Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ar reikia ir kaip apie savižudybę kalbėtis su vaiku?

Nusižudžiusiųjų vaikai ar anūkai neretai dalijasi atsiminimais: po tragedijos ši tema šeimoje tapo „tabu“ ir daugiau niekas šiukštu net neužsiminė, kaip baigėsi artimojo gyvenimas. Šiuo metu kino teatruose pradėto rodyti filmo „Močiute, Guten Tag“ kūrėjos, seserys Jūratė ir Vilma Samulionytės, atskleidžia istoriją, kokie jausmai užplūsta net ir užaugusius vaikus, kai artimojo savižudybės tragedijos jiems neleidžiama išgyventi. Su psichologe psichoterapeute, Krizių įveikimo centro Vilniuje direktore Simona Glodeniene kalbamės, kaip reikėtų elgtis ir kaip kalbėtis su mažiausiu šeimos nariu tokioje situacijoje.
Gedėjimas, kai nusižudo vienas iš šeimos narių
Vaikui svarbiausia atskleisti tiek, kiek jis pats klausia / 123RF.com nuotr.

Sakykite tiek, kiek vaikas domisi

„Vaikams pristatant tai, kas įvyko, reikėtų pradėti nuo elementarios informacijos – žmogus numirė. Tik tuo atveju, jei vaikas domisi, kodėl, kaip, pradeda teirautis apie mirties priežastis, galima pasakyti, jog nusižudė, ir paaiškinti, ką tai reiškia: kai kurie žmonės patys apsisprendžia, kad nenori gyventi“, sako psichologė.

Jos teigimu, vaiko sugebėjimas priimti, „suvirškinti“ šią informaciją priklauso nuo jo amžiaus, brandos. Kai kurie vaikai iš karto negalės tokios informacijos priimti. Vis tik nereikėtų gražinti situacijos, pavyzdžiui, meluoti, kad šeimos narys kažkur išvyko.

„Vaikas anksčiau ar vėliau išsiaiškins tikrąją tiesą. O tada kils nerimas: kodėl man nesako? Gal aš paskatinau tą mirtį? Užplūs kaltė ir pyktis. Bet koks melas, paslaptis, pagražinimas ar situacijos supaprastinimas anksčiau ar vėliau išaiškėja. Verčiau jau pasakyti viską taip, kaip yra“, – sakė S.Glodenienė.

Būkite pasiruošę atsakyti į vaiko klausimus, tačiau eikite „jo tempu“.

Vis tik nereikia ir pernelyg skubėti: sakyti turėtumėte tiek, kiek vaikui kyla klausimų. „Kartais suaugusieji iš to streso skuba pasakyti viską, ką žino. Būkite pasiruošę atsakyti į vaiko klausimus, tačiau eikite „jo tempu“. Atsakykite tiek, kiek jį tuo metu ši tema domina. Nepulkite pasakoti visos istorijos, kurios jis dar nėra pasiruošęs išgirsti“, sako pašnekovė.

Kita vertus, kad vaikas pats paklaustų, atmosfera turi būti tam palanki – skatinkite vaiką prieiti pasikalbėti bet kada, kai to norės. Jeigu vaikas jaus, kad savižudybės tema yra „įtampos zona“, greičiausiai nieko neklausinės ir išgyvens užsisklendęs savyje.

Priežastys? Nemėginkite spėlioti ir ieškoti konkrečių atsakymų

Taip pat, S.Glodenienės teigimu, vaikui svarbu pasakyti, kad jis gali išgyventi visą spektrą įvairių jausmų.

„Tau gali būti pikta, Tau gali būti liūdna, gali jaustis kaltas, gėdintis arba – priešingai – gali visiškai nieko nejausti. Visa tai yra normalios reakcijos į netektį. Gedulą kiekvienas vaikas (kaip ir kiekvienas suaugęs) išgyvena savaip“, – sako psichologė.

Jei pasakysite vaikui, kad senelis, močiutė ar tėtis pats nusprendė išeiti, greičiausiai jis paklaus, kodėl. Būkime atviri patys sau – nors ir patys spėliojame, dažniausiai tikrąsias priežastis mirusysis nusineša kartu su savimi.

123RF.com nuotr./Gedėjimas, kai nusižudo vienas iš šeimos narių
123RF.com nuotr./Gedėjimas, kai nusižudo vienas iš šeimos narių

Pabrėžkite, kad visada galima prašyti padėti, tik, deja, tas žmogus to nežinojo.

„Niekada nėra vienos priežasties – dažniausiai jos kaupiasi. Negali sakyti: „Na, buvo nelaimingai įsimylėjęs“, „Turbūt dėl to, kad prarado darbą“. Jei sulaukiate tokio klausimo, paaiškinkite vaikui, kad dažniausiai niekas tiksliai nežino, kodėl, tačiau žmonės žudosi, kai jaučiasi labai blogai ir tai užtrunka ilgą laiką. Ir jie nežino, kur kreiptis pagalbos. Pabrėžkite, kad visada galima prašyti padėti, tik, deja, tas žmogus to nežinojo, nerado kur. Jei įvardysite vieną kokį nors įvykį, tikėtina, kad vaikas gyvenime taip pat susidurs su tokia situacija ir išsaugos susikurtą įvaizdį: „Po šito – tik savižudybė“, – perspėja psichologė psichoterapeutė.

Kaip reikėtų paguosti vaiką? S.Glodenienė sako, kad žodis „paguosti“ tarsi sufleruoja, kad turime gebėjimų atlikti kažkokį magišką veiksmą, po kurio vaikas pasijus geriau.

„Nėra stebuklingų veiksmų. Vaikui tiesiog svarbu išsakyti ir galėti parodyti visus jausmus, kokius jis bejaustų: gėda, kaltė, baimė, pyktis. Vaikas neturėtų baimintis, kad kažkas neigiamai reaguos, kažkam šie jo jausmai bus nepriimtini. Dar kartą primenu, kad gedėjimas – sveika kiekvieno žmogaus reakcija į netektį. Šio laikotarpio metu turėtų būti kiek įmanoma palengvintas jausmų reiškimas, atvirumas vaiko klausimams, kurie gali kilti“, – sakė psichologė.

Kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis

Po netekties kenčia ne tik vaikas, bet ir, pavyzdžiui, vyro netekusi jo mama. Ji gali išgyventi didžiulę krizę ir būti nepajėgi atsakyti į vaiko klausimus. Koks sprendimas geriausias tokioje situacijoje?

„Vaiko artimajam svarbu kreiptis pagalbos. O vaikui tuo metu galėtų padėti kiti artimieji: suaugę sesės ar broliai, seneliai, tetos ar dėdės. Yra dar viena medalio pusė: mama sielvartauja, išgyvena gedulą, bet stengiasi vaikui to neparodyti. Nebūtina vaiko saugoti nuo natūralių emocinių reakcijų. Galima paaiškinti: „Žinai, man dabar tikrai liūdna, todėl aš verkiu“. Arba: „Dabar negaliu su tavim žaisti – man pasidarė labai liūdna. Tai – normalu. Nes ir tau kartais pasidaro liūdna“, – sako S.Glodenienė. Psichologė priduria, kad nebūtina vaikui pasakoti apie visus kylančius jausmus – apie juos derėtų papasakoti psichologui ar kitiems artimiesiems. Vaikui svarbu kalbėti apie tuos jausmus, dėl kurių jam gali kilti nerimas: „O kas mamai yra?“

Kaip jau užsiminėme straipsnio įžangoje, dalyje šeimų (pagal nusižudžiusių artimųjų liudijimus – išties didelėje dalyje) kalbėti apie artimojo savižudybę tampa „tabu“. Prie šios temos niekada negrįžtama.

„Tai nėra gerai nei suaugusiems, nei vaikui. Jei pačiam norisi nuo visų užsisklęsti, tuomet reikėtų susitarti, kas gali su vaiku pasikalbėti šia tema, jeigu jam kils klausimų. Galiausiai, jei visiškai nežinote, kaip kalbėti, galvojate, kad neištversite, pasitarkite iš anksto su specialistu“, – sako S.Glodenienė.

Jei tylėsime, šeimoje tai gali tapti tendencija ir galbūt dar kažkas, nepakėlęs neatsakytų atsakymų naštos, pakels prieš save ranką. „Vienas nusižudė – tylim, apie tai nesikalbam. Kitas nusižudė – tylim. Nesikalbėti gali atrodyti lengviausias kelias. Kažką daryti kitaip – sunkiau ir baisu, nes nežinome, kaip. Bet tai – kelias, kuris padeda išsilaisvinti“, – pabrėžia psichologė.

Kodėl vaikai bijo bent kelioms valandoms paleisti artimąjį?

Kalbant apie savižudybes visuomet akcentuojama – nusižudžius vienam žmogui, jo artimųjų savižudybės rizika daug kartų išauga. Tai įrodė viena neseniai nuskambėjusi istorija – Kazlų Rūdoje.

„Yra tokia statistika, tačiau tai nereiškia, kad turime tapti tais statistiniais vienetais. Jeigu norisi, svarbu kalbėtis apie tai, kas nutiko, būti atidiems savo būsenai, pojūčiams, duoti sau laiko išgedėti. Būna, kad sutrinka miegas ar mityba, kankina kokie nors sugrįžtantys vaizdiniai, pojūčiai. Svarbu jausti, kokiu būdu jums norisi gedėti, ir neužgniaužti to, nesistengti sutrumpinti, palengvinti, pavyzdžiui, alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis priemonėmis“, – sako S.Glodenienė.

Svarbu jausti, kokiu būdu jums norisi gedėti, ir neužgniaužti to, nesistengti sutrumpinti, palengvinti, pavyzdžiui, alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis priemonėmis.

Dirbtinis savižudybės nureikšminimas dažniausiai pasireiškia taip: „nusižudė, palaidojom, o dabar gyvenam toliau.“ Psichologės teigimu, kartais neaišku, kaip gyventi toliau, kartais reikia iš naujo mokytis gyventi su šiuo pokyčiu. Visa tai užtrunka.

Savižudybė – traumuojanti patirtis ir kartais jos padariniai jaučiami ilgiau. Pavyzdžiui, gali sutrikti vaiko miego ritmas. Vaikus gali gąsdinti mirtis ir baimė, prisiminimai gali trukdyti užmigti. Gali atsirasti valgymo, veiklos pasikeitimų, nuotaikos svyravimų, prieraišumo pokyčių.

„Vaikams gali būti sunku išsiskirti net trumpam laikotarpiui: išleisti mamą į darbą, parduotuvę. Tokiu būdu vaikai perdėtai saugo tą likusį gyvą artimąjį, neleidžia niekur vienam išeiti. Galima apie tai kalbėtis: „Nors tėtis pasirinko numirti, mama to neketina daryti. Aš liksiu su tavimi. Aš grįšiu ir būsiu šalia“, – sako S.Glodenienė.

Panašios reakcijos gali būti normalaus gedėjimo proceso dalis, tačiau jeigu jos labai intensyvios ar užtrunka ilgiau nei du mėnesius, kreipkitės į psichologą.

Gedulą kiekvienas išgyvena savaip

Ar reikia kalbėtis su vaiku, jei savižudybė dar neįvyko?

„Nemanau, kad reikėtų tai taikyti, tarsi lytinį švietimą: būtinai išdėstyti, apšviesti vaikui sulaukus tam tikro amžiaus. Kažkuriuo metu vaikas vis tiek apie tai paklaus – ir tuomet galima su vaiku pasikalbėti tiek, kiek jam norėsis“, – sako pašnekovė.

Kalbėtis svarbu, tačiau ne per prievartą. Neverta vaiko kamantinėti, „tempti už liežuvio“. Pokalbis turi vykti tada, kai to norisi.

Nusižudžiusiųjų artimiesiems kartais norisi pabendrauti su išgyvenusiais panašią patirtį, todėl jie buriasi į savitarpio pagalbos grupes. Daugiau informacijos artimiesiems galima rasti tinklalapyje http://artimiems.lt. Taip pat praėjusiais metais išleistoje knygoje „Be pavadinimo“ artimieji dalijasi savo išgyvenimais, patirtimis.

Paliestiems savižudybės artimoje aplinkoje psichologė rekomenduoja neseniai kino ekranus pasiekusį filmą „Močiute, Guten Tag“ – filme atskleidžiama labai daug jausmų, kylančių, kai artimieji nesileidžia į kalbas apie praeities įvykius.

Pasitaiko, jog vyresnės kartos šeimos po savižudybės nuo artimųjų atsitveria tylos siena dar ir dėl religinių priežasčių – katalikų bažnyčioje savižudybė laikoma nuodėme. Psichologės teigimu, dėl to išgyvenamas gėdos jausmas gali apsunkinti gedėjimą.

S.Glodenienė pamini ir dar vieną aspektą: kalbėtis svarbu, tačiau ne per prievartą. Neverta vaiko kamantinėti, „tempti už liežuvio“. Pokalbis turi vykti tada, kai to norisi.

„Gedulą kiekvienas išgyvena savaip: vieni – kalbėdami, kiti – tylėdami ar verkdami, pasinerdami į prisiminimus, kokias nors veiklas ar tvarkydami velionio daiktus. Gedėjimas gali būti labai skirtingas – teisingo nėra. Vienintelis patarimas bendraujant su vaiku: kad panorėjęs kalbėtis vaikas galėtų tai daryti, nejaustų, kad egzistuoja tam tikra „įtampos zona“, – sako psichologė psichoterapeutė.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Būkime atidūs: kokie ženklai išduoda, kad žmogus galvoja apie savižudybę

Savižudybė – ne išeitis: kalbėkite neužsičiaupdami tol, kol atrasite „klausančią ausį“

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11–23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16–20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų