Austėja Landsbergienė: „norint būti išgirstoms, prireiks savivertės ir tvirto stuburo“
Ilgametę patirtį turinti edukologė sako pastebinti, kad šiuolaikinėje visuomenėje vis dar neretai pasitaiko perdėto moterų nuolankumo pavyzdžių. Pasak A.Landsbergienės, nuolankumas yra puiki ir moterų, ir vyrų savybė, tačiau hiperbolizuojamas jis tampa nebe nuolankumu, bet priespauda ir paklusnumu.
„Manau, jei moters svajonių tikslas visada buvo šeima ir dėl šeimos ji pati pasirenka aukoti karjerą, tai yra puiku. Abu žmonės to nori, sutarė ir gyvena. Tačiau, jei moteris nori daryti karjerą ir jos vyras klausia, kas dabar bus su šeima, man kyla klausimas, tai kokios tada vyro atsakomybės? Juk visuomet galima pasiskirstyti pareigomis, sutarti, kas kada vaikus prižiūri, į mokyklas, būrelius nuveža, valgyti pagamina.
Yra moterų, kurios sako, kad jas vyrai išleido dirbti ar dar gražiau – pagaliau išleido išeiti vakare vieną. Kokia laimė! Laisvas žmogus, galintis rinktis, naudoja žodį „išleido“. Su moterimis elgiamasi kaip su mažais vaikais, kai jos pačios tokį elgesį pateisina, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Suaugę žmonės yra atsakingi už save ir savo pasirinkimus. Esu pati mačiusi ne vieną situaciją, kai vyras žmonos neišleidžia net į darbo renginį, nes ji privalo grįžti namo, pagaminti vakarienę, prižiūrėti vaikus, būti kartu su vyru. Tokiu atveju moteris dažniausiai renkasi šeimą, tačiau kiek ji jaučia laimės – didelis klausimas. Mūsų kultūroje moterims vis dar skiepijamas nuolankumas. Moteris turi turėti stuburą, savo balsą tiek namuose, tiek darbe, tiek verdant socialiniame burbule.“
Turėkime tvirtumo ir sveikos nuovokos
Pasak A.Landsbergienės, norint būti išgirstoms tiek profesinėje srityje, tiek namuose, svarbu gebėti aiškiai ir, jei reikia, griežtai išsakyti savo mintis. Taip pat labai svarbu teisingai susidėlioti prioritetus.
„Namuose svarbiausia yra šeima. Darbo aplinkoje svarbiausia – darbas. Jame negalime viso laiko praleisti tvarkant šeimos problemas ir atvirkščiai. Jeigu lieka nepadarytų darbų, geriausiai juos atlikti anksčiau ryte ar po vakarienės, pabendravus ir praleidus laiko su šeima.
Yra moterų, kurios sako, kad jas vyrai išleido dirbti ar dar gražiau – pagaliau išleido išeiti vakare vieną. Kokia laimė!
Dažnai nemokame atrasti balanso tarp darbo ir šeimos. Neatrasdami „plyštame“. Manau, jog labai svarbu turėti charakterį, stuburą bei išlaikyti šaltą protą. Pavyzdžiui, jei vaikai darbo metu paprašo jūsų pagalbos, tačiau negalite jiems padėti, nes esate susirinkime, pažadėkite, kad pasikalbėsite namuose. Turėkime tvirtumo, sveikos nuovokos ir gerbkime savo kolegų laiką“, – sako edukologė.
Reikia dirbti su saviverte
Jausmas, kad esame neišgirsti, nesuprasti, nuvertinti gali kilti ir iš mūsų menkos savivertės. Anot A.Landsbergienės, nepaprastai svarbu, jog jaustumėmės pakankami, deja, dažnai taip nebūna, todėl nuolat norime kitiems įrodyti, kad esame pakankamai geri, gražūs, protingi.
„Dėl labai trapios savivertės jaučiame nuolatinį disbalansą. Negalime kaltinti aplinkos, jeigu mūsų savivertė yra maža. Su savo saviverte reikia dirbti. Turime nebijoti pasakyti, kas mums netinka ar ko nenorime, nes tai yra visiškai normalus dalykas. Aišku, tuomet galime patekti ir į kitokias, gan stereotipines situacijas, kur prireiks tos pačios savivertės ir tvirto stuburo. Tarkime, aš garsiai pasakau, jog nemėgstu gaminti. Visada atsiranda tokių, kurie pradeda dėl to man priekaištauti. Prasideda klausimai: „Kokia tu čia moteris? Kokia tu čia mama? Kaip tu gali sau leisti negaminti?“. O va taip labai paprastai – galiu. Ir mano vaikai vis dar gyvi, – juokiasi pašnekovė. – Tokios situacijos man yra juokingos. Aš nesu vieniša mama, tai kodėl jūs klausiate, kas gamina šeimoje? Mes gaminame kartu su vyru, vaikų tėčiu. Kartais jis vienas gamina, kartais gaminu aš. Ar moku gaminti yra kitas klausimas. Taip, moku.
Kai du suaugę žmonės susėda ir pasikalba, jie ir nusprendžia, kas labiausiai tinka jų šeimai. Kito varianto nėra: žmogus turėtų arba gyventi vienas, arba bendrystėje bei vienybėje su savo partneriu. Visada apie savo planus reikia kalbėtis su antrąja puse. Svarbiausia yra pagarba, tarimasis ir galiausiai susitarimas.“
Inga Jablonskė: „Treniruokime pasitikėjimą savimi, kaip bet kurį kitą raumenį – nuosekliu darbu“
Pašnekovė sako neretai pastebinti, kad moterys profesinėje srityje ir namuose vis dar sunkiau girdimos nei vyrai. „Įsiklausymas, gebėjimas iš tiesų išgirsti kitą žmogų yra pagarbos ir palaikymo forma, kuri itin svarbi siekiant savo tikslų. Susitikimuose su „WoW University“ bendruomenės narėmis visoje Lietuvoje dažnai girdžiu moteris pasakojant, kaip jos nori pradėti naują veiklą, įgyvendinti svajonę, deja, tam nebūtinai sulaukia palaikymo namuose. Kai jos įgauna reikiamų žinių, išdrąsėja ir nori pildyti savo svajones, tačiau artimieji nenori išgirsti jų idėjų. Kartais pakanka būti tiesiog išklausytai, tai veikia kaip tam tikra terapijos forma, tačiau norint iš tiesų būti išgirstai tenka įdėti daugiau pastangų, o tam reikalingi specialūs įgūdžiai ir praktika“, – sako I.Jablonskė.
Svarbu pasitikėti savimi
Pasak edukacijos projektų kūrėjos, moterims tenka įdėti daugiau pastangų, kad būtų išgirstos, nes dažnai pačios nepasitiki savimi, bijo garsiai įvardinti savo norus, svajones.
„Aš ir pati daug metų nepasitikėjau savimi: kad ir kiek pasiekdavau, kiek prasmingų darbų nuveikdavau, visada kažkur kirbėdavo mintis, kad nieko nemoku, – atvirauja pašnekovė. – Tačiau tai galima pakeisti. Žinios, nauji įgūdžiai, vidinis darbas su savimi, sąmoningumo praktikos padeda pradėti tikėti savimi. Labai linkiu Lietuvos moterims daugiau drąsos kalbėti apie tai, kas mums svarbu, ko mes norime, ko siekiame. Išdrąsėti labai padeda tinkama aplinka, buvimas įkvepiančioje moteriškoje bendruomenėje.“
Kokie įgūdžiai, kompetencijos padėtų būti geriau išgirstoms
„Svarbiausias yra gebėjimas komunikuoti, kuris kiek skiriasi nuo viešojo kalbėjimo. Viešasis kalbėjimas yra siauresnė sritis – juk ne kiekvienas iš mūsų lipame į sceną sakyti kalbas ar skaitome pranešimus konferencijose.
Kiekvienam svarbu mokėti ištransliuoti savo žinutę, ir padaryti tai profesionaliai bei efektyviai.
Visgi, kiekvienam yra svarbu mokėti ištransliuoti savo žinutę, ir padaryti tai profesionaliai bei efektyviai, todėl reikšmingos yra komunikacijos ir istorijos pasakojimo (angl. story telling) kompetencijos. Tai įgūdžiai, kuriuos ypač panaudosime profesinėje srityje, kai reikia „parduoti“ idėją, patvirtinti biudžetą, gauti paramą verslui ir kt. Bet šie įgūdžiai puikiai praverčia ir asmeniniame gyvenime – planuojant atostogas ar net vaiko gimtadienį. Labai smagu, kad šiuolaikiniai „minkštieji įgūdžiai“ (angl. soft skills) gali būti naudojami holistiškai bet kokioje gyvenimo srityje. Komunikacija, įtaigus kalbėjimas, gebėjimas susitarti pasitarnauja kiekvienoje situacijoje“, – atkreipia dėmesį I. Jablonskė.
Auginkime savo autoritetą
Visuomet labiau įsiklausome į autoritetingo žmogaus žodžius. Edukacijos projektų kūrėja dalinasi patarimais, kaip kasdien stiprinti savo autoritetą profesiniuose ir asmeniniuose santykiuose.
„Kad būtum autoritetingas, nebūtinai privalai būti geriausias ekspertas Lietuvoje, ar geriausia mama pasaulyje. Autoritetą augina mūsų elgesys ir vertybės: mokėti pagarbiai išsakyti savo idėją, gražiai diskutuoti, visada tesėti duotą žodį, girdėti kitą žmogų, o ne tik stengtis „prakišti“ savo nuomonę.
Autoritetą galima užsitarnauti ne tik specifinėmis, ekspertinėmis žiniomis, bet kasdieniu elgesiu su kitais žmonėmis. Kai rodome pagarbą, elegantiškai bendraujame, kitas žmogus jaučia, kad atėjome susitarti, o ne parduoti savo idėjos, su tokiu žmogumi yra ne tik malonu bendrauti, bet tokiu žmogumi mes pasitikime ir jį gerbiame.“
Milda Varnauskaitė: „Susikalbėti trukdo empatijos trūkumas ir baimė būti atviriems“
Anot pašnekovės, tai, kad moterys profesiniame ir asmeniniame gyvenime girdimos prasčiau nei vyrai, gali būti nulemta daugybės gajų stereotipų apie tai, kaip moteris turėtų elgtis ir kalbėti.
„Patriarchalinėse visuomenėse nusistovėjusios normos apie moterį ir jos vaidmenį toje visuomenėje, tad jeigu moteris neatitinka tų normų, – ji gali susidurti su pasipriešinimu savo atžvilgiu. Visuomenės nariai – nesvarbu vyrai ar moterys – gali turėti išankstinių nusistatymų tokių moterų atžvilgiu, vadinti jas „karjeristėmis“ ir pan., nematydami jų kaip žmogaus, o tik kaip lytį ir tai lyčiai priskirtą vaidmenį. Jeigu patriarchalinės visuomenės apriboja vyrų emocinę raišką, nes emocijos yra neva „ne vyriška“, taip pat tokios visuomenės apriboja moterų ryžtingumą, savo tikslų siekimą, karjeros siekius, aiškų savo norų ir prioritetų išsakymą, nes tai stereotipiškai yra „ne moteriška“. Tokių visuomenių stereotipų neatitinkantiems vyrams ir moterims reikia įdėti daugiau pastangų siekiant išlaviruoti tarp vyraujančių nuostatų savo veiklose ir asmeniniame gyvenime, – sako pasakojimo meno mokytoja. – Iš profesinės patirties galiu pasakyti, kad nepriklausomai nuo lyties mums vieniems kitų nepavyksta išgirsti dėl empatijos stygiaus. Pradžiai dažniausiai pritrūksta drąsos atsiverti vieni kitiems, nes bijome nepriėmimo, bijome pasirodyti pažeidžiami, o tada atsivėrus pritrūksta empatijos priimti žmogų tokį, koks jis yra.
Žmonėms vis dar baisu atsiverti vieni kitiems, nevaidinti, neprisidengti kaukėmis, nes tai darydami jaučiamės nesaugiai. Ir aš taip jaučiuosi, bet stengiuosi išdrįsti, nes žinau, kad tvarūs ryšiai kuriami nesislepiant po kaukėmis.“
Svarbu kalbėti aiškiai
M.Varnauskaitė prisipažįsta, kad ir jai ne visada pavyksta išvengti vadinamojo „mansplaining“ epizodų, kai vyrai stengiasi išaiškinti dalykus, kuriuose moteris ir taip nardo it žuvis vandenyje.
„Ko gero, nėra būdų kaip nuo to apsisaugoti, bet komunikacijoje aš matau ir kitų sunkumų. Be gebėjimo atsiverti ir empatijos, mums pritrūksta įgūdžių išreikšti mintis, išdrįsti pasakyti, kad noriu taip, o taip nenoriu. Pasakojant savo istoriją, svarbu, kad ji turėtų struktūrą, juk dažniausiai sunku įsiklausyti į pasakojimą, kuris, neaišku, kaip prasideda ir, nežinia, kur baigiasi. Be struktūros svarbus gebėjimas kurti žmonių vaizduotėje tam tikrus vaizdinius, kurie padėtų geriau įsijausti į situaciją, kurią patys perėjome – ne pasiūlyti situacijos rezultatą, bet įtraukti į ją. Ne mažiau svarbu sukurti ryšį su tuo žmogumi, kuriam skirtas tavo pasakojimas, juk kalbame ne sienai ar vaiduokliui, bet konkrečiam žmogui čia ir dabar“, – kalba pašnekovė.
Kaip neperžengti ribų komunikuojant?
„Kiekvienas turime savo ribas, tačiau mums, šiauriečiams, būdingas nenoras susisieti su kitais, būti bendruomenės dalimi. Nors ir sparčiai keičiamės bei augame, daromės atviresni, bet vis tiek esame labiau individualistai.
Gebėjimas įvairiose, ypač įtampos situacijose, pamatyti vieni kitus kaip žmones yra itin reikalingas.
Polinkį išlikti uždariems pastebiu vesdama pasakojimo meno mokymus įvairiose organizacijose – pakankamai gaji baimė dalintis asmeniškais dalykais. Gyvenau Nyderlanduose šešerius metus, tai ten kartais atvirumas darbe net šokiruodavo, bet olandai vadovaujasi požiūriu, kad nereikia galvoti, jog tavo gyvenimas kažkuo išskirtinis – visi turi panašių bėdų, tad atsivėrus nenustebinsi, o greičiau gausi patarimą ar pagalbą. Ir tas galioja visiems, pamenu, tikrai nemažai žinodavome ir apie vadovų gyvenimą. Žinoma, nereikia išsikalbėti kaip pas terapeutą, visgi tai yra darbas, kur susirenkame dirbti, – šypteli M.Varnauskaitė. – Tačiau gebėjimas įvairiose, ypač įtampos situacijose, pamatyti vieni kitus kaip žmones, o ne tik tam tikrą funkciją atliekančius robotus, yra itin reikalingas. Visi į darbus ateiname tokie, kokie esame, mus veikia įpročiai ir nuostatos, kurios susiformavo asmeninėje aplinkoje. Kai žmonės nusprendžia parodyti pažeidžiamą savo pusę, komandoje atsiranda bendrumas, didėja ir prasmės pojūtis.
Tik nereikia galvoti, kad darbe visi turite tapti šeima, užteks jeigu ir būsite atvira, pagarbi ir empatiška komanda, siekianti vieno tikslo. O istorijų pasakojimas būtent ir padeda pritrūkus empatijos ir tarpusavio ryšio.“
