Žilvinas yra neįgalus nuo gimimo. „Buvo gimdymo trauma, stuburo išvarža. Mane, tik gimusį, operavo, ir štai pasekmės. Pažeidė stuburo nervą“, – sako Ž.Kliopmanas.
„Gatvėse mūsų nebūdavo“
Kartu su tėvais jis gyveno, o ir dabar tebegyvena Panevėžio rajone. Kalbėdamas apie sovietmetį Žilvinas sako, kad tokių, kaip jis, visuomenėje tiesiog nebuvo.
„Mes, neįgalieji, buvome namuose. Gatvėse mūsų nebūdavo. Pamenu, kai vieną kartą atvažiavau į renginį, manęs draugovininkas tiesiog neįleido“, – apie gyvenimą geležinės uždangos metais pasakojo Ž.Kliopmanas.
Visgi didžiausi emociniai išbandymai jam teko vaikystėje. Kai atėjo laikas eiti į pirmąją klasę, Žilvinas pradėjo mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.
Tiesa, tuo metu nebuvo ir neįgaliųjų vežimėlių, mat juos galėjo gauti tik „karo ir darbo veteranai“, todėl į mokyklą Žilviną dviračiu vežiodavo mama.
„Ji dirbo mokykloje valytoja, todėl ir mane, pasisodinusi ant bagažinės, tuo pačiu nuveždavo. Kadangi vežimėlio nebuvo, klasėje, taigi - ir namuose, tekdavo judėti rankomis perkeliant savo kūną“, – pasakojo Ž.Kliopmanas.
Švietimo skyriaus inspektorės vizitas
Mokykloje ar klasėje, sako Žilvinas, jis jokios atskirties nejutęs, nebuvo ir patyčių.
Tačiau bebaigiant antrąją klasę į mokyklą atvyko tuometinio rajono švietimo skyriaus specialistė. Ji teiravosi, kodėl toks vaikas mokosi bendroje klasėje.
Baigėsi tuo, kad aš mokiausi namuose.
„Mokytojai pyktis su valdžia irgi neišeina, nes be atleidimo iš darbo nebūtų apsiėję. Kuo baigėsi? Baigėsi tuo, kad aš mokiausi namuose. Mokytoja, žinoma, turėjo papildomo darbo, nes turėjo atvykti į namus. Taip ir baigiau 12 klasių“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak Žilvino, dabar net sunku suprasti, kad taip galėjo būti: „Jaunimui net nesuvokiama. Ir dar vyresniems žmonėms, kuriems prie ruso buvo geriau, aš negaliu išaiškinti, kad taip buvo“, – sako Ž.Kliopmanas.
Į paskutinio skambučio šventę – pirmuoju vežimėliu
Žilvinas sako, kad visus tuos metus, kai mokėsi namuose, jis norėjo lankyti mokyklą, mat visų pirma ten buvo kitas gyvenimas, ten buvo bendraamžiai.
Mokyklą baigęs namuose, į paskutinio skambučio šventę Žilvinas važiavo vežimėliu. Tiesa, ne savo, o su skolintu, tačiau tai buvo pirmasis vežimėlis, kuriuo jis pajudėjo iš namų. Iki tol jam judėti padėdavo tėvai.
„Taip, judėdavau ir pats, ant rankų. Kiek galėjau – tiek. Aišku, bent jau svoris neaugo“, – juokavo Ž.Kliopmanas.
Prisimindamas paskutinio skambučio šventę Žilvinas sako, kad tai buvo 1988-ieji metai, kada Lietuva jau laisvėjo.
„Ir jau tada gatvėse, viešose vietose pasirodė neįgalūs žmonės“, – sakė pašnekovas.
Laisvę pajuto dalyvaudamas varžybose
Paklaustas, kada pirmą kartą pajuto, jog į jo gyvenimą ir širdį atėjo Nepriklausomybė, Žilvinas prisimena Panevėžyje organizuotą kasmetį bėgimą.
„Tada buvo gal 1993 metai. Pirmą kartą sudalyvavau varžybose. Jos bėgikų, tačiau tąsyk jose dalyvavome ir keli mes, „vežimėlininkai“.
Tada supratau, kad niekas į mane kaip į ufonautą, kaip ne į šios planetos gyventoją nežiūri. Aš toks pats, kaip visi, dalyvauju lygiai su visais“, – pasakojo Ž.Kliopmanas.
Netrukus vežimėlis vyrui tapo ne tik susisiekimo ir judėjimo iš taško A į tašką B priemone, tačiau ir būdu praleisti laisvalaikį.
„Jei yra galimybė pakeliauti – labiau mėgstu su vežimu, o ne su mašina.
Pavyzdžiui, pernai mes, vežimėlininkai, dalyvavome Baltijos kelio paminėjime ir nuo Vilniaus katedros aikštės važiavome link Talino, apie 300 kilometrų. Važiavome vežimėliais, berods, keturias dienas, su nakvynėmis. Mes buvome pirmi, kurie padarėme kažką naujo“, – netradicinį Baltijos kelio paminėjimą prisiminė Žilvinas.
Pomėgis – kelionės, šunys ir protmūšiai
Daugiausiai per dieną vežimėliu Žilvinas yra įveikęs per 100 kilometrų. Tai buvo iššūkis, savo galimybių patikrinimas.
Tiesa, tokiam ilgam važiavimui būtinas ir specialus varytuvas, kuris yra tvirtinamas prie vežimėlio ir veikia kalnų dviračio principu – pagreitina ir palengvina judėjimą.
Nuo Vilniaus katedros aikštės važiavome link Talino, apie 300 kilometrų. Važiavome vežimėliais, berods, keturias dienas, su nakvynėmis.
Be kelionių, dar vienas Žilvino pomėgis yra protmūšiai, taip pat – šunys. Pirmą kartą jais susižavėjo būdamas 15 metų ir tada ėmė prašyti tėvų, jog jam reikia keturkojo augintinio.
Įspūdį paaugliui padarė šuo, kurį jam parodė pusbrolis, o Žilvinas sakė nustebęs, kaip stebuklingai šuo klauso žmogaus komandų.
Jau tris dešimtis metų Žilvinas ne tik domisi šunimis, tačiau ir juos dresuoja, o pats augina įspūdingai atrodantį Berno zenenhundo veislės keturkojį.
Kartu su bendraminčiais jis lankosi Panevėžio pataisos namuose, kur nuteistos moterys gali susipažinti ir bendrauti su gyvūnais. Tai joms – laisvalaikio praleidimo būdas.
„Kodėl tą darau? Nes, kaip sakė Jonas Mekas, gera daryti gera“, – šyptelėjo Ž.Kliopmanas.
