Kiekvieną dieną mes apgaudinėjame save to net nepastebėdami. Mes tikime, kad nesame kažko verti, kaltiname save ir manome, kad mums niekada nepavyks padaryti to, ko norime. Iš kur atsiranda tokie klaidingi įsitikinimai ir kokie jų mums kenkia kiekvieną dieną? Apie tai kalba psichologė Christine Hammond, kurianti puslapį growwithchristine.com.
„Nieko nebuvo“. Neigimas – pats galingiausias apsauginis mechanizmas, kuris faktiškai padeda ištrinti nemalonius prisiminimus iš atminties. Tačiau net jeigu mes manome, kad kažko neprisimename, visa tai daro įtaką mūsų gyvenimo sprendimams.
„Viskas buvo ne taip blogai“. Problemos sumažinimas atrodo ne toks ir blogas variantas, nes žmogus pripažįsta, kad problema yra. Bet bandymas įtikinti save tuo, kad tai nesukėlė audringų emocijų ir traumų, baigiasi tuo, kad slopinami jausmai gali virsti tikra audra.
„Tai tikra katastrofa“. Daryti iš musės dramblį – nėra gera idėja. Specialiai išpūsdami smulkius nesusipratimus mes darome sau meškos paslaugą, kadangi leidžiame jiems gigantišku mastu paveikti mūsų gyvenimą ir savijautą.
„Aš buvau visiškai teisus“. Jeigu jūs esate vienintelis patarėjas sau, tuomet pažvelgti į situaciją kitu kampu nepavyks. Jeigu būsite įsitikinę, kad tik jūsų žvilgsnis yra teisingas, tuomet tai maišys atrasti konstruktyvų sprendimą.
„Aš niekam netinkamas“. Toks mąstymas – psichologinės traumos atspindys. Neišreikštas skausmas gali sukelti kančias gyvenimo tėkmėje.
„Aš pats kvailiausias žmogus pasaulyje“. Dažniausiai tai svetima nuomonė, tapusi asmeniniu įsitikinimu. Tokios nuomonės apie save kaltininkai gali būti tėvai, mokytojai, draugai, gyvenimo partneriai. Jeigu žmogui nuolat bus kartojama, kad juoda yra balta, galiausiai jis patikės. Nepasiduokite tokiam spaudimui!
„Niekas niekada manęs nepamils“. Paslėpta gėda, kančia, liūdesys gali įtikinti žmogų, kad jis nevertas meilės. Tam, kad išspręstumėte šią problemą, reikia „atkapstyti“ pirminę priežastį.
„Aš niekada nieko nesugebėsiu pamilti“. Kai širdis yra sudaužyta, mes esame įsitikinę, kad niekada nieko nepamilsime. Bet meilė nėra tai, ką mes turime surasti. Meilė yra tai, ką mes galime duoti kitam žmogui. Ir niekas mūsų negali apriboti, išskyrus, mus pačius.
„Mano gyvenimas siaubingas“. Visi patiriame skrydžių ir nuopolių, ramių ir sunkių laikų, džiaugsmingų ir liūdnų dienų. Pačios geriausios dienos tokiomis tampa tik kontraste su tomis, kurios buvo liūdnos.
„Aš nepadariau nieko blogo“. Dažnai būna taip, kad visi žmogaus veiksmai buvo „teisingi“, kai tuo tarpu paslėpti jo veiksmų motyvai buvo toli nuo žmogiškosios moralės. Prisiimti atsakomybę – svarbus žingsnis.
„Tai aš dėl visko kaltas“. Prisiimti pernelyg daug atsakomybės – taip pat blogai. Jūs negalite tik vienas atsakyti už įvykius arba aplinkybes. Tai kenkia jūsų asmeniniam augimui.
„Aš neturiu pasirinkimo“. Tai vienas iš dažniausių klaidingų įsitikinimų, kadangi net pačiose baisiausiose situacijose mes turime pasirinkimą. Tiesa, ne visada pasirinkimo variantai mus tenkina ir ne visada patinka – tačiau tai jau kitas klausimas.
„Aš negaliu savęs kontroliuoti“. Tai bandymas pateisinti savo elgesį, kurį žmogus laiko negarbingu. Labai dažnai šią frazę pasitelkia žmonės, kurie turi priklausomybę.
„Aš nesu kaltas, kad taip sureagavau“. Sakydami tokius žodžius mes permetame atsakomybę už savo veiksmus aplinkiniams žmonėms, kurie neva mus išprovokavo.
„Nieko negaliu su tuo padaryti“. Tai būdas, įtikinti save, kad mūsų pasirinkimas apribotas tais variantais, kurie slapta mums imponuoja. Ir tik pripažinę sau tokius dalykus galėsime sau atskleisti naujas galimybes.
„Man reikia, kad aš turėčiau...“ Tai gali būti bet kas – žmogaus vardas, naujas automobilis, pinigų suma ir pan. Esmė tame, kad gavę tokius dalykus tuo nepasitenkinsime ir vis ieškosime, ką dar galime gauti. Vadinasi, niekada nebūsime pakankamai laimingi.
„Jeigu tik aš...“ Tokių frazių esmė tame, kad žmogus save bando įtikinti, kad gali pakeisti situaciją, jeigu būtų taip, kaip jis nori. Tačiau tai ne visada tiesa. Kai kada, ir netgi labai dažnai, situacijos rezultatas būtų toks, koks būtų nepaisant mūsų veiksmų ir pastangų. Šiuo atveju veikia labai daug šalutinių faktorių, kurių kontroliuoti negalime.
„Man nepavyksta“. Tam, kad jums pavyktų, visų pirma reikia įdėti pastangų. Ir tų pastangų turi būti labai daug. Talentas, žinoma, taip pat turi įtakos, tačiau be pastangų talento tikrai neišugdysite.
„Aš neturiu pašaukimo“. Tai šiuolaikinės visuomenės rykštė. Mes pripratome, kad kiekvienas turi turėti misiją, nes tik tada gyvenimas yra kažko vertas. Tačiau galime gyventi pilnavertį ir laimingą gyvenimą paraleliai ieškodami savo pašaukimo. Ir kiekvienam žmogui ateina savas laikas, kada jį atrasti, o kai kurie supranta, kad tas pašaukimas senų seniausiai yra visai šalia.
„Aš niekada nebūsiu pakankamai geras“. Toks įsitikinimas – vaikiškos traumos pasekmė. Nepasiduokite tokiam mąstymui ir ieškokite būdų išgyti, galiausiai, patikėkite savo pilnavertiškumu.