Išgyvename klasikinę socialinę traumą
„Nors pandemija palies visas gyvenimo sritis, ypatingą svarbą turi kintanti socialinė psichologinė situacija bei psichosocialinės saugos klausimai.
Dabar Lietuva (kaip ir daugelis pasaulio šalių) patiria tęstinę socialinę traumą. Jos pagrindinis bruožas – normalumo pažeidimas.
Kaip žinome, yra trauma, bus ir pasekmės. Jei iki balandžio pabaigos situacija pagerės, vyks sklandus grįžimas prie įprasto gyvenimo, sparčiau vystysis medicina bei technologinės inovacijos. Didelių pertvarkų nebus.
Jei situacija tęsis dar 6 savaites, bus kardinalių socialinių pokyčių. Labiausiai nukentės smulkusis verslas, neturtingieji, sergantys, vieniši ir vyresni nei 50 metų žmonės. Tie, kas nemokės ar nenorės persitvarkyti ir prisitaikyti, bus stumiami „už borto“. Stiprės atskirtis ir susvetimėjimas. Todėl privalu jau dabar pasirūpinti psichologinės ir socialinės saugos užtikrinimu“, – teigia psichologas.
Jei situacija tęsis dar 6 savaites, labiausiai nukentės smulkieji verslininkai, neturtingieji, sergantys, vieniši ir vyresni nei 50 metų žmonės.
Prognozuojant socialinės traumos raidą yra vertinami keli trauminio įvykio veiksniai: netikėtumas, patirties nebuvimas, trukmė, kontrolės lygis, sielvartas ir praradimai (atskirtis), pokyčiai, mirties ekspozicija, moralė, elgsena.
Šią raidą galima skirstyti į kelis etapus: 1) silpno poveikio; 2) ūmus (nuo kovo 15 iki balandžio 26 d.); 3) lėtinio (gegužė–rugpjūtis); 4) poveikio pasekmių (nuo rugsėjo mėn. iki kelerių metų). Dabar įsibėgėja antrasis etapas. Kuo mums tai gresia?
3 socialinės traumos vystymosi etapai
„Per artimiausias dvi savaites daugiausiai bus baimės. Laikas tarsi sulėtėja ir atrodo, kad viskas tęsiasi labai ilgai. Labai tikėtinas toks scenarijus: stiprės asmeninis ir socialinis stresas, nerimas, įtampa, nuovargis. Iki 70 proc. žmonių patirs elgsenos sutrikimus: nuo vengimo iki įkarščio.
Vengimo atveju atsiribojama nuo aplinkinių, niekuo nesidomima, pasyviai laukiama, kas bus toliau, gyvenimo ritmas gerokai sulėtėja. Įkarščio atveju ieškoma simptomų (ligų), atsiranda dirglumas, sprogstančios reakcijos, emocijos, padidėja jautrumas, įžeidumas. Žmonės įvairiai prisitaiko prie šios stadijos, tačiau vyrauja baimė, atsargumas, įtarumas ir bejėgiškumas. Dėl karantino didės trintis šeimose, daugės įtampos ir konfliktų“, – įsitikinęs A.Kaluginas.
Balandžio mėnesį, jo manymu, baimės mažės, bet daugės pykčio, kaltės, agresijos ir konfliktų. Susirūpinimo akcentas persikels nuo esamų grėsmių į ateities neapibrėžtumą. Elgsena bus labiau pragmatiška.
Kainos augs, o nedarbas didės. Stiprės depresija, nusivylimas, pasimetimas ir noras teisingumo. Socialinės ir ekonominės problemos gilės: žmonės negrįžta į darbus, mažėja pajamos, didėja atskirtis. „Jeigu iki balandžio pabaigos situacija nepagerės, mūsų laukia itin rimti iššūkiai“, – teigė psichologas.
Šiame etape galimi du prisitaikymo scenarijai.
Teigiamas prisitaikymas: nuotolinis bendravimas ir darbas; valstybės stabilizavimo planas; stiprėja religiniai įsitikinimai. Žmonės nekantriai laukia, kada viskas jau pagaliau baigsis, dėl to didėja „heroizmas“ (aktyvumas užtikrinant savo ir kitų saugumą; ryškėja tarpusavio pagalbos galimybės; atsiranda grėsmės sumenkinimas ir noras imtis veiklos). Pasireiškia socialinis altruizmas („Bijau ne tiek dėl savęs, kiek dėl artimųjų ir aplinkinių“) bei naudos iš situacijos ieškojimas. Atsiras daug įvairių valstybės ir visuomeninių pagalbos iniciatyvų.
Neigiamas prisitaikymas: nuolatinė baimė dėl viruso plitimo ir užsikrėtimo; didėja perdėtas atsargumas, įtarumas ir neracionalios baimės; bejėgiškumas; dėl karantino didėja trintis šeimose; daugėja įtampos ir konfliktų; šlyja finansinės galimybės; didėja irzlumas dėl suvaržytų galimybių: slegia uždara erdvė, nuotolinis bendravimas, apsipirkimo ir judėjimo ribojimas; negebėjimas vykdyti norimas įprastas veiklas. Pasireikš žmonių apsukrumas ir bandymai pasinaudoti suirute.
Savo ruožtu gebėjimo prisitaikyti būdai gali sukurti du scenarijus.
„Geresnis scenarijus. Atsiras jausmas, kad baisiausia grėsmė jau pasibaigė. Koreguojami, bet kardinaliai nekeičiami įpročiai. Socialinis gyvenimas po truputį grįžta prie įprasto. Ryškėja politinė ir vadybinė lyderystė. Žmonių, visuomenės, darbdavių ir šalies valdymo adaptacinės galimybės nesubyrės. Žmonės nespės iš esmės pakeisti savo įpročių ir realiai, susitvarkę su socialiniu, psichologiniu, ekonominiu stresu, grįš prie įprasto gyvenimo.
Aplinkybės gali visiškai sugriauti įprastą 50–70 proc. žmonių kasdienybę.
Blogesnis scenarijus. Kainos auga, o nedarbas didėja. Brangsta nekilnojamasis turtas šalia didmiesčių. Emocijos: pyktis, kaltė, agresija, konfliktiškumas. Stiprėja depresija, nusivylimas, pasimetimas ir noras atpildo.
Socialinės ir ekonominės problemos gilėja: nebegrįžtama į darbus, mažėja pajamos, didėja atskirtis. Nukentėjusiųjų patirtos socialinės, profesinės, ekonominės traumos ir bejėgiškumo jausmas gali sukurti tokias vidines schemas, kai aplinka visada bus suprantama kaip pavojinga, kad nebus įmanoma efektyviai apsiginti. Asmuo tiki, kad vėl gali patirti trauminį įvykį“, – teigė psichoterapeutas.
Lėtinio traumos etapo metu (gegužės–rugpjūčio mėnesiais) pagal socialinės traumos raidos dėsningumą tikėtinas toks šio etapo scenarijus: keisis daugumos žmonių įpročiai, elgsena, gyvenimo ir darbo būdas bei požiūriai. Stiprės vienišumo, psichologinio ir ekonominio nesaugumo pojūtis. Šiuo atveju vėl galimi du scenarijai.
„Socialinės katastrofos ir destabilizacijos pojūtis ūmėja. Keičiasi daugumos žmonių įpročiai, elgsena, gyvenimo ir darbo būdas bei požiūriai. Aplinkybės visiškai sugriauna įprastą 50–70 proc. žmonių gyvenseną. Didėja sergamumas virškinimo, kraujagyslių ligomis. Liguistai stiprėja vienišumo, socialinio, psichologinio ir ekonominio nesaugumo pojūtis“, – taip šį etapą aprašo A.Kaluginas.
Taigi jeigu iki gegužės mėn. pabaigos situacija nepagerės, pasak eksperto, mūsų laukia rimti iššūkiai.
Bejėgiškumo jausmas gali sukurti tokias vidines schemas, kai aplinka visada bus suprantama kaip pavojinga.
Ketvirtas etapas: pasekmės
Jeigu situacija užsitęs, A.Kalugino vardinamos galimos skaudžiausios pasekmės nežada nieko gera: žmonės pasijus išsekę, demoralizuoti, palūžę, nebegebės pasirūpinti savo saugumu, nes nematys galimybių apsiginti, stiprės nereikalingumo pojūtis. Visa tai sukels šiuos psichologinius socialinius pokyčius visuomenėje:
- vienišumo jausmas;
- anomija (socialinis reiškinys, rodantis visuomeninių ryšių susilpnėjimą ir visuomenės nustatytų taisyklių reguliuojamo poveikio stoką) ir socialiniai nesklandumai;
- socialinė ir finansinė atskirtis, smulkaus verslo stagnacija;
- dėl lėtinės įtampos sparčiai augantys nerimo, depresijos, miego sutrikimai;
- didėjantis piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais;
- didėjantis mirtingumas ir psichikos sutrikimų skaičiaus augimas;
- kardinaliai pasikeitusios darbo sąlygos;
- didėjantis skyrybų skaičius;
- didėjantis autoįvykių skaičius keliuose;
- prastėjanti kriminalinė (nusikalstamumo) aplinka;
- paūmėjęs socialinio nepasitikėjimo sindromas;
- ryškėjanti identiteto krizė;
- plintantis politinis populizmas.
„Tikiuosi, kad ši apžvalga atkreips žmonių ir valdžios dėmesį ne tik į ekonominių, bet ir socialinių bei psichologinių priemonių būtinumą.
Galimų grėsmingų pasekmių akivaizdoje reikia įvertinti psichosocialines rizikas ir pasiruošti švelninti pasekmes, t. y. turėti aiškų socialinės traumos įveikimo modelį. Ypatingą svarbą turi psichosocialinės saugos užtikrinimas ir pažeidžiamiausių žmonių apsauga. Pagrindinis sėkmingos adaptacijos uždavinys – sumažinti fizinius ir socialinius praradimus. Todėl yra būtina numatyti ir diegti priemones tokiai saugai užtikrinti.
Neatidėliotinai reikia suburti įvairių socialinės srities ir psichosocialinių rizikų valdymo ekspertų grupę, kuri galės imtis lyderystės ir efektyviai suvaldyti situacijos raidą bei išvengti blogų scenarijų arba juos sušvelninti.
Vyriausybės patvirtintas kovo 16 d. pasekmių mažinimo planas kol kas numato tik ekonomikos skatinimą. Tai puikus planas, padėsiantis išgyventi, bet kaip reiks gyventi tiems, kas išgyvens?“ – svarstė A.Kaluginas.
