Medikas pasidalijo mintimis apie įsimintinus studijų metus, gydytojo pediatro profesijos pasirinkimą, esminį lūžį jo gyvenime žyminčią 1990-ųjų kovo 11-osios datą ir kasdienybėje lydinčius džiaugsmus.
– Papasakokite, kada nusprendėte sieksiantis tapti gydytoju? Ar polinkį į mediciną jautėte nuo pat mažens?
– Tikrai ne. Nebuvo taip, kad vaikystėje gydyčiau lėles, šuniukus ar kačiukus – turėjau pačių įvairiausių pomėgių, kaip ir visi vaikai. Patiko sportas, „The Beatles“ muzika (kurios klausydamasis, beje, mokiausi anglų kalbos), daug kitų dalykų... Kai apsisprendžiau stoti į mediciną, nebuvo abejonių, kad specializuosiuosi vaikų ligų srityje, pediatrijoje. Mokyklą baigiau puikiais pažymiais, gerai išlaikiau stojamuosius į Vilniaus universitetą, tad pediatriją pasirinkau ne todėl, kad negalėjau rinktis kitos srities. Tai buvo sąmoningas, koks tik gali būti 18-os metų jaunuolio, pasirinkimas. Galbūt jam turėjo įtakos šviesaus atminimo mano tetos doc. Jonės Usonytės autoritetas, pokalbiai su ja.
– O kas lėmė būtent pediatrijos pasirinkimą?
– Man atrodo, kad pediatrija yra svarbi, nes vaikams juk dar visas gyvenimas prieš akis, jie mus pakeis, todėl sveiko vaiko auginimas – vienas pagrindinių vaikų gydytojo tikslų. Tiesiog žodžiais sunku apsakyti tą jausmą, kai matai sergantį vaiką. Todėl didžiulis džiaugsmas, jei prie jo sveikimo gali prisidėti. Tai ypač svarbus dalykas, jau nekalbant apie visus tuos argumentus, kuriuos mes, vaikų gydytojai, esame pratę sakyti, kad nuo vaiko sveikatos priklauso ir visos šeimos bei visuomenės gyvenimo kokybė. Gaila, kad tai po truputį pasimiršta – tikriausiai jau antra vyriausybė savo programoje vaikų sveikatos neįvardina prioritetu.
– Kaip Vilniaus universitetą prisimenate anuomet, kai buvote Medicinos studijų programos studentas? Ar savo studentavimo metus prisimenate su džiaugsmu?
– Be abejo! Aš įstojau į universitetą būdamas 18-os metų – jau vien tai yra šventė! Nuo pirmų studijų dienų mane ėmė supti daug nuostabių draugų. Turbūt kiekvieno kurso žmonės sako, kad jų kursas buvo ypatingas, tačiau mūsiškis tikrai toks buvo – studijavau kartu su Irena Degutiene, Gediminu Degučiu, prof. habil. dr. Aleksandru Laucevičiumi, Rimantu Keblu, jau nekalbu apie daug kitų, gal mažiau žinomų, bet ne mažiau nusipelniusių gydytojų.
Turbūt kiekvieno kurso žmonės sako, kad jų kursas buvo ypatingas, tačiau mūsiškis tikrai toks buvo.
Baigus mokyklą pasikeitęs gyvenimas buvo tikrai žavingas! Tuo laikotarpiu būta įvairiausių nutikimų, kad vien jų prisiminimais galima visą likusį gyvenimą gyventi. Be to, jau nuo pirmų studijų metų prisijungiau prie universiteto ansamblio, kuriam priklausė įvairių kursų studentai iš įvairių fakultetų. Prasidėjo ir repeticijos, ir koncertai, ir kelionės...
Kalbant apie studijas, sunku nepaminėti šviesaus atminimo dekano prof. Selezijaus Povilonio ir jo turėto autoriteto, tuometinės vaikų ligų katedros vadovės prof. Liudmilos Steponaitienės ir joje dirbusių legendų kaip kad, pavyzdžiui, doc. Petro Baublio. Tuomet jis mums buvo autoritetingas savo asmenybe, apie žydų vaikų gelbėjimą ir kitas jo veiklas sužinojome jau daug vėliau.
– 1974-aisiais įgijote gydytojo pediatro profesiją. Tais pačiais metais pradėjote dirbti Vilniaus universitete Infekcinių ligų katedros asistentu. Kaip jūsų karjeros kelyje atsirado susidomėjimas infekcinėmis ligomis? Kodėl ši sritis jums buvo įdomi?
– Tam įtakos turėjo daug įvairiausių dalykų tiek Medicinos fakultete, tiek ansamblyje sutiktų žmonių. Vienas iš jų buvo šviesaus atminimo Saulius Ročka, tuo metu dirbęs Farmakologijos katedroje. Jis buvo ir universiteto ansamblio birbynininkas, mokėdavo įkvėpti, sukelti ambicijas gerai išlaikyti sesiją, pasiekti vieną ar kitą išsikeltą tikslą.
Mano pažymiai buvo labai geri, universitetą baigiau su pagyrimu ir galėjau rinktis, kuriuo keliu sukti toliau. Sunku pasakyti, kuriais studijų metais susiformavo svajonė dirbti universitete, tačiau to labai norėjau (nežinau kodėl, bet tuo atveju, jeigu nepavyktų pasilikti universitete, planavau vykti dirbti į Šilutę). Todėl labai apsidžiaugiau, gavęs tuometinio Infekcinių ligų klinikos vedėjo, šviesaus atminimo prof. Povilo Čibiro kvietimą dėstyti vaikų infekcines ligas.
Darbas, kurį man siūlė, buvo susijęs su pediatrija, atitiko mano lūkesčius likti universitete, tad pasilikau Vilniuje. Ne tas žodis, koks laimingas buvau! Nors jau vėliau trejus metus tęsiau studijas aspirantūroje (dabar – doktorantūra) Maskvoje, stažavausi kitose valstybėse, tačiau Vilniaus universitetas visada buvo pagrindinė mano darbovietė.
– Kokią reikšmę jums turi užsienyje studijuojant ir tobulinant įgytas žinias bei įgūdžius praleisti metai?
– Dalykine prasme, man visuomet labai sekėsi su mokytojais. Vilniaus universiteto siuntimu mokiausi tikslinėje aspirantūroje Maskvos II N. Pirogovo Maskvos medicinos institute. Jame mano vadove buvo šviesaus atminimo akademikė prof. Nina Nisevič – ypač šviesi asmenybė. Aš, kaip aspirantas, jos dėka turėjau galimybę dirbti su žymiais mokslininkais, tarp jų dirbusiais klinikinės imunologijos srityje. Tie treji Maskvoje praleisti metai buvo visapusiškai – didžiulė mokykla. Baigęs aspirantūrą grįžau atgal į Vilnių, į Vilniaus universitetą.
Po Nepriklausomybės atkūrimo datos, radikaliai pasikeitė mano publikacijų sąrašas.
Vėliau, metus nuo 1984-ųjų iki 1985-ųjų, praleidau tuometinėje Vakarų Vokietijoje, Frankfurte, kur dirbau Medicininės virusologijos centre (vadovas prof. H. W. Doerr) ir pirmą kartą atlikau vakarietiško standarto vakcinos prieš virusinį hepatitą B tyrimą, parengiau pirmą publikaciją tarptautiniam žurnalui. Tai buvo dar viena labai reikšminga patirtis, tiek mokslo, ir ypač – vakarietiško gyvenimo srityse.
Per mano darbo Vilniaus universitete metus būta įvairiausio tarptautinio bendradarbiavimo, tačiau esminį lūžį mano gyvenime žymi 1990-ųjų kovo 11-oji. Žiūrėdamas į praeitį iš dabarties perspektyvos, galiu pasakyti, kad tada prasidėjo kokybiškas pokytis – sovietinio tipo katedra transformavosi į dabartinę Vaikų ligų kliniką.
Tas pats nutiko ir su kitomis fakulteto ir universiteto struktūromis – „provincijos“ (kaip jį matė tuometinių „centrinių“ sovietinių įstaigų atstovai) universitetas tapo lygiaverčiu partneriu tarptautinėje arenoje. O juk atrodo, dar ne taip seniai su prof. habil. dr. Aleksandru Laucevičiumi svarstėme, ar kada nors Vilniuje, Vilniaus universitete būtų organizuojamos rezidentūros studijos! Anuomet tai skambėjo maždaug kaip klausimas – ar yra gyvybė Marse? O pažiūrėkime, kur esame šiandien, kokios yra Vilniaus universiteto klinikos, kokia yra šiais metais šimtmetį švenčianti Vaikų ligų klinika!
Po Nepriklausomybės atkūrimo datos, radikaliai pasikeitė mano publikacijų sąrašas. Intuityviai iš jo pašalinau visas 1974–1990 metų publikacijas. Taip pat ir tas, kurios buvo susijusios su mano abiem disertacijomis, išskyrus 1986-aisiais Vakarų Vokietijos žurnale atspausdintą straipsnį – jame buvo pateikti mano metų darbo Frankfurto universitete rezultatai. Mano visos publikacijos yra su Vilniaus universiteto prieskyra. O šiuo metu jo emeritų klubo leidžiamoje autobiografijų serijoje saviškę pradedu sakiniu, kad aš esu vilnietis, aš čia gimiau.
– Didžiuojatės tuo, kad esate vilnietis?
– Man, be abejo, tai yra labai svarbu. Vilnius – pasakų miestas! Kuo daugiau keliauji, tuo labiau pastebi ir vertini mūsų turimas vertybes įvairiomis prasmėmis. Pasivaikščiokite po Vilniaus senamiestį, kuo tai ne Vakarų Europos senamiestis su savo nuostabia architektūra, ypatinga dvasia? Aš ir pats augau senamiestyje – tarp mūsų, vaikų, niekada nebuvo problemų dėl to, kas kokia kalbà kal̃ba, kokios tautybės yra. Mes augome, gyvenome tokioje maišalynėje ir jeigu pešėmės, tai tikrai ne todėl, kad kažkas yra vienos ar kitos tautybės – tokia Vilniaus dvasia ir yra, tai – lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir kitų tautų lydinys. Su giliausia pagarba bet kuriai kitai vietai, aš iš tikrųjų labai didžiuojuosi, kad esu vilnietis, džiaugiuosi Vilniaus universitetu kaip Alma Mater.
– Kokį įvykį savo darbo Vilniaus universitete istorijoje galėtumėte išskirti kaip įsimintiniausią arba reikšmingiausią?
– Sunku pasakyti. Įvykis reikšmingiausiu atrodo tik tuo metu, kai įvyksta. Pavyzdžiui, Maskvoje apgyniau pirmą disertaciją – dabar juokinga prisiminti, kaip ėjau gatve ir stebėjausi, kodėl niekas nemato, kad čia – mokslų kandidatas (dabar – mokslo daktaras) eina? Tuo metu man atrodė, kad apsiginti disertaciją yra pasiekimų viršūnė. Visgi, apetitas ateina bevalgant... Apgynus antrą disertaciją vėlgi – įvykis. Stažuotė tuometinėje Vakarų Vokietijoje (1984–1985) – neįtikėtinas iššūkis. Pirma publikacija aukštą reitingą turinčiame žurnale – įvykis.
Jau minėjau Kovo 11-ąją, visiškai pakeitusią mūsų gyvenimą. Po jos – iššūkių kaleidoskopas: įsitraukiam į tarptautinių profesinių organizacijų veiklą; 1997–2003 metais buvau Jungtinių tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkas; 2002 metais Vilniuje surengta Europos vaikų infekcinių ligų draugijos (ESPID) metinė konferencija, tuo metu – pirmas ir didžiausias tarptautinis renginys Lietuvoje, kuriame dalyvavo apie pusantro tūkstančio dalyvių ir viso pasaulio; nuo 2007 iki 2015 metų – Oksfordo universiteto neakivaizdinių podiplominių studijų Vaikų infekcinių ligų diplomo kurso dėstytojas; dvi kadencijas buvau VU MF Vaikų ligų klinikos vedėju. Turėčiau paminėti visus savo doktorantus ir jų atliktus darbus.
Vos tik sustoji – nebestovi vietoje, srovė tave neša atgal ir iš tikrųjų taip yra.
Smagu matyti, kad tikslai, kuriuos kažkada kėlėme, šiandien yra realizuojami. Džiaugiuosi, kad tai, apie ką tik svajojome – vyksta! Kas gali būti geriau? Tačiau nežinau, ar buvo kažkas tokio, ką ir po daugelio metų galėčiau įvardinti kaip didžiausiu karjeros, darbo įvykiu. Visuomet nauji darbai, naujos pareigos, pradėtas bendradarbiavimas ar pan. tuo metu yra didžiuliai įvykiai, tačiau laikas eina, atsiranda kiti darbai ir iššūkiai. O žvelgiant atgal – savo metu reikšmingi įvykiai tampa trumpa CV eilute.
– Kaip pastaruoju metu atrodo jūsų diena? Kokie yra jūsų kasdienybės džiaugsmai?
– Manęs, kaip baigiančio karjerą žmogaus, dažnai klausia – ilsitės? Ne, nesiilsiu! Mano aktyvus bendradarbiavimas su universitetu baigiasi 2022 metų rugpjūčio 31 dieną – tapau profesoriumi emeritu. Žmonės šį etapą mato tikrai įvairiai, bet tai juk labai normalus dalykas. Gyvenime kaip sporto estafetėje – perėmėme tai, kas geriausia iš savo mokytojų, kartu su jais įsibėgėjome, kurį laiką dirbome kartu, o tuomet suteikiame pagreičio jauniems, talentingiems, ambicingiems žmonės, mūsų mokiniams. Tai labai natūralus procesas. Juolab, kad jeigu nori likti ant bangos, turi intensyviai dirbti. Kaip kad tame mokslo ir irklavimo prieš srovę palyginime – kol iš visų jėgų iriesi, tol judi pirmyn. Tačiau vos tik sustoji – nebestovi vietoje, srovė tave neša atgal ir iš tikrųjų taip yra.
Tai, kad darbas žmogui – viskas, kad žmogus pasišventęs darbui, aišku, skamba labai gražiai ir patriotiškai, bet ar tai nėra kiek siaura, jeigu žmogus nieko, išskyrus darbą, nemato?.. Bėgant metams, mūsų darbų pobūdis keičiasi. Baigus aktyvų mokslinį darbą, šiandien mano mokslinė veikla yra ekspertinis darbas, esu kelių tarptautinių bei Lietuvos ekspertinių grupių narys.
Savo laiku užmegzti mano moksliniai kontaktai, sukaupta mokslinių projektų bei paraiškų rengimo, vėliau – projektų vertinimo patirtis, mano kanalais vis dar gaunama informacija apie šaukimus moksliniams projektams finansuoti praverčia jaunesniems kolegoms. Įsitraukiu į Vilniaus universiteto Profesorių emeritų klubo veiklą. Džiaugiuosi, kad daugiau laiko lieka šeimai ir įvairiausiems įdomiems dalykams – kiek daug jų pasaulyje yra!
– Papasakokite, kuo domitės? Kam šiuo metu skiriate daugiausiai laiko?
– Pirmiausia – šeimai. Vaikai jau suaugę, o anūkai – koks džiaugsmas! Matydamas, kaip jie auga, su sąžinės graužatimi pradedu galvoti, kad gal kartais ne visada turėjau tiek laiko savo vaikams, neskyriau reikiamo dėmesio. Dar man patinka keliauti. Iki 40-ies mano metų gyvenome uždaroje visuomenėje, o ištrūkimas į Europą bent kelioms dienoms buvo didžiausias įvykis... Šiandien keliaujame po visą pasaulį, mėgaujamės lankomų šalių įvairove, bendraujame su įvairiausiais žmonėmis. Esu daug keliavęs darbo reikalais. Bet tai pagal schemą: lėktuvas – viešbutis – renginio vieta – lėktuvas. Visai kas kita, kai keliauji neskubėdamas, su šeima ar draugais, kai turi laiko geriau susipažinti su lankoma šalimi, pajusti jos žavesį.
Džiugina ir bičiulių draugija, maisto gaminimas – moku pagaminti keletą patiekalų, kurie yra tikrai labai skanūs. Maisto gaminime kaip moksle: idėja – informacijos paieška (knyga, internetas ar Youtube) – eksperimentas – rezultatas – smagus laikas su draugais. Tad veiklos turiu labai įvairios, nėra kada nuobodžiauti. Jeigu nuo jaunų dienų žmogus turi daug veiklos, išmoksta planuoti laiką, tai nesikeičia ir vėliau – penkiolikmečiui vienaip, studijų metais ir įvairiais karjeros etapais kitaip, tačiau veiklos yra visuomet ir visi gyvenimo tarpsniai yra savotiškai žavūs.
