Kūdikiai nekalba ir juda tikrai nedaug, todėl žmonės kartais klaidingai mano, kad jie tiesiog negali išreikšti savo charakterio. Mokslininkai su tuo nesutinka. Temperamentas yra moksliškai stebima elgesio bruožų visuma. Kitaip tariant, tai apibendrina, kaip kūdikis (ar suaugęs žmogus) reaguoja į skirtingus dirgiklius.
Pavyzdžiui, kai kurie kūdikiai akivaizdžiai pasižymi elgesio slopinimu. Jie nedemonstruoja matomo smalsumo – jie bijo nepažįstamų žmonių ar daiktų, lengvai išsigąsta nepažintų potyrių.
Mokslininkai patikrino grupelę 4 mėnesių amžiaus vaikų, kad ištirtų, kaip jie slopina savo elgesį. Tie patys vaikai sugrįžo į laboratoriją būdami 14 mėnesių, 15 ir 26 metų amžiaus. Mokslininkai tyrė jų psichologines savybes, paslėptas baimes, socialinį gyvenimą bei įgūdžius.
Mokslininkai pastebėjo, kad elgesio slopinimu pasižymintys vaikai, sulaukę 26-erių, dažniau buvo introvertai. Jie palaikė mažiau socialinių santykių, turėjo mažiau romantinių partnerių, buvo uždaresni. Tai, žinoma, nėra blogai – nėra nieko blogo patogiai jaustis esant vienam. Tačiau mokslininkai taip pat pastebėjo, kad šie žmonės dažniau kenčia nuo depresijos ir nerimo sutrikimų. Kai kurie iš jų norėtų palaikyti gyvesnį socialinį gyvenimą, tačiau jiems stinga pasitikėjimo savimi, todėl jie dažnai jaučiasi vieniši.
Kai tyrimo dalyviai buvo 15 metų amžiaus, jie turėjo atlikti kelis neuropsichologinius testus. Vienas iš jų matavo jų jautrumą klaidoms. Mokslininkai pastebėjo, kad tie, kurie klaidoms nebuvo jautrūs, sulaukę 26 metų amžiaus, dažniau elgėsi impulsyviai, kentėjo nuo priklausomybių. Tuo tarpu tie, kurie buvo labai jautrūs klaidoms, dažniau kentėjo nuo depresijos, nerimo ir kitų vidinių sutrikimų.
Taigi, tam tikri charakterio bruožai tikrai yra matomi ir ankstyvojoje vaikystėje. Tėvai į tai turėtų atkreipti dėmesį ir pasiruošti padrąsinti savo augančius vaikus. Kai kuriais atvejais reikėtų nepabijoti pasikonsultuoti ir su psichologais, kad užaugę vaikai mokėtų kurti tokius santykius, kokių nori.
