Norvegijoje praleido beveik 20 metų
Pastarieji dveji metai Andriui buvo sunkūs ir psichologiškai alinantys: tiek laiko tęsėsi skyrybų su žmona procesas. Kas porą mėnesių vyrui teko skraidyti į Norvegiją: šioje šalyje šeima gyveno beveik du dešimtmečius, turi rezidentų statusą, todėl teismai vyko ne Lietuvoje. Norvegijoje gimė abu sūnus: 10-metis Augustas ir Kajus, kuriam dabar – 7-eri.
Turtinga Skandinavijos šalis buvo dosni darbščiam, atsakingam, sumaniam lietuviui. Andrius, savo darbinę karjerą pradėjęs kaip pagalbinis darbininkas mažoje tautiečiams priklausančioje įmonėje, greitai įgijo patirties ir tapo įgudusiu staliumi. Kai darbdaviai kelis kartus jį apgavo, Andrius nutarė steigti savo verslą.
Pradžia nebuvo lengva, tačiau, protingai tvarkant biznį, pradėjo sektis. Andrius skyrė daug laiko ir pastangų, kad išmoktų norvegų kalbą: norėjo jaustis visaverčiu šios visuomenės nariu.
Pinigą Andrius vertino: prakaitu uždirbtų kronų netaškė į kairę ir į dešinę. Taip, protingai taupant, per kelis metus šeima iš nuomojamo nepatogaus namo persikėlė į naujai pastatytą nuosavą. Žmona niekada nedirbo, rūpinosi buitimi ir vaikais.
Andriaus įmonė plėtėsi, augo ir pelnas. Lietuvis įgijo gerą reputaciją: kontraktų vis daugėjo, partneriai ir darbuotojai vertino įmonės savininką. Andrius savo ateitį siejo tik su Norvegija – įsigijo dar du namus, skirtus nuomai, taip pat gabalą žemės, kurioje ketino statyti žiemos sporto kompleksą.
Žmona vis rodė savo kaprizus
Plėsdamas verslą, turėdamas idėjų ir planų, Andrius jautėsi gerai. Negerai jis jautėsi šeimoje: žmona, paragavusi pinigo skonio ir jį pamėgusi, rodė vis daugiau ir daugiau kaprizų. Tikino pavargstanti nuo ruošos – reikalavo pasamdyti namų tvarkytoją.
Andrius pildė visus žmonos įgeidžius: automobiliai, kelionės, dizainerių drabužiai, brangūs papuošalai ir laikrodžiai.
Andrius atvirauja – laikui bėgant, pasijuto „bankomato ir vibratoriaus hibridu“. Namuose nebesulaukdavo nei švelnumo, nei pagarbos, nei atidos ar rūpesčio. Žmona tapo „didele ponia“, kuri viską ir visus ėmė vertinti pinigais.
Situacija nebetenkino: Andrius nusprendė skirtis. Žmona neprieštaravo, tačiau reikalavo didžiosios šeimos sukaupto turto dalies – nes su ja lieka vaikai. Vyras galiausiai nusispjovė – imk, kiek tik nori ir ką tik nori. Vienu kartu išmokėjo sūnums alimentus, kuriuos būtų tekę mokėti kas mėnesį, iki šiems sulaukiant pilnametystės.
Žmona tapo „didele ponia“, kuri viską ir visus ėmė vertinti pinigais.
Išplėšusi nekilnojamąjį turtą ir šimtatūkstantines sumas, žmona pagaliau liko patenkinta: skyrybų procesas baigėsi, teismas nustatė Andriaus pasimatymų su sūnumis tvarką. Kaip pats sako, susimokėjo už savo dvasios ramybę: pinigai uždirbami, o sveikata – nenuperkama. Prisipažįsta buvęs taip išsekęs, kad teko lankytis pas psichoterapeutą.
Vyras po skyrybų grįžo į Lietuvą
Draugai rėmė Andrių, skatino iš naujo pradėti veiklą, kuri jam sekėsi – statybų verslą. Tačiau vyras buvo sotus iki kaklo: ir santykių su žmona, ir teismų maratono, ir Norvegijos. Išpardavęs viską, kas jam atliko po skyrybų, grįžo į Lietuvą.
Čia nelaukė niekas – Andrius augo vaikų namuose, neturėjo nė vieno giminaičio ar artimojo. Ir bičiulių čia nebuvo. Tačiau tai, kad liko visiškai vienas, tapo nauju įkvėpimu pradėti gyvenimą iš naujo – be praeities nuoskaudų ir šešėlių.
Vyras įsigijo apleistą medinį dvarelį atokiame Kaišiadorių rajono kampe – kuo toliau nuo gimtojo Pasvalio. Puikiai išmanantis statybas, dvarą restauravo, įsirengė puikius, išskirtinius namus. Trūko vieno – moters šilumos, nes nuo vienatvės sakosi staugęs, kaip vilkas.
Šioji netruko atsirasti – atvažiavo į tą Dievo pamirštą kaimą aplankyti giminių ir pati atėjo į dvarą. Rūta esą labai sudomino čia įsikūręs „Norvegijos milijonierius“ – taip aplinkiniai vadino Andrių.
Įtartinas moters elgesys paskatino vyrą ją sekti
Moteris buvo patraukli, atrodė išsilavinusi – Andrius neneigia, kad Rūta jį iš karto sužavėjo. Smegenys, sako, greit išsilydė, liko tik širdis. Rūta elgėsi visiškai kitaip, nei jo jau buvusi žmona: nekėlė reikalavimų, mokėjo išklausyti, rodė pagarbą.
Rūta gyveno Vilniuje ir visai neskubėjo kraustytis į kaimą. Andrius, apsilankęs jos namuose, buvo priblokštas daugybės butą dekoruojančių indėniškų kaukių, būgnų ir kitos, jam nesuprantamos, atributikos. Tačiau įsimylėjusiam vyrui tai nesukėlė jokių įtarimų: įvertino, kaip sužadėtinės originalumą.
Andrius neprieštaravo Rūtos „studijoms“ – jam atrodė pagirtina, kad moteris tobulinasi.
Mylimoji retkarčiais dingdavo: sakėsi neakivaizdžiai studijuojanti psichologiją privačioje mokykloje. Prašė finansinės pagalbos, nes studijos neva yra nepigios.
Andrius neprieštaravo Rūtos „studijoms“ – jam atrodė pagirtina, kad moteris tobulinasi. Vyrui tik buvo keista, kad „sesijos“ tęsiasi po penkias dienas ir nežinia, kur yra tas „universitetas“. Rūta nieko detaliai nepasakojo – tik kad paskaitas rengia itin patyręs, Sorbonoje mokslus baigęs profesorius, kurį ji vadino koučeriu.
Andrius pastebėjo, kad kaskart, grįžusi iš „sesijų“, Rūta elgėsi vis keisčiau: kalbėjo apie paralelines visatas ir galimybę jose apsigyventi: kūną palikti čia, žemėje, o sielai rasti naują, išskirtinę, ypatingą buveinę. Nebeapsikentęs Rūtos kliedėjimo, Andrius nutarė ją pasekti.
Išvadino „buko proto statybininku“
Taigi, eilinė „sesija“. Dalyvauja 20 žmonių. Kainuoja visiems bendrai 30 tūkst. eurų. Molinis „amfiteatras“, aplinkui – indėniški vigvamai. Koučeris elgiasi kaip į transą įpuolęs indėnų šamanas: šūkauja, sukasi ratu, mojuoja rankomis. Netrukus taip elgtis pradeda „studentai“.
Tai, ką pamatė, Andriui pasirodė absoliučiai nenormalu. „Studentams“ išsiskirsčius, mėgino kalbėtis su koučeriu. Piktai, apkaltindamas jį manipuliavimu už pinigus. Atsakymas buvo – nieko per prievartą aš čia netempiu.
Iš „mokslų“ grįžusiai Rūtai Andrius atsargiai pasiūlė – mieloji, nebegerai, tikriausiai reikia specialisto pagalbos. Ši šoko į akis rėkdama, kad yra pasiekusi „nuošvitą“ ir kad čia jam, Andriui, reikia apsilankyti pas psichiatrą: jis nieko nesuprantąs apie likimą, gyvenimą ir žmogaus paskirtį jame. Jam esą neskirta pažinti mistinių visatos paslapčių – yra tik paprastas, buko proto statybininkas, nieko nesuprantantis ir niekinantis moters „ėjimo į šviesą“ laisvę.
Kryžkelėje: kur pasukti?
Andrius dabar apimtas prieštaringų jausmų: jam Rūta vis dar brangi, tačiau, ir taip menkai pažinta, darosi vis labiau ir labiau neatpažįstama.
„Nežinau, kaip bus. Finansuoti šarlatanų kursų aš nebesirengiu. Baisu ir gaila, kad žmonės taip lengvai pasiduoda „sielos vedlių“ įtakoms. Baisu, kad žmonės tarsi apanka ir nesusivokia, kad pagrindinis tokių veikėjų tikslas – ištraukti iš jų pinigus. Baisu, kad privisę dešimtys „guru, koučerių, mentorių, minčių architektų“.
Man jie kainavo ne tik pinigus: į blaivaus proto užribį jie išsivedė moterį, su kuria norėjau ateities. Kodėl kalbu? Nes yra daugybė silpnų, psichologiškai pažeidžiamų žmonių, kuriais naudojamasi. Jie įkurdinami „paralelinėse visatose“ už savo pačių pinigus.
Svarstau – tikriausiai reikėtų kreiptis į teisėsaugą, nes vyksta elementarus sukčiavimas, žmones paverčiantis zombiais“, – baigia Andrius.
