Dėkinga atsitiktinumui
Į Palestiną likimo vėjai Eleną nubloškė visiškai atsitiktinai. Tuo metu ji ieškojo darbo vystomojo bendradarbiavimo srityje, mąstė apie darbą vienoje iš Afrikos šalių.
„Per darbo pokalbį ispanų nevyriausybinėje organizacijoje išgirdau teigiamą atsakymą, tik kryptį jie buvo numatę man kitą: „Atrinkome tave, bet siųsime ne į Senegalą (kur pagal skelbimą ir buvo laisva darbo vieta), o į Palestiną, kadangi manome, jog tavo patirtis ir žinios labiau pravers mūsų padalinyje šioje šalyje. Iš tiesų iki tol manęs niekad nebuvo dominęs vadinamasis arabų pasaulis, bet likimas veda savo keliu“, – šypsosi ji.
Galiausiai Palestina tapo jai tikrais namais, bent jau laikinai, ir lietuvė pasiliko ten net ketveriems metams.
Siekė įtraukti moteris į politiką ir lyderystę
Po poros metų darbo ispanų nevyriausybinėje organizacijoje lietuvė panoro permainų – nusprendė, kad pats laikas būtų keisti veiklą ir padavė paraišką atlikti praktiką „UN Woman“ – Jungtinių Tautų (JT) Moterų teisių ir lyčių lygybės organizacijoje. Čia ir vėl likimo vėjai jai buvo palankūs – sulaukusi teigiamo atsakymo, atliko praktiką, o po jos liko dirbti organizacijoje kaip projektų konsultantė.
„UN Woman“ tuo metu pasaulyje buvo įsteigusi penkias strategines prioritetines sritis, viena iš jų kaip tik buvo moterų dalyvavimas politikoje ir lyderystėje. Man teko iššūkis pasiūlyti įvairių veiklų galimai programai/strategijai šioje srityje įgyvendinti“, – Elena kartu su „UN Woman“ Palestinoje kūrė programą moterų dalyvavimui politikoje skatinti. Dalis jos pasiūlytų veiklų buvo pritaikyta regioninėje programoje, kuri buvo vykdoma ir Egipte bei Jordanijoje.
„Tarp jų galėčiau paminėti seminarus rinkimų srityje moterims politikėms arba jaunoms moterims aktyvistėms, kurios ateityje save galėtų matyti politikoje. Taip pat į programą buvo įtrauktas palestiniečių moterų sąjungos bei kitų šioje srityje dirbančių visuomeninių organizacijų stiprinimas. Programa skatino ir Moterų reikalų ministerijos įgalinimą, efektyvų veiklų planavimą bei įgyvendinimą.
Šios veiklos svarbios visų pirma tuo, kad jomis atkreipiamas dėmesys į gana menką moterų dalyvavimą politikoje, į nelygias galimybes patekti į valdymo organus ir t.t. Tuo pat metu tokios veiklos suteikia erdvę moterims susitikti, pasidalyti patirtimis, įgyti naujų žinių ar įgūdžių ir suprasti, kad ir jų galioje yra galimybė pakeisti situaciją“, – sako Elena, Palestinoje ėmusi dirbti ties lyčių lygybės klausimais.
Sau nuopelnų nepriskiria
Ir šį tą pasiekti iš tiesų pavyko, tiesa, medalių ant kaklo nesikabina – už pasiekimus ji dėkinga kartu dirbusiai komandai. Pasak lietuvės, dirbant komandoje, ypač didelėje tarptautinėje organizacijoje ir ypač tokioje, kurios tikslas gerinti socialinę situaciją, būtų sunku ir galbūt netgi arogantiška priskirti sau kokius nors ypatingus asmeninius pasiekimus.
„Juolab, kad „UN Women“ dirba ties procesais, kurių pokyčiui reikalingi metai, jei ne dešimtmečiai. Tačiau man įstrigęs vienas momentas: dar atlikdama praktiką buvau atsakinga už vieną svarbų renginį, kurio metu turėjo susitikti Palestiniečių moterų sąjunga ir aukšto rango JT pareigūnas, kad aptartų politinę ir socialinę palestiniečių moterų situaciją.
Viename iš paruošiamųjų susitikimų sąjungos narės, stiprios, daugybę politinės patirties turinčios moterys diskutavo, ką šiam pareigūnui pasakyti, ypač apie okupaciją, bendrą ekonominę ir politinę situaciją. Savo laužyta arabų kalba joms pasiūliau paruošti keletą konkrečių punktų/prašymų, kuriuos įgyvendinti būtų šio pareigūno galioje ir kurie galiausiai atneštų praktinės naudos palestiniečių moterų judėjimui“, – pamena lietuvė.
Elenos pasiūlymas buvo sutiktas palankiai, ir renginio metu įsiplieskė abipusiai naudingos diskusijos, o galiausiai buvo susitarta dėl tolimesnės bendros veiklos.
Padėk, bet nepakenk
Viena nuostatų, kuriomis vadovaujasi „UN Women“ ir Jungtinės Tautos apskritai, yra „Nedaryk žalos“: savo veikla siekiama moteris įgalinti, bet reikia suvokti bendrą situaciją, kad joms nepakenktum.
„Manau, kad dirbant bet kokiame kontekste ir prieš pradedant vykdyti konkrečias veiklas, visų pirma, svarbu suprasti socialines, ekonomines ir kultūrines realijas. Tai ypač svarbu dirbant ties jautriais klausimais, kaip lyčių lygybės tema. „UN Women“ biure dauguma darbuotojų buvo vietinių, ir tai tikrai padėjo organizacijai suprasti vietinę realybę ir atitinkamai pritaikyti įvairias programas“, – teigia Elena.
Anot jos, svarbu suprasti, kodėl visuomenėje šnekama apie vienus su lyčių lygybe susijusius dalykus, o kiti laikomi asmeniniu šeimos reikalu. Neįsigilinus į šį kontekstą, galima pakenkti tarpusavio, bendruomeniniams santykiams ir galiausiai dėl tokių kliūčių neįvykdyti ir paties projekto ar programos, skirtos socialinei ar ekonominei moterų būklei pagerinti.
„Taip pat svarbu suprasti, kad dominuojanti vakarietiška lyčių lygybės samprata negali būti pritaikoma visiems kontekstams, kadangi ji gimė kitokioje plotmėje, išsilavinusių vidurinės klasės baltųjų moterų realijoje. Kiekviena kultūra turi savo lyčių lygybės sampratą, ir moterys kiekvienoje šalyje taip pat turi savo supratimą apie tai, kokios lygybės jos siekia ir kaip ją pasiekti“, – paaiškina Elena.
Pasak jos, tarptautinės organizacijos turėtų vadovautis būtent tokiu požiūriu, o ne bandyti primesti kažkokią vieną tiesą, kuri tokia viena netgi neegzistuoja. Tam, anot lietuvės, svarbu, kad visada būtų dirbama ne tik dėl šių moterų, bet ir kartu su jomis.
Kaskart spręsti dilemą, kiek galima kištis į vietinius kultūrinių, socialinių normų klausimus, – neatsiejama vystomojo bendradarbiavimo darbo dalis.
„Kartais dėl mūsų asmeninių sampratų ar idėjų norisi pagreitinti procesus, paaiškinti, kad „ne, taip nieko nepasieksite, reikia dirbti kita linkme.“ Bet tada svarbu prisiminti, kad tik lydime šiuos procesus ir jokiu atveju neturėtume tapti jų veikėjais, per prievartą keisti jų ritmą ar kryptį.
Juolab kad Palestinoje ir kitose šalyse, kuriose dirbau, daugiau išmokau aš pati, nei kad ko nors išmokiau. Palestinos moterys yra stiprios, nepriklausomos asmenybės, kurios dėl tam tikrų istorinių, politinių ir kultūrinių realijų ne visada turi galimybių išnaudoti savo potencialą. Tačiau išmokyti jos turi tikrai daug ko“, – tvirtina lietuvė.
Lyčių lygybės klausimas lydi iki šiol
„UN Women“ remia reformas lyčių lygybės klausimais. Ties lyčių lygybe tiesiogiai Elena pradėjo dirbti su „UN Women“ ir nuo to laiko savo karjeroje šį klausimą nuolat kelia ir kuruoja, net jei jos pareigos tiesiogiai nesusijusios su lyčių lygybės įgyvendinimu. Apie dabartinius darbus Elena kalbėti negali, tačiau pasakoja apie svarbų karjeros etapą Palestinoje, kur kėlė šį svarbų klausimą.
„Lyčių lygybė svarbi todėl, kad ji įgalina pusės pasaulio, šalies, visuomenės gyventojų potencialą, kuris savo ruožtu prisideda prie socialinės ir ekonominės gerovės, inovacijų ir demokratijos, kurios pagrindas yra lygiavertis įvairių socialinių grupių atstovavimas. Tikiu, kad lyčių lygybės galima pasiekti bet kurioje šalyje, o Palestina, Egiptas ar Jordanija tikrai ne išimtis“, – įsitikinusi lietuvė.
Anot jos, Palestinos moterys vienos iš labiausiai išsilavinusių visame regione, egiptietės aktyviai dalyvavo ir lyderiavo 2011 m. Taikiai revoliucijai šalyje Arabų pavasario metu.
„Ko reikia, kad lyčių lygybė būtų pasiekta? Reikia, kad visuomenė suprastų, kiek praranda, nesant lyčių lygybei. Reikia, kad daugiau moterų dalyvautų sprendimų priėmimo procese ir kad daugiau vyrų politikų keltų lyčių lygybės klausimo naudingumą ir reikalingumą visuomenės vystymuisi bei gerovei.
Galiausiai, nuo pat mažens reikia ugdyti vaikus ne pasitelkiant lyčių stereotipus, o skatinant asmeninį potencialą. Ir visa tai pritaikau ne tik Palestinai, bet ir Lietuvai, kurioje lyčių lygybės tikslas toli gražu nepasiektas (ES duomenimis, Lietuva nuo 2005 metų nė kiek nepajudėjo lyčių lygybės linkme)“, – atkreipia dėmesį Elena.
Ko reikia, kad lyčių lygybė būtų pasiekta? Reikia, kad visuomenė suprastų, kiek praranda, nesant lyčių lygybei.
Sukrėtė tai, apie ką sužinojo daugiau
Su lyčių lygybės klausimu tiesiogiai ji susidūrė būtent „UN Women“ Palestinoje. Iki tol buvo girdėjusi, kad moterys ir vyrai neturi vienodų sąlygų ir galimybių daugelyje sričių, tačiau kažkodėl tada galvojo, jog tai jos tarsi neliečia. Vis dėlto darbas „UN Women“, kasdien įgautos naujos žinios apie struktūrinę nelygybę, apie šimtus įvairiausių diskriminacijos ir smurto prieš moteris būdų lietuvę sukrėtė.
„Supratau, kad daugelis šių dalykų yra tokie užslėpti ir taip įsitvirtinę mūsų visuomenėje ir mūsų pasąmonėje, kad net mes, moterys, kurios nuo to kenčiame, nepastebime, kad visa tai vyksta mūsų darbuose, moksluose, asmeninėje erdvėje.
Nuo to laiko supratau, kad tai bus viena iš labai svarbių temų mano gyvenime, tiek profesiniame, tiek asmeniniame, ir kad stengsiuosi prisidėti prie lyčių lygybės kūrimo savo aplinkoje ir pasaulyje“, – teigia ji.
Siekdama šio tikslo Elena šiuo metu studijuoja Lyčių lygybės magistrą, kuris ir toliau padeda suprasti, kiek daug dar šioje srityje turime nuveikti.
Galite pasiūlyti kitą projekto „Mes lygūs“ pašnekovą, nepaklūstantį standartams? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt