15min GYVENIMAS skaitytoja Agnė dalijasi savo istorija.
„Vasara, 3.30 ryto. Skamba vaikino žadintuvas. Iškvėpiu piktą orą ir apsiverčiu ant kito šono. „Net savaitgalį negali prisiminti išjungti žadintuvo“. Po akimirkos jaučiu priglaustą šiltą nosį prie savo ausies.
– Kelkis.
Pramerkiu vieną akį...
– Ta prasme? Juokauji gal?
– Ne, rimtai, kelkis. Kai ką sugalvojau.
Žinoma, klausimų lavina, nepatenkintas veidelis, ir pikta, ir keista, ir miego norisi. Turiu valandą susidėti reikalingiausiems daiktams. Važiuojame prie jūros. Maniau mašinoje miegosiu, bet akių sumerkti nepavyksta.
Atvykstame į Nidą. Pririšame šunį, pasistatome savo meilės guolį (palapinę). Nuotaikos siaubingai nėra. Neišsimiegojusi, jau kelios dienos nieko rimtai burnoje neturėjusi – skrandis, rodos, išėjo atostogų. Pėdiname į artimiausią vaistinę, nusiperku virškinimo fermentų.
Deja, per visą dieną prisiverčiu suvalgyti tik obuolį. Galiausiai parduotuvėje esu priversta nusipirkti kažką, ką būtinai suvalgysiu... Niekada nepamiršiu tų vištienos konservų skonio, kuriuos tą vakarą šildėmės ant laužo, jau net nekalbėsiu apie bulvių košę iš miltelių. Šiandien niekaip nesuprantu, kodėl man tądien pasirodė, kad šis maistas bus geresnis pasirinkimas už ant laužo keptą dešrelę ar šašlyko gabalėlį.
Kaip bebūtų, tai buvo tikrai išskirtinė vakarienė, nes panašios niekada neteko turėti.
Šiek tiek užvalgius jis ima mane kalbinti nueiti prie jūros... Palydėti saulės. Žinoma, nesutinku. Noriu miego, nelabai gera, t. t. ir t. t. Vargais negalais visgi esu prikalbinama. Apsirengiu naminį prastą prie laužo sudūmavusį megztinį, paduodu jam ranką ir išeiname.
Prie jūros gražu, nors šiek tiek vėjuota ir vėsu. Jis atsistoja už mano nugaros ir apkabina. Jaučiu, kad kažko kuičiasi... Per ilgai... Tvarkosi švarko sagą? Ne... Ir mano širdis, atrodo, sustoja. Pagaunu jo jaudulį... Jis paleidžia mane, pasitraukia į šalį ir klumpa ant smėlio. Aš vis dar negaliu patikėti tuo, ką matau.
– Ar tekėsi už manęs? – klausia jis.
Akimirką tyliu, nes noriu jį kuo greičiau pakelti nuo smėlio arba klauptis kartu. Ištariu tik laužytą nuostabos kupiną „Aha...“
Jis atsistoja, užmauna man žiedą, taip ir stovime žiūrėdami į auksinį dangų. Laimingi, girdėdami vienas kito pašėlusiai besidaužančias širdis.
Kitą rytą lyg tyčia pilasi skambučiai. Laukia darbai, kuriuos reikia žūtbūt padaryti. Sulig antru skambučiu aš ištariu į telefono ragelį:
– Na, stengsiuosi kaip įmanoma anksčiau grįžti į Vilnių ir padaryti tai. Matot, vakar susižadėjau ir...
– Aaaa, sveikinu! – balsas kitame ragelio gale. – Žinai, nesvarbu, pabaigsime pirmadienį. Džiaukitės gražiomis akimirkomis. Darbai nepabėgs.
Išties – tai buvo žodžiai, lyg iš dangaus. Mes taip ir padarėme. Džiaugėmės vienas kitu, jūra ir puikiu oru. Važiuojant namo, sėdėdama mašinoje vis dirsčiojau į žiedelį, dažnai ranką patraukdavau toliau, kad galėčiau į šį papuošalą pasižiūrėti iš toliau. Negalėjau patikėti.
Buvau įsitikinusi, jog pirmiausia mūsų planuose yra pabaigti remontuotis butą, susipirkti reikalingus baldus, o tam reikėjo beveik metų laiko ir santaupų. Bet kaip aš klydau. Negalėjau nuslėpti šypsenos. Patraukusi akis nuo žiedo, atsisukau į sužadėtinį blizgančiomis nuo džiaugsmo ašarų akimis ir paklausiau:
– Ar tu čia rimtai? Tu nejuokauji?
Jis tikrai nejuokavo. Po mažiau nei metų iškėlėme jaukias, gražias vestuves. Dėkoju pasauliui už savo vaikiną, sužadėtinį ir dabar jau ilgametį vyrą bei patį geriausią draugą. Esu laiminga, turėdama šį žmogų šalia, ir tikiuosi, jog ši laimė neapleis mūsų niekada.“
