– Kas yra savivertė ir ar moterų savivertės suvokimas skiriasi nuo vyrų?
– Dažniausiai savivertė suvokiama ir pasireiškia dviem versijomis. Pirmoji, kaip ir sufleruoja pats žodis, – savo vertės, savęs, kaip dovanos, suvokimas. To mokomasi kiekvieną dieną ir visą gyvenimą, deja, vaikystėje šių pamokų negavome. Diena iš dienos mums primetama sistema, kuri verčia lenktyniauti ir varžytis ne tik su kitais, bet ir su savimi. Ji nenatūraliai nukreipia, kur žmogui judėti.
Kai bandome atitikti kitų reikalavimus, pajuntame įtampą, nes kuriame save ne pagal vidinį jausmą, o pagal primestas idėjas. Moterys, neturinčios genetinio kodo, kuris šiuo metu yra ant bangos, įsitraukia į avantiūrą, kuri virsta agresija prieš save. Bandant eiti prieš savo prigimtį prasideda susirgimai, ligos, nuolatinė emocinė įtampa.
Yra daugybė moterų, kurios susikūrė savo asmenybę, išvaizdą ir tapo nugalėtojomis šiame didžiajame socialiniame žaidime. Nors atrodo, kad jos savimi pasitiki, dažniau šypsosi ar garsiau juokiasi, išties atsivėrusios jos parodo, kad nėra laimingos. Kai savivertė formuojasi ant kažkieno primestų lūkesčių, vienintelis kelias, kur ji nuveda – kančia ir agresija prieš save. Laikui bėgant ta agresija nukrypsta ir į kitus, kuriuos pradedame vertinti per tą pačią, mums primestą, prizmę. Taip kuriasi nesveiki santykiai šeimoje, darbe.
Bandant eiti prieš savo prigimtį prasideda susirgimai, ligos, nuolatinė emocinė įtampa.
Egzistuoja ir kita savivertės versija – kylanti iš savęs pažinimo. Kuo labiau susipažįsti su tuo, kas tau duota, su savo temperamentu, kūnu, vidumi ir jo grožiu, tuo labiau pradedi suprasti savo unikalumą. Taip atsiranda tikras savęs branginimo jausmas, kuris leidžia pajusti, kad esi stebuklas, nepriklausomai nuo statuso šeimoje, darbe, kūno formų ar stiliaus. Tokia savivertė atveria galimybes laisvai reikštis gyvenime ir daryti tik tai, kas iš tikrųjų atspindi tave.
Vyrų savivertei galioja lygiai toks pats principas – jie konkuruoja ir kovoja dėl visuomenės pasiūlytų pozicijų, bet tik tas vyras, kuris suvokia savo jėgą ir tai, kas jam duota, nelygindamas savęs su tuo, ko neva reikia visuomenei, bus laimėtoju.
Be abejo, vyrai labiau linkę savo savivertę kurti remdamiesi karjera, o moterys – išvaizda, santykiais, bet šiuolaikinė visuomenė labai praplėtusi ribas, todėl ir akcentų skirtumai nebe tokie ryškūs.
– Su kuo dažniausiai susijęs moterų nepasitikėjimas savimi ir nepelnytas savęs kritikavimas?-
– Mūsų niekas nemokė savęs branginti ir priimti kaip nuostabų reiškinį. Kaip gražų, svarbų žmogų, be kurio šitam gyvenimo piešiny kažko trūktų.
Nuo mažų dienų mes buvome mokomos kritiškai į save žiūrėti ir vertinti save už tai, ką padarome tarsi teisingo ir gero, kas džiugina aplinką, tėvus, mokytojus, draugus. Mes perėmėme tą iškreiptą modelį iš savo tėvų ir mus supančios aplinkos. Įpratome save bausti botagėliu, kai neatitinkame svetimų lūkesčių ir duoti sau tarsi pyragėlį, kai esame geros kitų vertinimu.
O ką reiškia būti gera? Šiuo atveju būti gera – tai būti gera kitiems, o ne sau. Taip savo gyvenimą paverčiame lenktynėmis.
Visuomenė visais laikais turėjo savo idealus ir lūkesčius žmogui, kuris reikalingas kaip tinkamas vartotojas, darbuotojas ir t. t. Žmogus neįsisavino kito būdo, kaip save pažinti, kaip tik per šią prizmę, todėl jis save plaka arba apdovanoja, kai atitinka arba prasilenkia su primestais šablonais. Tai nėra natūralu.
– Kaip pasireiškia žema moters savivertė, kurios dažnai ji pati nepastebi ir netgi ignoruoja?
– Ryškiausiai pasireiškia apsileidimu, kuris akivaizdžiai matomas. Tarsi užgęsta gyvybinė energija ir akyse, ir kūne. Ji įkrenta į dirbtinius malonumus – televiziją, internetą, vartotojiškumą, maistą... Kūnas suglemba, trūksta energijos, atsiranda daug neigiamų emocijų. Iš jų kyla noras kontroliuoti kitus, atsiranda toksiški santykiai.
Gerą savivertę turinti moteris jaučiasi natūraliai ir yra harmoninga. Normalu, kad jai taip pat būdingos įvairios emocijos, bet ji išlieka rami. Jai neįdomios paskalos, ji neturi priklausomybių vartotojiškumui ar kitų žmonių nuomonėms. Ji gyvena savo gyvenimą.
Savivertės stoką išduoda ir hiperaktyvumas, kai moteris itin entuziastingai demonstruoja, kokia ji aktyvi, šauni, sėkminga ir laimėtoja. Toks elgesys kyla iš nepasitikėjimo savimi, nes tokiai moteriai labai reikia kitų pripažinimo.
Dažnai moteris pati to nepastebi ir neigia. Jai atrodo, kad ji realizuoja save, laimi, nors visame tame yra labai daug įtampos ir streso. Kai moteris tikrai brangina save, ji neįsivelia į situacijas, kurios ją išsunkia ar vargina. Ji pasirenka natūralų, tinkamą ritmą, kuris leidžia džiaugtis ir džiuginti kitus.
Moteriai atrodo, kad ji realizuoja save, laimi, nors visame tame yra labai daug įtampos ir streso.
– Kodėl dažnai moterys slepia tai, jog kenčia nuo per mažos savivertės?
– Jos gal ne tiek slepia, kiek pačios nesuvokia. Jos lekia paskui išmoktą vaikystės modelį – įtikti kitiems. Lyg ir jaučia, kad kažkas ne taip, pervargsta, įsitempia, bet nemato ir nesupranta priežasties.
Jos galvoja, kad kažkas ne taip su jų artimaisiais, su darbu, draugais, oru, bet nemato, kad tai yra didžiulis nevisavertiškumo kompleksas, kurio sprendimo būdai nėra kitų idealų atitikimas ar jų vaikymasis.
Atsakymas dažniausiai vienas ir tas pats – suvokti, kas esi, ir pastebėti savo talentus, duotybes, kurių nepastebėjo nei tėvai, nei artima aplinka.
– Kaip per maža moters savivertė veikia jos santykį su šeima ir aplinka?
– Absoliučiai negatyviai. Jei nebrangini savęs ir nežinai, ką reiškia save girdėti, matyti save tokią, kokia esi, lygiai taip pat žiūri į savo vyrą, vaikus, tuos, kurie šalia. Tuomet nori, kad jie atitiktų standartus, teisingai elgtųsi, kalbėtų.
Viską, ką perėmėme iš šeimos ir aplinkos, primetame kitiems. Tokia agresija prieš save ir kitus yra viską griaunanti. Šiuo atveju, ar savivertė žema, ar nenatūraliai aukšta, ji yra melaginga. Daug svarbiau net ne savivertė, o savęs branginimas, visavertiškumas, pilnatvė. To galima išmokti.
– Kas padeda moteriai formuoti adekvatų, ne per žemą ir ne hiperbolizuotą savęs vertinimą?
– Savęs pažinimas. Aš pati, beieškodama atsakymų, radau prasmę sukurti sąlygas, mokyklą moterims, kaip galimybę ne tapti supermoterimis ar supermamomis, o suvokti save – savo psichiką, temperamentą, emocijas, norus.
Norint pažinti save, reikia žiūrėti, kas tau gyvenime teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą, ir suteikti sau galimybę pradžioje bent retkarčiais daryti tai, ko tikrai nori, ir nesiimti to, kas nemiela. Gyvenime reikėtų atsisakyti santykių ir veiklų, kurie neleidžia augti ar yra pertekliniai. Tai didžiausia pagalba sau, kuri padės atrasti savivertės balansą, nes didžiausias savivertės parametras – laimės jausmas.
Gyvenime reikėtų atsisakyti santykių ir veiklų, kurie neleidžia augti ar yra pertekliniai.
Atsisakius veiklų, kurios nekelia džiaugsmo, natūraliai kils pasitenkinimo jausmas. Atradus veiklą, kuri džiugina, rekomenduoju augti joje, gilintis, nes savęs tobulinimas ten, kur jautiesi gerai, sukuria stebuklus. Svarbiausia, kad tai būtų tavo, o ne kitų pasirinkimas.
– Kaip „pasikalbėti su savimi“, realiai įsivertinti ir suprasti, kas vyksta su mūsų saviverte?
– Pasikalbėti su savimi ir girdėti save reikia nuolat, deja, mes nesame to išmokytos. Dažniausiai poreikis išgirsti save kyla tik tada, kai belėkdamos, besistengdamos, pervargusios moterys atsiduria aklavietėje, kurioje būtina spręsti konkrečią problemą.
Vienoms tai įvyksta vieną kartą per pusmetį, kitoms – kartą per dešimtmetį. Tai prarasta galimybė būti sąmoninga.
Rekomenduoju kiekvienai moteriai tai, ką išmokau pati – bent kartą per dieną išvystyti įgūdį girdėti save. Rekomenduoju nesudėtingą praktiką. Atsikėlusi ryte, prieš pusryčius, tiesiog pabūkite su savimi. Atsisėskite ir pajuskite, kaip jaučiasi jūsų kūnas, kokiose jo vietose yra įtampa, atkreipkite dėmesį į tai, koks jūsų kvėpavimas. Atkreipkite dėmesį į save, o tuomet šiek tiek sulėtinkite kvėpavimą – daugiau įkvėpkite, daugiau iškvėpkite. Tokiu būdu visa nervų ir kūno sistema pradeda rimti.
Po 10 minučių imkitės rašymo. Rašykite viską, kas sukasi galvoje – mintys, emocijos, nuotaikos. Kai viską išrašysite, ateis metas atsigaivinti šviežiai spaustomis sultimis ar vandeniu su citrina, laikas dušui.
Susikurkite kokį nors savo ryto ritualą. Tuomet rekomenduočiau įsivesti dienos intencijas. Tam gali tikti tas pats dienoraštis ar telefonas, kuriame galite pasižymėti savo intencijas šiai dienai. Pavyzdžiui, šiandien aš noriu pastebėti tik gražius dalykus, nesivelti į konfliktus ar žengti dar vieną žingsnį link savo svajonės įgyvendinimo.
Intencijos nusistatymas padeda užmegzti ryšį su savimi, ir visa diena iškart rutuliosis į jums palankią pusę. Ji bus daug natūralesnė, be įtampos.
Jeigu tu negyvensi savo gyvenimo, tą gyvenimą suvartos kažkas kitas – sistema, aplinka, atsitiktinumai.
Vakare taip pat rekomenduoju skirti sau bent 10 minučių, nuskenuoti savo emocijas, giliau įkvėpti, iškvėpti. Taip atsiras ramybė ir laikas, kurį leisite su artimaisiais, bus daug kokybiškesnis. Tai paprasta, bet veiksminga praktika pradedančiosioms, fundamentali pradžia ieškančioms ryšio su savimi.
– Esate viena iš „WoW University“ dėstytojų. Ko palinkėtumėte moterims, kurios bijo keistis, išsilaisvinti iš primetamų stereotipų ir nepelnytai nuvertina savo galimybes?
– Šią akimirką jaučiu tarsi tvirtesnį rankos paspaudimo gestą, kuriuo norisi perduoti, kad jeigu tu nepasirinksi gyventi taip, kaip nori, nepasirinksi savęs, neišmoksi gyventi pagal savo vidinius principus, gyvenimas visada skaudins ir liūdins, o tu nesuprasi, kodėl. Gyvenimas visada siūlys tau nenatūralius dalykus.
Jei pati savyje nepastebėsi grožio ir tvirtybės, niekas nepastebės ir nepalaikys. Siunčiu padrąsinimą ir stiprų apkabinimą, kurie, tikiuosi, perteiks, kad tu esi unikali gėlė, be kurios gamtos paveikslas nebūtų pilnas. Vienintelis šansas džiaugtis savo gyvenimu – buvimas tuo, kas esi.
Linkiu save realizuoti, įgyvendinti savo norus ir idėjas. Visi turime primestus stereotipas, per kuriuos nuvertiname save, bet čia pasirinkimo klausimas. Metas priimti savo džiaugsmą, savo laimę, nes jeigu tu negyvensi savo gyvenimo, tą gyvenimą suvartos kažkas kitas – sistema, aplinka, atsitiktinumai.
Rinkis save ir atrask savo galimybes.
