Ne vieną transformaciją išgyvenęs, ir, galima sakyti, laimingo atsitiktinumo dėka Labanore išlikęs dūdmaišis retai, bet tebeskamba.
Keliskart per mėnesį jį savo pūtimu pramankštinantis kraštotvarkininkas Žydrius sako, kad savo priežiūra ir dėmesiu jis ne mažiau nei naminis gyvūnas reiklus: nepūsi kurį laiką, vėliau net ir geriausi norai nebegelbės.
Tokia šio instrumento specifika, nors ankstesniais laikais būta keisčiausių šio instrumentų interpretacijų: viena jų, esą, kad nelabasis tokiu būdu šalia savęs išlaikyti šeimininką mėgina. Bet pašnekovas nelinkęs tuo tikėti, moja ranka, kad tai pramanai.
Lietuviškoje, kaip ir bet kurioje kitoje kultūroje, sakmės ir legendos užima ypatingą vietą. Tačiau Labanoro dūdmaišis kone šventas instrumentas, mat ilgą laiką kunigo Liudviko Purono saugotas. Nors ilgai jis buvo kone visai pamirštas, Labanoro seniūnas jį reikiamu metu prisiminė.
