškinau, kad yra tokių skirtumų.

Asmeninio arch. nuotr./Bernardas Razgus (pirmas iš dešinės) su savo mokiniais.
Asmeninio arch. nuotr./Bernardas Razgus (pirmas iš dešinės) su savo mokiniais.

Dar prisiminus tremties pradžią – jūs atvežti iš Plungės rajono, o kiti gal atvežti iš Biržų rajono, jūs viena tarme kalbate, o kiti – kita?

– Visi tremtiniai buvo iš skirtingų vietų. Kai mes kalbėjome tais metais su vaikais, mes vienas kitą supratome. Nežinojome dar, kad esame skirtingi, kad kiekvienas savotiškai kalba. Gal tėveliai tą suprato, mes, vaikai, to nesupratome.

– Ar gerai suprantu, kad jūsų dukra šeimoje neišmoko lietuviškai?

– 2006-aisiais Buriatijoje, Ulan Udėje aš atidariau mokyklą, tada pradėjau su ja užsiimti. Jai jau buvo 22 metai, pagyvenusi jau buvo [šypsosi] ir jau mokėsi kartu ir jos dukra lietuvių kalbos, ten, Buriatijoje. Aš jas mokiau grįžęs po kursų iš Lietuvos.

Sakiau, tokią dieną mokysimės ir tokią dieną mokysimės. Kai atvažiavo gyventi į Lietuvą, greitai pradėjo laisvai kalbėti lietuviškai. O anūkė čia augo, čia jau lietuvių, čia jau anglų jos galvoje sukasi. Ir rusų kalba dukra kalba todėl, kad jos vyras rusas, jie kalba rusiškai, o anūkė ir taip, ir taip. Anūkės šeimoje kalbama jau lietuviškai, ji baigė lietuvišką mokyklą.

– Dar grįžkime prie lietuvių kalbos mokymo. Kaip atsirado ta lietuvių kalbos mokymo idėja?

– Kaip jau sakiau, galvojau apie tai, kad Lietuva juk išleido lėšas, mokė, nieks tada mūsų nevaikė ir nepalaikė, bet mes patys. Kai aš čia baigiau kursus, turėjau visą medžiagą, kaip mane mokė, visas ištraukas, galvojau, o kodėl aš negaliu pamokyti? Atsimenu, prisirinkau vadovėlių lietuvių kalbos. Vėliau buvo toks „Kalbame lietuviškai“, labai patogus leidinys. Paskui buvo dar geras leidinys „Nė dienos be lietuvių kalbos“, bet irgi egzempliorių buvo tik vienas ar du. Prie mokymo prisidėjo ir Buriatijos vyriausybė.

2011-aisiais buvo atidarytas „Draugystės namas“, Buriatijos vyriausybė mums, kaip ir kiekvienai bendrijai, įteikė po kompiuterį su spausdintuvu. Pilna įranga ir internetas, tada problemų jokių nebuvo. Mūsų kabinete yra Lietuvos vėliava ir Lietuvos herbas. Jei netikite, turiu nuotrauką.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvos vėliava ir himnas, kabantis Lietuvių bendrijos namuose Ulan Udėje.
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvos vėliava ir himnas, kabantis Lietuvių bendrijos namuose Ulan Udėje.

– O kiek mokinių iš viso, kuriuos išmokėte lietuviškai?

– Kaip? Rašyti gali, skaityti gali, taip kalbėti, kaip aš – ne. Tik kasdienius žodžius jie gerai vartoja. Skaitome dabar ir verčiame, greitai sugeba, rašo, dokumentus užpildyti gali. Iš viso buvo gal kokie 24 rimti mokiniai.

– Nuostabu! Sėkmės jūsų veikloje toliau! Ačiū už pokalbį!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais