Pirmą kartą kario uniformą Artūras apsivilko 1994 metais, kai atliko privalomąją karinę tarnybą. Profesinėje karo tarnyboje jis – nuo 1998 metų, kai atėjo tarnauti į tuometinį Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną.
A.Aleksai dabar tarnybos metu daug laiko tenka praleisti gamtoje. Patrulio, išgyvenimo kursų kariai daug laiko skiria praktikai, o tai reiškia – buvimui, išgyvenimui, įvairioms užduotims gamtoje.
Tačiau miškas, augalai yra ir Artūro pomėgis. Miške, sako jis, radęs kokį išverstą medį, gali jį drožinėdamas praleisti visą dieną ir tik vakare pastebėti, kad jau leidžiasi saulė.
– Artūrai, mes dažnas sakom, kad mėgstam gamtą, buvimą gamtoje. Tačiau jūsų gyvenime to itin daug.
– Dar nuo vaikystės. Esu gimęs, augęs kaime, atokioje sodyboje Veliuonoje.
Sovietmečiu turėjome didelį sodą, tai buvo šeimos papildomos pajamos, norint prisidurti prie menkos tėvų algos. Po medžius laipiodavau jau būdamas 4–5 metų. Purtydavau obelis, rinkdavau obuolius.
Obuoliai buvo papildomos pajamos, o juos veždavome į Kaliningradą. Sodo netingėdavome prižiūrėti, todėl obuoliai derėjo gerai. Jau būdamas vaikas supratau: jei tu prižiūri gamtą, ji tau atsilygina.
– Be viso to, kad tarnybos laiką praleidžiate gamtoje, daug domitės ir įvairiais augalais?
– Aš visą laiką domėjausi medicina – tiek tradicine, tiek ne. Viena iš medicinos sričių – kaip tau gali pagelbėti augalai. Tarkim, partizaninio karo atveju ar šiaip jei tektų išgyventi? Paprastai į augalus mes žiūrim iš vaistinės, praktinės ir maistinės pusės.
Net labai, atrodytų, paprasti augalai mums gali padėti. Pavyzdžiui, dilgėlė. Ji stiprina kraują, nes turi daug geležies. Tai – vaistinė augalo pusė. Iš maistinės – ji valgoma ir žiemą, ir vasarą. O iš praktinės pusės – ją galima kulti, nes tai pluoštinis augalas.
Lietuvoje yra daugybė augalų, bet su jais reikia gyventi, kad juos pažintum. Vienaip augalas atrodo pavasarį, kitaip – vasarą, o dar kitaip rudenį ar žiemą po sniegu. Jei sniegas užsninga, tai nereiškia, kad po juo nieko nėra. Po sniegu verda gyvenimas, tik reikia žinoti, kur ir kaip ieškoti.
Jei žinai, kaip žiemą atrodo sudžiūvusi dilgėlė, po sniegu gali rasti mažų ūglių. Tam, kad atpažintum, gamtoje reikia nuolat būti.
– Kaip jūs pradėjote pažinti augalus?
– Pirmosios pažintys, žinoma, vaikystėje. O vėliau susipažinau su nuostabiu žmogumi – Giedriumi Vaivilavičiumi, iš kurio gavau nemažai patirties. Jis yra buvęs Kauno marių regioninio parko specialistas, ir pirmą kartą susipažinau dalyvaudamas seminare.
Aš pats nemažai ir savarankiškai važinėju į įvairius su tuo susijusius seminarus – ir apie vaistažoles, ir kaip maitintis augalais gamtoje.
– Jei tektų išgyventi gamtoje, galėtumėt?
– Išgyvenimas toks dalykas... Kodėl tau reikia gamtoje išgyventi? Ar tu nukritai į negyvenamą salą, ar tave persekioja priešai? Išgyvenimas yra labai sąlyginis dalykas. Ar tu turi laiko žvejot, rinkti augalus?
Jei niekas tavęs negaudo, nepersekioja, tačiau nutinka krizė ir reikia gyventi gamtoje – taip, tikrai išgyventum.
Esu patyręs, ką reiškia išeiti ir pagyventi gamtoj be įprasto sau maisto ne parą ir ne dvi, o ilgiau. Vyksta įdomūs procesai, organizmas patiria šoką. Gali paskaudėti galvą, gali pykinti, gali vidurius paleisti. Tai normali organizmo reakcija. Jei žinai, kaip elgtis, ką daryti – išgyveni sunkiausią momentą. Tada organizmas prisitaiko, pradeda gaminti tam tikrus fermentus, prasideda kitokie virškinimo procesai ir tada gali gyventi.
– Dažniausiai apie augalus mes žinom tiek, kiek renkam uogas, grybus, pažįstam kai kuriuos kitus populiarius augalus. Tačiau ties tuo mūsų žinios ir baigiasi.
– O jų yra labai daug. Kad ir ta pati varnalėša. Kol Lietuvoje nebuvo bulvių, žmonės vos ne daržuose varnalėšas augino. Vasara, kol ji jauna, valgomas lapkotis. Rudeniop galima kasti šaknį – ją nusiplauti, nusivalyti, pjaustyti ir virti. Išeina vos ne bulvių košė.
Kol Lietuvoje nebuvo bulvių, žmonės vos ne daržuose varnalėšas augino.
Dar yra laukinis burokas. Dabar eini pro pievą, jei vyksta išgyvenimo kursas, kariai net nežino. Sako: gėlė čia, nes jis vasarą žydi. O kad tai yra tikrasis – šio regiono burokas– nesumąsto. Tai labai stipri daržovė, jei ją atpažįsti, kuo puikiausiai gali maitintis. Galima maistui naudoti ir švendrus, kurie auga pelkėtose vietovėse.
– Dabar ruduo, tad pilni miškai ir feisbukas grybų. Juos pažįstate gerai?
– Su jais aš atsargiai, nes nesu didelis žinovas. Taip, pagrindinius žinau, ir to man pakanka.
Su grybais yra įdomu. Į Lietuvą atvyksta nemažai karių iš Vakarų Europos, JAV. Kai pamato, kaip mes renkame grybus, jiems tai yra kažkas nesuvokiamo. Klausia, ką su jais darom? Nuostaba būna, kai pasakai, kad valgysi.
Kartą, pamenu, man teko būti kitoje šalyje. Nesakysiu, kurioje. Ir su keliais kariais išėjome parai į poligoną, nes buvo laisvesnio laiko. Jie žinojo, kad esu išgyvenimo instruktorius. Nieko neėmiau, su savimi turėjau tik peilį. Poligone augo didžiulės gudobelės, kurias skyniau pilnomis saujom.
Jiems buvo keista, kad šias uogas valgysiu, nes jos raudonos ir gali būti nuodingos. „Ne, aš geriau nerizikuosiu, nes jei kas nors nutiks – negausiu draudimo“, – pasakė vienas iš karių.
– Artūrai, jei dar grįžtant prie grybų, kodėl vakaruose nėra populiarūs miške augantys grybai, o tik pievagrybiai iš parduotuvių?
– Stereotipai galbūt? Pavyzdžiui, kai Britanijoje atsirado geležinkeliai, žmonės galvojo, kad karvės dėl to pieno neduoda. Taip, galbūt pradžioje karvėms buvo stresas ir dėl to sumažėjo pieno, bet tiesiogiai susieti su geležinkelio atsiradimu negalima.
Pavyzdžiui, yra toks nuostabus augalas šalpusnis. Nuo senų senovės juo buvo gydomos plaučių ligos, peršalimas. Bet maždaug prieš porą metų buvo atlikti moksliniai tyrimai ir pasakyta, kad šalpusnyje rasta medžiagos, kuri sukelia vėžį. Sukelia vėžį – tai jau toks tradicinis pasakymas. Todėl buvo sakoma, kad negalima naudoti šalpusnio. Vėliau atliko detalesnius tyrimus, ir paaiškėjo, kad viskas su tuo augalu yra gerai. Dėl grybų gal taip pat gandas buvo paskleistas?
Apskritai apie mūsų regioną yra sakoma, kad jei įvyktų kažkoks kataklizmas, šiame regione žmonėms išgyventi būtų lengviau, nei Vakarų pasaulyje.
– Kodėl?
– Nes mes, kaip sako kariai iš Vakarų Europos, esame antra karta nuo plūgo. Ta prasme, kad mes dar žinome, kaip karvę pamelžt.
O kalbant apie tuos pačius stereotipus, tai juk mums yra gražu sutartinės?
– Taip, labai.
– O atvykę ir mūsų sutartines išgirdę vakariečiai pasakė, kad mes staugiam kaip laukiniai. Prie ko žmogus įpratęs, tas jam yra gražu, sava, įprasta.
– Kalbant iš kitos pusės – ar galima gamtoje prisižaisti, jos nepažįstant?
– Labai lengvai. Pavyzdžiui, yra toks augalas – žalčialunkis. Jis pavasario pranašas, pavasarį labai gražiai žydi. Seniau, kai vaikai kur kas daugiau laiko praleisdavo gamtoje, pamatydavo tą augalą ir, pavyzdžiui, norėdavo mamai parnešt gėlių, kąsdavo jį. Dantimis, mat jis sunkiai lūžta. Taip pažeisdavo dantų emalį. Čia vienas iš paprasčiausių pavyzdžių.
Yra dar nuodingoji nuokana, kuri auga prie vandens. Užtenka, jei ją nupjauni peiliu, o paskui tuo pačiu peiliu atsipjauti pomidoro – apsinuodysi, o jei suvalgysit to augalo lapelį – pasekmės gali būti dar liūdnesnės.
Buvo atvejis Žemaitijoje, kai moteris talkininkams į mišką atnešė pietų, o prie pietų – ir samagono. Vyrai sugalvojo gėrimą paskaninti, tad įmetė kelias žoles. Viena iš jų buvo nuodingoji nuokana, nes ji turi specifinį, aštroką kvapą. Mirė visi penki vyrai.
Nuodinga yra ir vilkauogė. Lietuvoje yra ir daugiau nuodingų augalų. Šaltekšnio uogos, kurios atrodo skaniai, bet jų užvalgius gali sugadinti dantų emalį.
– Lietuvoje yra keturi metų laikai, tad išgyvenimas, gamtos ištekliai labai priklauso ir nuo sezoniškumo? Pavyzdžiui, žiema – sudėtingiausias metas?
– Taip, žiemą sunkiausiai. Mes negyvename regione, kur gali bet kada įlipti į palmę ir nusiskinti bananą ar mangą. Čia reikia darbo įdėt.
Todėl mūsų regione yra stiprios ir medžioklės, ir žvejybos tradicijos. Nes kaip kitaip tu išgyvensi? Čia žvelgiant plačiau, istoriškai. Žiemos seniau būdavo gerokai stipresnės, net tokiu laiku, kaip dabar, jau būdavo gana vėsu.
Todėl mūsų regione yra stiprios ir medžioklės, ir žvejybos tradicijos.
Be to, seniau žmonės labai dažnai naudodavo rauginimą, kas dabar yra visiškai nepopuliaru, užmiršta. Dabar yra vakavimas, naujos technologijos. Bet augalus užsiraugti žiemai tu gali net neturėdamas druskos. Auga Lietuvoje toks augalas – barštis.
– Sosnovskio?
– Ne, ne. Tikrasis barštis, kurį mažai kas pažįsta. Jis turi tam tikrų medžiagų, reikalingų rauginimui, ir vos įmetus jį į rauginimui skirtą indą, tu net matai, kaip prasideda procesas.
Seniau žmonės viską raugdavo – laukinius obuolius, kriaušes, burokus. Dabar – tik kopūstus, dar agurkus.
– Koks metų laikas jums mieliausias?
– Galbūt ruduo. Jis pats savaime, po visų bėgimų, pasako, kad jau galima atsipūst. Čia gal dar nuo vaikystės, kai rudenį baigiasi didieji ūkio darbai.
– Dar vienas iš jūsų pomėgių – drožyba?
– Taip. Drožiu šaukštus, kurie turi kultūros paveldo sertifikatą. Gavau prieš kelis metus. Gaminu ir kitus dirbinius iš medžio.
Dabar pradėjau domėtis kaušeliais, kurie yra nepelnytai užmiršti. Tai toks medinis įrankis, iš kurio seniau midų gerdavo. Jie labai gražiai atrodo. Štai neseniai išdrožiau tokį kaušelį iš 4000 metų senumo ąžuolo.
Dirbu senoviniu būdu – su šlapia mediena. Medžio nedžiovinu, bet jis yra apdirbamas kaip įmanoma gamtoje, miške. Niekada medžių specialiai nepjaunu, ieškau lūžusių, išvirtusių arba genimų. Kuprinėje visad turiu mažą pjūkliuką ir kirvį, vietoje pasidarau ruošinį ir tada, grįžęs į butą arba toje pačioje gamtoje, jau pilną ruošinį.
Paskui vyksta džiovinimas, o kai išdžiūsta, imi dirbti. Dirbu ir su istoriniais įrankiais, kuriuos atkuria kalviai. Tik Lietuvoje nėra daug kalvių, kurie užsiima įrankių atgaminimu.
Tai IX–XII amžiaus kapavietėse, atliekant archeologinius kasinėjimus atrasti įrankiai, kurie yra atkuriami. Taip domiesi ir istorija, tradicijomis.
Kai pasižiūri, kad ir dešimtame amžiuje gyvenę žmonės nebuvo tokie laukiniai, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose.
– Kalbant apie gamtą – ar mes tinkamai elgiamės su ja?
– Aš galvoju, kad kažkada ji gali supykti ir pastatyti mus į vietą. Žvelgiant plačiau, taip – su gamta mes elgiamės nepagarbiai.
Mono kultūra, kai laukas išpjaunamas ir ten visur – kviečiai. Atrodo gražiai, kai kas didžiuojasi, kad užsėjo šimtą hektarų kviečių. Bet žvelgiant giliau, taip išpjaunami medžiai, žemė džiūsta. Nedaug trūksta, kad prasidėtų dirvožemio išpustymas. Taip gali ir stepės pasidaryt.
Nuo miško išpjovimo, paverčiant juos laukais, kenčia gyvūnija, paukščiams nėra kur perėti. Dar laukų tręšimas. Kviečių laukai auga ir jokios žolės nėra. Juk niekas žolės neišravi, tad reikia pagalvoti, kokiu būdu taip atsitinka, kad jos nėra?
– Mūsų santykis su gamta atsiranda iš vartotojiškumo?
– Taip. Peržiūrėkim savo spintą ir namus. Daiktų mes turime daug. Kartais perkame, nes vyksta akcija, o kam reikia to daikto – nežinia.
– Pats nesat didelis vartotojas?
– Stengiuosi gyventi kuo paprasčiau. Žmona taip pat labiau likusi į minimalizmą. Man pačiam turbūt užtektų dviejų kelnių ir dviejų marškinių.
– Kartais galvoji, kiek mes visi esame skirtingi. Vienam turtas yra tiesiog buvimas gamtoje ir tokie pomėgiai, kitam – TV pultelis ir alaus skardinė rankoj.
– Manau, kad labai didelę įtaką mums daro vaikystė ir kaip mus augino: ar vaikui yra duodama pasirinkimo laisvė?
Nors būna visko, būna, kad ir 40–50 sulaukęs žmogus po tam tikrų situacijų, sukrėtimų pasikeičia. Panašiai kaip stiklainis su smėliu. Pili į jį smėlį, kol pripili pilną. Tada gerai stiklainį papurtai, ir taip jame dar atsiranda vietos. Tos erdvės žmogui kai kada ir trūksta sprendimams, trūksta drąsos priimti sprendimus.
Tačiau kai nuo pat vaikystės jam leidžiama rinktis ir dar su protingu patarimu, tada viskas gerai. Tarkim, vaikui galima pasakyti, kad nėra gerai iš lanko šaudyti į kates, bet su tuo pačius lanku galima sugalvoti kitos veiklos.
Taip žmogus nuo vaikystės išsiugdo įgūdį rinktis ir jausti, kas yra gerai, o kas yra blogai. Ir renkasi. Ar jam užtenka vienoje rankoje TV pultelio, o kitoje – alaus, nes taip gerai, nes taip šeimoje buvo?
Kalbant apie mane, mano charakterį formavo ne tik tėvų auklėjimas, bet ir sportas. Mėgstu jį ir dabar: tinklinį, bėgimą. Sportas labai užgrūdina.
Vertybinius dalykus man padėjo formuoti ir imtynių sportas, nes paauglystėje, vaikystėje juo užsiiminėjau. Ten supranti, kad susitikęs su priešininku ir neįvertinęs savo jėgų, nepasirinkęs taktikos gali ir ašarą nubraukt. Šis sportas mane išmokė daug ko. Gal svarbiausio: sprendimų priėmimo čia ir dabar.
– Artūrai, o ką jums reiškia buvimas Lietuvos kariuomenėje?
– Negaliu sakyt, kad buvimas Lietuvos kariuomenėje yra Tėvynės gynyba, gal teisingiau būtų – jos priežiūra. Aš apskritai gyvenime stengiuosi daryti tai, kas man patinka. Dar yra ir vidinis jausmas: kai žinai, kad tai, ką darai, yra gerai. Kad taip teisinga. Gal tą ir reiškia?
