Kaip atsiranda prisiminimai
Pasak L.Bojarskaitės, atrodytų, kad atmintis turėtų veikti kaip šveicariškas laikrodis, tačiau galbūt ne vienam teko patirti situaciją, kai du žmonės kalba apie tą patį praeities įvykį, kuriame jie dalyvavo, taip, tarsi tai būtų du skirtingi įvykiai. Būna ir taip, kad vienas iš pašnekovų išgirsta pasakojimą apie save, kurį pasisavino kitas asmuo, t. y. pastarasis pasakoja, tarsi tai būtų nutikę jam. Ar jis nusprendė „pavogti“ svetimą istoriją? Nebūtinai, pasirodo, gali būti, kad jis tai daro nesąmoningai. Taigi kaip atrodo prisiminimai smegenyse ir kodėl jie keičiasi?
„Mūsų smegenys sudarytos iš milijardų ląstelių, iš kurių svarbiausios šiai temai – neuronai. Jie tarpusavyje sudaro jungtis, per kurias siunčia vieni kitiems signalus. Ir šios jungtys sudaro didžiulius tinklus. Smegenyse yra apie 100 mlrd. neuronų ir kiekvienas iš jų gali su kitais neuronais sudaryti apie tūkstantį jungčių. Tai tarsi greitkeliai mūsų smegenyse.
Neuronai per minėtus tinklus siunčia elektrocheminius signalus. Visos mūsų mintys, elgesys, judesiai vyksta šių elektrocheminių signalų dėka. Kai mes kažką prisimename, aktyvuojasi tam tikras neuroninis kelias, t. y. elektrocheminis signalas sklinda tik šiuo aktyvuotu keliu. Beje, mūsų prisiminimai gali sukurti smegenyse naujus kelius, sustiprinti jau esamas, bet silpnas jungtis arba, atvirkščiai, jas susilpninti ar net pašalinti“, – pasakojo lektorė.
Mūsų prisiminimai t.y. juos atstovaujantys neuroniniai keliai smegenyse, keičiasi kas kartą, kai juos prisimename.
Prisiminimas smegenyse praeina kelis procesus. Pirmiausia vyksta pirminis įvykio įrašymas – suaktyvuojamas tam tiktas neuroninis kelias. Jeigu prisiminimas aktualus, jis išsaugojimas. Pirminį įrašymą galima palyginti su kelio nubrėžimu pieštuku, išsaugojimas jau atliekamas tušinuku. Trečias veiksmas – prisiminimo iššaukimas. Ir būtent šiame etape prasideda netikėtumai.
Pasirodo, mūsų prisiminimai t.y. juos atstovaujantys neuroniniai keliai smegenyse, keičiasi kas kartą, kai juos prisimename. Pavyzdžiui, prisiminimas, kad per Kalėdas brolis pametė žaislą, po kelerių metų gali persikelti į Velykas, o dar vėliau galite prisiminti, kad žaislą pametė ne brolis, bet jūs.
„Šį pokytį galima palyginti su ledais. Kai iš šaldiklio ištraukiame porciją ledų ir paliekame kambario temperatūroje, ji aptirpsta ir pakeičia formą. Jeigu ją vėl įdėsime į šaldiklį, kitą kartą, kai ją trauksime, ji atrodys šiek tiek kitaip. Dažnas įsivaizduoja, kad atmintis veikia kaip video įrašas, kuris paleidžiamas prisiminimo metu. Tačiau atmintis panašesnė į sugedusio telefono žaidimą, kai pirmo dalyvio frazė iki paskutinio ateina gana pasikeitusi.
Kodėl taip vyksta? Atsiminimo metu, kai pro tą prisiminimą atstovaujantį neuroninį tinklą praeina signalas, tinklas trumpam (10–15 min.) tampa pažeidžiamas. Ir būtent šiuo metu vyksta pokyčiai. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad preparatais, kurie atakuoja tam tikrus neuroninius tinklus, galima netgi ištrinti prisiminimą. Tyrimo metu pelytė buvo išmokusi, kad raudonoje grindų dalyje gauna elektrošoką, todėl vengė tos pusės. Bet sužadinus šį prisiminimą ir laiku panaudojus vaistus, atakuojančius aktyvius neuroninius tinklus, prisiminimas jai buvo ištrintas“, – dalinosi L.Bojarskaitė.
Eksperimentai su netikrais prisiminimais
Kalbant apie žmones, labiausiai pažeidžiami seni autobiografiniai arba epizodiniai prisiminimai. Taip pat pastebėta, kad prisiminimai priklauso nuo dabartinių mūsų emocijų, jausmų, įsitikinimų, norų ir savęs vaizdo. Kitaip tariant, jie keičiasi priklausomai nuo to, kaip mes norime save matyti, o taip pat nuo mūsų turimos naujos informacijos.
Kaip, laiku įvedus tam tikrą informaciją, galima pakeisti prisiminimą, iliustruoja ne vienas mokslinis eksperimentas. Vieno iš jų metu žmonėms buvo parodytas filmukas. Vienai grupei po kelių valandų perskaitytas tekstas, kuris aprašė tą filmuką, bet tekste buvo įterpta melagingos informacijos. Pavyzdžiui, pakeistas veikiančių asmenų skaičius, mašinos spalva ir pan. Tuomet buvo paprašyta tiriamųjų papasakoti, kaip jie prisimena.
Ar galima atskirti tikrus prisiminimus nuo netikrų? To padaryti nesugeba net melo detektoriai.
Kitoje grupė po dviejų valandų paprašyta pirmiausia prisiminti filmuką, tuomet buvo perskaitytas tekstas ir dar kartą paprašyta žmonių prisiminti. Pirmoji grupė, kuriai prieš tekstą nereikėjo prisiminti filmukų, geriau atsiminė tikslius faktus, nei antroji, kuriai melaginga informacija buvo pateikta po filmuko atgaminimo atmintyje, kai neuroninis kelias buvo aktyvus ir pažeidžiamas. Įdomiausia, kad net tada, kai jiems buvo pranešta apie melagingą informaciją, jie nuoširdžiai tikėjo savo netikrais prisiminimais.
Kito eksperimento metu žmonėms buvo parodytas filmukas apie muštynes bare. Tiriamieji turėjo atpasakoti filmuką jo nemačiusiam žmogui. Vienai grupei buvo pasakyta, kad tas žmogus nemėgsta plikų vyrų, o vienas personažas kaip tik buvo plikas. Kitai grupei buvo pasakyta, kad klausytojas jautriai reaguoja į smurtą. Abi grupės papasakojo labai skirtingai. Pirma grupė nepaminėjo pliko vyro arba padarė jį dideliu blogiečiu, kita grupė muštynes nušvietė labai švelniai, kaip nedidelį konfliktą. Po kelių savaičių tiriamųjų buvo paprašyta dar kartą papasakoti istoriją ir jie pasakojo taip, kaip atsiminė paskutinį kartą, t.y. iškreiptą informaciją.
Kai mes kasdienybėje kažką pasakojame, taip pat dažnai prisitaikome prie klausytojo, tam tikrus faktus nutylime, pakeičiame detales. Paskutinis eksperimentas akivaizdžiai įrodo, kad paskutinis pasakojimas gali pakoreguoti pirminį prisiminimą.
„Įdomu ir tai, kad netikrų prisiminimų riziką didina žmogaus susidomėjimas tam tikru dalyku. Buvo atliktas tyrimas su regbio fanais. Jiems buvo pateikti tam tikri faktai, įvykę regbio istorijoje. Dalis jų buvo tiesa, dalis – ne, tačiau ekspertai patikėjo nemaža dalimi įvykių, kurie neįvyko, ir ginčijosi, kai sužinojo, kad buvo suklaidinti, netgi savo papildomų detalių pridėdavo, kad įrodytų. Taigi, kai mes norime būti ekspertais, smegenys bando užpildyti nežinojimo spragas, nes jaučia atsakomybę, kad turi viską žinoti. Tos spragos gali būti užpildytos netikrais prisiminimais“, – pasakojo neuromokslininkė.
Kaip implantuojami prisiminimai
Išsiaiškinus, kaip paprasta įteigti netikrą prisiminimą, kyla natūralus klausimas, ar galima tokiu būdu implantuoti visiškai naujus prisiminimus apie įvykius, kurių žmogus nepatyrė?
Aprašytas ne vienas tyrimas, kai su žmogumi kalbama apie jo gyvenimo įvykius įterpiant klaidingus klausimus: „Ar atsimeni, kad esi buvęs prekybos centre? O ar atsimeni, kad jame buvai pasimetęs? Aš kalbėjau su tavo mama, ji man tai pasakė“. Mat šaltinio patikimumas, autoritetas taip pat padidina prisiminimo implantavimo galimybę. Užtenka tokios minčių eigos ir žmogus patiki, kad tai iš tiesų įvyko.
2017 m. buvo atlikta didelė metaanalizė, kuri parodė, kad prisiminimus pavyko implantuoti 30 proc. iš 423 dalyvių, 23 proc. teigė, kad neprisimena, bet tiki, kas jiems sakoma. Situacijos buvo pačios įvairiausios – nuo pasimetimo prekybos centre, padaryto nusikaltimo, atostogų prie jūros iki pabėgimo iš namų, automobilio avarijos, pagrobimo ir pan. Dalis žmonių netikėjo, kad tai netikri prisiminimai, net kai jiems apie tai buvo pranešta. „Tikrai prisimenu, dar su raudonu megztiniu buvau“, – net pridėdavo savo detalių.
Taigi, kai prisiminimo neuroninis kelias, kuriuo keliaujantis signalas atsimenant tampa nestabilus, „gudrūs“ klausimai gali jį paveikti. Pavyzdžiui, kai klausiama, ne kur buvai, bet – ar buvai prekybos centre. Klausimas, kur stovėjo mašina, papildomas epitetu „raudona“. Taip pat gali būti prašoma papasakoti apie „masyvią“ avariją, „didžiules“ muštynes ir pan.
„Kadangi prisiminimas keičiasi kas kartą jį atsiminus, implantacija galima per pakartotinį prašymą prisiminti netikras detales: „Ar gali man dar kartą priminti, kur ta raudona mašina stovėjo? O ta raudona mašina buvo prie perėjos, kaip tu sakei?“ Dar viena puiki implantavimo mechanizmo iliustracija – tyrimas, kurio metu žmonės žiūrėjo filmuką, kaip susidūrė dvi mašinos. Vienai grupei aptarimo metu buvo akcentuojama, kad automobiliai susidaužė, kitai grupei – kad jie susidūrė. Tuomet buvo paklausta, ar jie matė sudužusį stiklą? Pirmoje grupė 32 proc. žmonių pasakė, kad matė, nors stiklas filmuke nedužo. Antroje grupėje taip pasakė tik 14 proc.“, – pasakojo lektorė.
Atminties nepatikimumas: gerai ar blogai?
Netikrų prisiminimų problema ypač aktuali teismuose, kadangi jie gali sukelti melagingus prisipažinimus, netyčinius (žmogus tiki, ką sako) melagingus kaltinimus. Buvo atlikta nusikaltimų bylų, kurių nuosprendis po DNR tyrimo buvo panaikintas, analizė. Paaiškėjo, kad net 70 proc. iš 353 nuosprendžių poveikį padarė melagingi kaltinimai. Todėl dabar, pasak L.Bojarskaitės, įvesta papildomų taisyklių, kaip turi vykti tardymai, parodymų ir liudijimų rinkimas, pavyzdžiui, patariama vengti pakartotinų procedūrų, įtaigių klausimų.
Tačiau prisiminimų rekonstravimas turi ir teigiamą naudą. Jis taikomas pediatrijoje keičiant vaikų prisiminimus apie skausmingas procedūras, nes tai slopina šių procedūrų baimę ateityje. Ši perrašymo galimybė remiasi faktu, kad atsiminimo metu prisiminimas yra pažeidžiamas. Mokslininkė pataria su vaikais kalbėtis štai taip: „Atsimeni, kad paskutinį kartą pas dantistą buvai labai drąsi mergaitė ir nuostabiai laikeisi? Tu taip ramiai sėdėjai ir puikiai tvarkeisi“. Taip pat reikėtų vengti su skausmu susijusių žodžių vartojimą, juos keičiant pagyrimais, kad vaikais puikiai susidorojo su situacija.
„Prisiminimo rekonstravimas terapijoje padeda sumažinti kliento baimes, fobijas, stresą, nerimą. Šiam tikslui prisiminimas vėl iškeliamas, bet saugioje aplinkoje, t. y. per susidariusį pažeidžiamumo langą įvedama nauja informacija, kad nieko baisaus neįvyks. Taip pat šis metodas padeda gydant depresiją“, – teigė L.Bojarskaitė.
Ar galima atskirti tikrus prisiminimus nuo netikrų? Pasak neuromokslininkės, to padaryti nesugeba net melo detektoriai. Norint apsisaugoti nuo netikrų prisiminimų verta prisiminti šaltinį – ar jūs pats prisimenate, ar matėte nuotrauką, ar kažkas jums pasakojo. „Buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad didinant sąmoningumą, šviečiant apie netikrų prisiminimų galimybę, mažinama jų atsiradimo rizika. Taigi svarbu apie tai žinoti“, – pabrėžė lektorė.
Taigi, kiekvieną kartą prisimindami įvykį, mes prisimename ne patį įvykį, o paskutinį to įvykio prisiminimą. Nuo šio suvokimo gali tapti nejauku – nejaugi mes visiškai negalime pasikliauti savo atmintimi? Ir kodėl mūsų smegenys turi tokią savybę? Ar tai reiškia, kad mūsų smegenyse nėra mechanizmų, užtikrinančių faktinę, objektyvią tiesą?
„Iš tiesų evoliuciškai tai mums padėjo išlikti, nes šis mechanizmas leidžia mūsų smegenims prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Nuolat atnaujinant senus prisiminimus, jie tarsi išlaiko aktualumą dabartinėje situacijoje. Ir tai leidžia iš naujo interpretuoti neigiamus, nepageidaujamus įvykius su labiau teigiamomis nuostatomis. O tai savo ruožtu padeda apsaugoti mūsų savivertę, savęs vaizdą, taigi jaustis gerai. Be to, žinios apie atminties nepatikimumą gali mus padaryti atlaidesnius ir pakantesnius kitiems, savikritiškesnius savo atžvilgiu ir suteikti viltį, kad galime perrašyti savo praeitį“, – apibendrino neuromokslininkė.
