Paradoksalu, tačiau meilė santykiuose užima vis mažesnę vietą, tampa vis mažiau svarbi, kadangi ją užgožia nesustabdomas skubėjimas ir rutina. O iš tikrųjų amžinosios vertybės slypi labai paprastuose, tačiau mūsų užmirštuose dalykuose.
Todėl toje dinamikos kupinoje kasdienybėje nuostabu sutikti Danutę ir Kazimierą Tuskenius iš Utenos, kurie neseniai paminėjo auksines vestuves – kartu koja kojon žengia jau 50 metų.
Nors visą kelią iki auksinės poros pylė lietus, tik atvykus į jų išpuoselėtą ir kruopščiai prižiūrimą sodybą nušvinta saulė. Pasitinka mus Danutė ir Kazimieras su anūke Dovile ir šypsenomis pakviečia pasiklausyti jų istorijos. Sako, kad Utenoje gyvena jau seniai, juokais net patraukia vienas kitą per dantį, tačiau iš jų abiejų alsuoja tikra ramybė ir harmonija.
„Turim tris anūkus – anūką Edviną ir dvi anūkes Sonatą ir Dovilę“, – pradeda pasakoti pora.
Šeima ir plati giminė atvažiuoja aplankyti senelių dažnai, o kiti net ir šalia gyvena, todėl mielų ir nuoširdžių susitikimų netrūksta. Juolab, kad anūkė Dovilė, kaip kad sako seneliai, visada kartu: „Nuo vaikystės jos visur pilna, labai savarankiška visada buvo“, – juokiasi Kazimieras. O ir pati Dovilė su nostalgija kalba apie vaikystę: „Pas senelius gyvenau iki trejų metų. Prisimenu, kaip kieme prasiskėliau kelius, kai su riedučiais važiavau, kaip katę vežiojau vežimėlyje“.
Nesakau, kad blogai. Bet žmonės nesurišti vienas su kitu. Jie laisvi – nepatiko, vienas kitam – ačiū ir viso gero. O čia vis tiek esi prižadėjęs ir Bažnyčiai, ir Santuokų rūmuose.
Gražioje Utenos vietoje gyvenanti pora džiaugiasi nuostabiu kraštovaizdžiu – pro langą matosi plačios pievos ir miškas. Pasiteirauju, ar seneliai neturi kokio ūkio. Tačiau auksinė pora šiuo metu nebeūkininkauja taip, kaip anksčiau: „Turėjom tų gyvuliukų nemažai, iš to ir pragyvenom. Dabar tai jau nepasigendam, ir taip turime ką veikti (poros dukra užsiima kaimo turizmo verslu, todėl vieni kitiems padeda. – Aut. past.).
Keldavomės penktą ryto, tada po visų ūkio darbų dar keliauji į valdišką darbą, po jo vėl darbai... O kur dar šienas, daržai? Dabar tik vištos ir šuo su kate belikę. Bet katė Mėta tokia medžiotoja! Pritempia šitiek grobio, tikrai labai gera peliautoja“, – pasakoja pora, kuriai katytę iš globos namų padovanojo anūkai. Nors traktorių dar Kazimieras sako užkuriantis, pajuokauja, kad vyresnis jis ir už anūkę Dovilę.
Sugedusi volga ir pavėlavęs jaunikis
– Ar seniai įsikūrėte šioje gražioje vietoje?
Danutė: Utenoje gyvename jau nuo 1983-iųjų, tačiau per visą gyvenimą pakeitėm tris vietas.
Kazimieras: Draugavome tai mes labai trumpai – gal tik pusę metų. Spalį susitikome, birželį jau susituokėme. Oi graži buvo Danutė (juokiasi).
Kazimieras: Močiute, na ką kalbi, nemeluok. 1978-aisiais čia dirbome kolūkyje, o 1981-aisiais pradėjome statyti namus, o paskui jau 1983-aisiais įsikraustėme. Bet mūsų istorija prasidėjo kur kas anksčiau – susidraugavome ir susipažinome 1966-aisiais. Draugavome tai mes labai trumpai – gal tik pusę metų. Spalį susitikome, birželį jau susituokėme. Oi, graži buvo Danutė (juokiasi).
Danutė: Taip, pagavo mane einant iš filmo, ėjau su drauge. Dirbau tada mokykloje. Pribėgo gatvėje, užkalbino, paskui jau šokiuose susitikome ir parėjom kartu. Ir nuo to laiko likom dviese. Dažniausiai mūsų pasimatymai šokiuose ir vykdavo. Taip netikėtai susitikę su Kazimieru įsimylėjome ir neilgai trukus susituokėme.
– Kas labiausiai patraukė vieną prie kito?
Kazimieras: Na, tiek jau tų metų, net penkiasdešimt praėjo, sunku ir prisiminti (juokiasi).
Danutė: Kaip čia dabar neatsimeni?
Kazimieras: Kas gi tais laikais rūpėdavo jaunimui? Ogi graži, daili, tvarkinga.
Danutė: Na, taip jau ir pasimatė, kad tvarkinga iškart (šypsosi). Aš jaunystėje sportininkė buvau – bėgiodavau daug. Ir pašokti abudu mėgdavome, į gegužines kartu su Kazimieru eidavome.
Kazimieras: Ateidavo muzikantas su armonikėle, susirinkdavo jaunimas tarp berželių ir būdavo tokios gegužinės. Smagu prisiminti.
– O savo vestuvių dieną prisimenate?
Kazimieras: Aš tai ne (šypsosi).
Danutė: Seneli, taigi graži diena buvo, saulėta.
Kazimieras: Pamenu, kad volga sugedo, vėlavom į Santuokų rūmus. Tais laikais ir mašinų daug nebuvo. Visi laukia, vėluojam, gerai, kad sunkvežimiu pavyko atkakti iki vietos (juokiasi).
Danutė: O aš visai dėl to nesijaudinau, nors Kazimieras ir netiki. Visi tik aplinkui kalba, kad nėra jaunojo, bet pasirodė, nedingo (šypsosi). Tikrai nebuvo jokio jaudulio.
Man atrodo, jei kalbėtume metaforiškai, jog mano senelių kartos žmonės nėra pratę mėtyti daiktų – jie yra pratę taisyti sugedusius.
Anūkė Dovilė: Kai minėjome senelių auksines vestuves, jų kaimynas suorganizavo staigmeną – atvažiavo su tokia pačia volga, kaip per tikras vestuves. Ir įsivaizduokite, ji taip pat sugedo!
Kazimieras: Stūmė ir piršliais persirengę kaimynai, ir auksinių vestuvių svečiai (juokiasi). O tikros mūsų vestuvės, kaip kad anksčiau, tris dienas truko.
Danutė: Pirma pas nuotaką, paskui pas jaunąjį – tikrai geros ir linksmos vestuvės buvo.
Kazimieras: Šiais laikais tos vestuvės kur kas trumpesnės. Sakyčiau, kad gal ir geriau taip.
Danutė: Kadangi čia pas mus sodyboje daug kas vestuves švenčia, tai pasitaiko kartais tokių porų, kurios laikosi visų tradicijų, pavyzdžiui, piršlį karia. Tačiau būna ir tokių, kurie susiorganizuoja tik vakarienę. Keičiasi laikai, keičiasi ir tradicijos, ir tame nėra nieko blogo.
Kazimieras: Kai mes susituokėme, tai prisimenu, kad man buvo 24-eri. Tais laikais tai jau buvau beveik senbernis. Toks jau ant ribos (šypsosi).
Danutė: Man buvo 22-eji, tad irgi beveik senmerge vadino. O juk dabar tai retas kuris tuokiasi tokio amžiaus.
– Dabar, kai jaunimas gyvena kartu iki vestuvių, ką apie tai manote?
Kazimieras: Mūsų laikais taip nebuvo, viskas tik po vestuvių (juokiasi). Bet žinokite, aš mąstau, kad negerai. Nesakau, kad blogai. Bet žmonės nesurišti vienas su kitu. Jie laisvi – nepatiko, vienas kitam – ačiū ir viso gero. O čia vis tiek esi prižadėjęs ir Bažnyčiai, ir Santuokų rūmuose.
Skaudūs išgyvenimai dar labiau suartino
Santuokoje Danutė ir Kazimieras patyrė skaudžių išgyvenimų, kurie ir dabar virpina širdis. Šiandien jie džiaugiasi trimis anūkais, tačiau pačių bendrame gyvenime laukė ir netektys. „Anūkės Dovilės tėvelis, mūsų sūnus, mirė sulaukęs vos 25-erių metų, kai Dovilei tebuvo 3-eji. Kitas mūsų kūdikis gimė negyvas. Liko viena dukrytė“, – prisimena skaudžius išgyvenimus pora. Seneliai džiaugiasi, kad puikiai sutaria su marčia, palaiko ryšius, kad jų bendravimas po netekties nenutrūko.
Tokius sunkumus išgyvenę, jie sako tapę dar tvirtesni ir stipresni, vienas kitą palaikantys, dirbantis petys į petį. Šeima rūpinasi savo sodyba – Danutė puošia namus gėlėmis, puoselėja aplinką, o štai Kazimieras užsiima įvairiais medžio darbais, todėl daug kas daryta jo rankomis.
Kazimieras: Esu amžinas statybininkas. Viską darau savo rankomis – grindis, terasą, nameliukus statau. Tačiau viskas dėl savęs, pamažu, neskubant. Danutė vis padeda man, žino, kad esu vyresnis dviem metais, reik padėti (juokiasi). Darbo užtenka ir labai tuo džiaugiuosi, išprotėčiau, jeigu nebūtų ko veikti. Va, žuvis auginame tvenkinyje, ryškios, oranžinės.
Danutė: Aš labai mėgstu megzti, tik dabar jau mažiau laiko tam galiu skirti, nes akys neleidžia. Bet visiems esu šlepečių primezgusi, anksčiau dar ir kitus rūbus visokius kurdavau. Taip pat labai patinka gėlės, o ir kitų darbelių netrūksta, tačiau laiko viskam pakanka. Iš kitos pusės, dabar didelis atokvėpis – vien savo malonumui galima gyventi.
Anūkė Dovilė: Nors senelių meilės istorija yra ilga ir labai graži, tačiau jie daug ir iškentė, patyrė skaudžių praradimų. Tokie įvykiai dažną šiuolaikinę šeimą išskiria, nes, kaip mėgsta teisintis tie, kurie išsiskiria, „charakteriai nesutampa“. Tačiau man atrodo, jei kalbėtume metaforiškai, jog mano senelių kartos žmonės nėra pratę mėtyti daiktų – jie yra pratę taisyti sugedusius. Manau, tai ir yra svarbiausias dalykas santykiuose, kuriuo reikėtų vadovautis.
Auksinės poros auksiniai patarimai, kaip išsaugoti santykius
Danutė: Man nepatinka, kai žmonės pykstasi, stengiuosi, kad nereikėtų pakliūti į tokias situacijas.
Kazimieras: Šiuolaikinis jaunimas labai greitai subręsta, jie išmanūs, protingi, tačiau gyvenime daugelis jų dar labai naivūs. Šeimoje svarbiausia yra draugiškumas, vienas kito supratimas, padėjimas, atleidimas. Visko gi būna gyvenime, nėra namų be dūmų – ir pas mus buvo. Ir susipyksti, bet reikia mokėti atleisti.
Visko gi būna gyvenime, nėra namų be dūmų – ir pas mus buvo. Ir susipyksti, bet reikia mokėti atleisti.
– Kas pirmas taikytis eina?
Kazimieras: Na, nebūna taip, kad labai reikėtų taikytis. Bet kai truputį Danutė pradeda bartis, tai išeinu į lauką. Ji pasibara pasibara viena ir parėjus vėl viskas gerai (juokiasi).
Danutė: Kartais reikia patylėti. Patyli, ir viskas labai gerai išsisprendžia.
Kazimieras: Na, bet ir nereikia jau bartis tokiame amžiuje, nebėra dėl ko.
– Kokius komplimentus galėtumėte vienas kitam pasakyti po tiek metų kartu?
Kazimieras: Gal mes mažai vienas kitą giriame, nelinkę esame. Ir per šventes kokias, tikrai prisipažįstu, esu mažai gėlyčių pirkęs.
Danutė: Ir nereikia. Atneša kartais kokią gėlytę, tai sakau, kad man nereikia. Geriau jau ką nors saldaus prie kavos.
Apie ateitį kalbėdamas Kazimieras pokalbį užbaigia linksma gaida: „Planuojame ir deimantinių vestuvių sulaukti. Esu sumąstęs iki 120 metų gyventi. Bus nebus, o planuoju“.
Kazimieras: Ir atpranti per tą ilgą laiką. O štai iš anūkų, šeimos, gėlių sulaukiame visada – per visas šventes, gimtadienius, vardadienius... Bet aišku, vienas kitą palepiname.
Ryte aš visada verdu kavą, ir kartu su Danute turime tokį ritualą, mielą tradiciją – išgerti kavos ir pasišnekučiuoti. Na, bet nesu romantikas, nelinkę mes vienas kito stebinti. Esame gal labiau namisėdos (šypsosi). Užtai svečių labai laukiame ir jų pas mus visada pilna. O ko norėti, kai tokia giminė plati – Danutė kilusi iš vienuolikos vaikų šeimos, aš pats – iš šešių. Tai visose šventės po 120–140 žmonių! O dabar, kai pasižiūri, vos 20–30 žmonių vestuvėse būna, tai kokios čia vestuvės? (juokiasi).
„Planuojame ir deimantinių vestuvių sulaukti“
Kazimieras su Danute pasakoja, jog kiekvienais metais nemini santuokos metinių, tačiau kaipgi tokios progos – penkiasdešimt metų kartu – nešvęsi? Auksinių vestuvių proga pora buvo sumaniusi ir santuokos įžadus atnaujinti, tačiau nusprendė šią mintį atidėti tolimesniam laikui.
Visgi jie visiškai nenusimena ir džiaugiasi, kad artimųjų suorganizuota auksinių vestuvių staigmena jiems paliko didelį įspūdį ir atkartojo įvykius prieš daugelį metų, kai jie su meile vienas kitam žengė prie altoriaus. Piršlys su juosta, netgi atgimusi volga ir gausi šeima šalia, šiltą birželio dieną pavertė išties ypatinga.
Apie ateitį kalbėdamas Kazimieras pokalbį užbaigia linksma gaida: „Planuojame ir deimantinių vestuvių sulaukti. Esu sumąstęs iki 120 metų gyventi. Bus nebus, o planuoju“ (šypsosi).
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalyti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@ji24.lt.
Portale Ji24 publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
