Dienos centre su Kazimieru pasikalbėti susėdame apie tai, koks gyvenimas yra gaunant tokią nedidelę pensiją, kokie keliai jį atvedė į dienos centrą, kokios jo svajonės ir norai. Pagaliau – koks buvo gyvenimas ir kodėl šiandien turtas atrodo dubuo karštos sriubos.
Kaip praėjusią savaitę interviu 15min sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas ir šio centro darbuotoja Ernesta Prapuolenė, šių žmonių istorijos yra labai įvairios ir sudėtingos – pradedant nuo nenusisekusio verslo ar šeimos iki turimų priklausomybių. Tačiau, nepaisant visko ir savų kalčių, šie žmonės yra mūsų visuomenės dalis, kuriems gyvenime svarbus orumas ir bendrystė.
– Kazimierai, jūsų pensija mažiau nei 300 eurų. Kodėl ji tokia, galbūt trūko darbo stažo?
– Stažas buvo, dirbau 35 metus, bet buvo nedidelis vidurkis. Tiesa, kai dirbau, prie algos gaudavau priedus ir viskas buvo gerai. Tai buvo ketvirtiniai, metiniai priedai, bet jie į pensijų vidurkį, deja, neįsiskaičiuoja. Tada buvo gerai, dabar nebegerai.
– Kur dirbote?
– Įvairius darbus prie geležinkelių. Buvau ir pamainos meistriukas. Bėgių suvirinimas būdavo, ilgagrandes gamindavome, o paskui jos ėmė važiuoti iš Baltarusijos. Jie ilgesnes atveždavo, transportavimas pigesnis, aptarnavimas – pigesnis. Po truputį mūsų įmonė byrėjo ir subyrėjo. Tada išėjau iš ten, buvau jau pensiją užsidirbęs, bet kokius 6–7 metus dar dirbau, tris ar keturias įmones pakeičiau. Padirbdavau gal po pusmetį.
– Mes susitinkame čia, dienos centre. Dažnai lankotės čia?
– Taip. Čia ir renginiai vyksta. Pavyzdžiui, šią vasarą buvome trijose ekskursijose. Suorganizavo Ernesta iš „Carito“. Su autobusiuku buvome išvažiavę į Palangą, Kairėnus, Vilniaus universiteto botanikos sodą. Tai yra šaunu, aš pats to nesugebėčiau padaryti. Susitinku čia su pažįstamais, su kai kuriais – jau seniai. O su viena moterimi bendraujame daugiau. Todėl ir lankausi.
Čia yra nemokama sriuba, košė. Eidavau seniau kiekvieną dieną, atsinešdavau vis kokį kotletuką, dešros gabalą pridėt prie košės ir sriubos. Aš esu mėsėdis, be to neapsieinu.
– O gyvenat kur?
– Nuomoju. 150 moku už nuomą.
– Pragyvenimui lieka tik mažiau nei 150?
– Mažiau. Cigaretes dar atmeskit, du blokai per mėnesį – jau 40 euriukų. Plius viešojo transporto nuolatinį perku, bijau zuikiuoti, nezuikiuoju. O bilietus pirkti kiekvieną kartą yra brangu. Už nuolatinį moku po 28 eurus. Skausminga tokią sumą iš karto sumokėti, bet sumoku, o paskui ramu. Bet kur, bet kada galiu važiuoti.
– Gal papildomai kažkur uždarbiaujate?
– Nutveriu darbelį kokį pavienį, vienkartinį. Kurį laiką turėjau padėti kiemsargei, man šiek tiek pamokėdavo. Genėjau medžius, kitus darbus dariau. Dirbau po kelias valandas per dieną.
Dar kiek seniau mane samdė žmonės savo suaugusiam negalią turinčiam sūnui. Buvau jo vairuotojas. Automobilis buvo jų, o aš tik keravotojas. Nuvežti rytais, dieną pervežt, paskui dar. Į paskaitas, kitur.
Pripuolamai dirbau prie statybininkų. Be sutarties, be nieko. O šiais laikais be sutarties yra baisu dirbt, ir darbdaviai bijo. Bet kiek girdžiu, yra tokių, kurie apgaudinėja valstybę. Tokių nemažai.
Čia, šiame ratelyje, beveik visi tokie yra – stažo neturi, darbų neturi arba tingi, sveikata nebeleidžia. Lieka pašalpa ar šalpos pensija. Ir dabar dar, matai, valstybė suvienodins pensijas tiems, kurie sąžiningai atidirbo 35 metus ir į biudžetą mokėjo, ir tiems, kurie nieko nemokėjo ir nedirbo, durnių voliojo, spekuliavo, kokius megztinius į Rusiją vežiojo. Buvo gerai, o dabar? Reikėjo galvot seniau.
Aišku, aš irgi ne angelas, turiu auksinę gerklytę. Arba paauksuotą. Bet geriau su paauksuota gerklytę gyvent, nei su kvadratine galva.
– Turėjote šeimą, namus?
– Taip, turėjau, išsiskyriau. Ir dabar dar piktumą turiu ant buvusios pačios. Aš buvau buto savininkas, man paskolą butui buvo davusi geležinkelio įmonė, kurioje dirbau. Mokėjau daug metų. Paskui man velnias šovė į galvą – ji mane prikalbino, kad butą perrašyčiau jai. O kai perrašiau, pasipūtė, pasidarė didelė viršininkė ir pamažu mane išjojo.
Aišku, aš irgi ne angelas, turiu auksinę gerklytę. Arba paauksuotą. Bet geriau su paauksuota gerklytę gyvent, nei su kvadratine galva. Girtas išsipagirios, durnius – ne. Ne be reikalo liaudies išmintis sako: jeigu kvailys – tai ilgam.
– Kodėl ta jūsų gerklytė paauksuota? Kitaip tariant – nevengiate vartoti alkoholio?
– Išgeriu ir dabar. Man patinka tokia būsena.
– Kaip nesvarumo būsena?
– Beveik.
– Vaikų turite?
– Taip, du sūnus. Vienas gyvena Olandijoje, su juo matomės maždaug kartą per metus, kitas gyvena čia, bendraujame.
– Grįžkim prie pinigų. Sumokėjus už nuomą, už viešąjį transportą lieka labai nedaug.
– Taip. Už juos perku maistelio šiek tiek, visą laiką ieškau nukainotų produktų lentynos. Šiandien pirkau kukulius. Šiaip jie kainuoja 2,80, o šiandien – 50 procentų nuokainis. Tad šiandien čia išsivirėm makaronų, sultinio ir pavalgėm su vištienos kukuliais.
Aš nuolat tas lentynas parduotuvėje apeinu. O drabužiai beveik 100 procentų – labdariniai. Vienoje bažnyčioje kartą per savaitę būna, galima pasirinkt, Aleksote yra nebloga labdarinė. Yra vienas kampukas, kur nemokami – ten gali rinktis. Tik ten drabužiai labai prasti, nelabai yra iš ko rinktis. O visa kita mokama, bet, aišku, kainos ne tokios, kaip parduotuvėje. Aš madų nesivaikau. Man reikia, kad būtų švaru, nesuplyšę, kad užtrauktukas veiktų, kad sagų netrūktų.
– Bet jūsų išvaizda, tiesą sakant, yra išskirtinė. Išsiskiriate iš minios.
– Aš noriu būti šiek tiek kitoks, šiek tiek išsiskirt nuo tų treninginių, gatvinių. Nors akcentėliu išsiskirti. Toks mano auklėjimas, aš turiu aukštąjį išsilavinimą. Kai matau bukus žmones – man plaukai pasistoja, aš anksčiau tiek jų nematydavau, mano ratelis buvo ne toks. Kiek aplink yra bukumo, nesupratimo, durnumo.
– Visokių žmonių pasaulyje yra.
– Žinoma, kad taip. Aš nelendu, nesikabinėju.
– Jūsų manymu, kiek pinigų per mėnesį žmogui reiktų, kad jis galėtų oriai gyvent?
– Gabalo. Tūkstančio eurų. Tada aš galėčiau sau leisti retkarčiais į kabaką nueiti, kavos atsigeri už 2,5 euro.
– O ką norėtumėte nusipirkti?
– Aš norėčiau nusipirkti butą.
– O jei kukliau?
– Dar norėčiau nusipirkti ramybę ir sveikatą. Su sveikata blogai. Turiu stuburo išvaržą, ir kuo toliau – tuo blogiau. Pereina į sąnarius, be vaistų negyvenu, tad dar ir vaistams išleidžiu. Turiu šeimos gydytoją, jos vardas Sigutė. Ji mane užjaučia, palaiko. Net iš gydytojos kyšį esu gavęs. Mudu kalbėjome ne kartą, ji pasipasakojo, kad prižiūri tėvus, turi rūpesčių. Sako, o kas mane prižiūrės, juk aš senmergė? Nežinia, kas bus. Pasikalbėdavome ir tokiomis temomis. O ji vieną kartą man ėmė ir padavė penkis euriukus.
Dar norėčiau nusipirkti ramybę ir sveikatą. Su sveikata blogai.
– Kazimierai, klausydamasi jūsų negaliu nepastebėti kokia graži, taisyklinga, išraiškinga yra jūsų kalba.
– Mokyklos laikais esu dalyvavęs skaitovų, deklamatorių konkursuose. Mokiausi ir anglų kalbos. Norėčiau pasitobulinti ją. Kartą čia savanoriavo tokia prancūzaitė, mes su ja angliškai kalbėdavomės. Tada šiek tiek patobulėjau, o dabar jau nėra su kuo kalbėtis.
– Kaip juntasi, kad žmogus turėjo ryšį su kalba – iš jos grožio, taisyklingumo.
– Nereikia komplimentų, nereikia. Aš esu žemaitis, todėl esu flegma ir menkai reaguoju į komplimentus, į pagyras.
Nemeluoti, nefantazuoti, nesiskolinti, nevogti. Iš visų tų komponentų ir susideda laimė.
– Su žmonėmis mėgstate bendrauti?
– Su protingais taip. Bet jei durnai žmogus kalba, jei kas antras žodis yra keiksmažodis, tai ne. Mano mama buvo smetoninio varpininko dukra. Ji katalikiškai auklėta, šeimoje buvo šeši vaikai ir visus juos tėvai išleido į mokslus. Ne tik katalikiškai auklėjo, ir prie darbo spaudė.
O dabar? Stoviu kartą Griunvaldo stotelėje ir eina pro šalį keli maždaug 10–12 metų vaikai. Eina ir pučia ašarines dujas. Tai koks jų auklėjimas? Aš tokio auklėjimo nemačiau ir savo vaikų taip neauklėjau.
– Kazimierai, kas jums yra laimė?
– Tai toli gražu nėra pasipūtimas. Kuklumas, paprastumas. Nemeluoti, nefantazuoti, nesiskolinti, nevogti. Iš visų tų komponentų ir susideda laimė. Sveikata dar.
– O ramybė?
– Kai sveikatos sutrikimų nėra, nereikia vaistų. Ir kad proto neknistų buki žmonės.
– Kaip jūs atradote šią vietą, dienos centrą?
– Mane čia atsivedė toks Lionginas. Aš jį kartais priglausdavau savo namuose, tada dar kitoje vietoje gyvenau. Dabar Lionginas Londone. Pamiršo, kiek aš jam gero padariau. Dar vienas iš laimės komponentų – kad nemestų manęs per bortą tie, kuriems aš padėjau. Dabar man pačiam pagalbos reikia. Man reikia pusiausvyros gyvenime. Pinigų, žinoma, trūksta.
– Socialinė darbuotoja Ernesta pasakojo, kad jūs buvote patekęs ir į sukčių pinkles, kaip ir kiti panašaus likimo žmonės. Apie įmonę, kuri užsiėmė benamių ar skurdžiai gyvenančių žmonių išnaudojimu, rašė ir žiniasklaida.
– Ten buvo degradų kompanija. Mane girtą keturiese supakavo ir nusivežė. Du paėmė už kojų, du už rankų. Ir – į mašiną. Dar tablečių prišėrė mašinoje. Nusivežė į Radviliškio rajoną.
Ten, sename name, praleidau pusę metų. Perėmė mano pensiją, banko kortelę, mano vardu buvo paimti kreditai. Dar tyrimas nebaigtas, keli policijos tyrėjai jį atlieka.
– Tame name tokių žmonių buvo ir daugiau?
– Ne vienas ir ne du. Sugrįžau pernai spalį, iš trečio ar ketvirto karto pabėgau. Manęs jie nedrįso mušti už bandymus bėgti, nes aš buvau žymiai vyresnis ir jie matė savo ir mano išprusimo lygį. Bet buvo tokių, kurie bandė bėgti, o iš ryto žiūriu, kad sumušti.
– Kokios gyvenimo sąlygos ten buvo, ką jūs tą pusmetį veikėte?
– Ten buvo senas, sugriuvęs, sukežęs namukas. Paskui jie tame kaime įsigijo ir antrą tokį patį, nes tame kaime kitokių namų nėra. Aš užsiimdavau įvairiais darbeliais. Tai malkas reikėjo sutvarkyt, tai tvoras pataisyt. Šuo buvo vilkšunis – malonus, geras, su juo aš bendraudavau, vedžiodavau pasivaikščioti.
– Visus jus, buvusius ten, kažkas prižiūrėjo?
– Tai tie patys degradai su dviem mašinomis. Jei vakare pamato, kad nėra kažko, šukuoja keliukus, miškiukus. Jie puikiai žino tas vietas. Randa, parsiveža ir gauna malkų.
– Ačiū, Kazimierai, jums už pokalbį.
– Palaukit. Gal ir aš noriu jūsų kai ko paklaust?
– Klauskit.
– Ar teisingai elgiasi valstybė? Kodėl jie mane, savo pilietį, skriaudžia? Mano valstybė mane skriaudžia. Aš ėmiau priešlaikinę pensiją, nuo 55 metų. Jei turi darbo stažą – gali gauti priešlaikinę. Nuo jos valstybė atiminėjo beveik po 50 euriukų, bet kai man sukako pilnametystė, tikrieji pensiniai metai, man valstybė negrąžino tų pinigų – taip toliau ir nuiminėja po šiai dienai. Ar teisingai elgiasi valstybė su savo piliečiais? Aš dėl to jaučiu nuoskaudą.
Ir dar. Rugpjūtį buvo paskelbta, kad bus didinamos pensijos. Man pensija padidės 32 eurais. Bet tiems, kurie buvo tinginiai ir apsileidėliai, kurie gauna šalpos pensiją, jiems iš karto pradėjo mokėti – rugpjūčio mėnesį. O man tik nuo sausio pradės, nes mano pensija viršija 260 eurų. Pusę metų valstybė po tuos 32 euriukus iš manęs atima. Tai aš ir noriu paklausti – ar valstybė myli savo pilietį?
