Pamenate: viena iš „Sekso ir miesto“ herojų akluose pasimatymuose su vyriškiais vis pasakodavo, kad dirba teisininke didelėje kompanijoje, paskui nė vienas kandidatas nebenorėdavo tęsti pažinties. O kai ji nutarė pameluoti, jog yra stiuardesė, staiga sulaukė dėmesio.
Kaip priremti prie sienos prisipažįsta vyrai, kad jiems patinka nerūpestingos ir linksmos moterys, o pedantiškos, save intelektualėmis laikančios darbomanės dažnai neturi šių savybių... Apžvelkite kada per pietų pertrauką kokio nors verslo centro kavinę nutūpusias protinio darbo gigantes: jos vis dar tęsia reikšmingus pokalbius savo išmaniaisiais, o jei jau ir apsižvalgo, tai žvilgsniai būna ne tokie, kurie suvirpintų vyrus. Štai ten, prie lango, ant piršto suka sruogą užsisvajojusi, vos lūpų kampučiais besišypsanti blondinė. Spėkite, ties kuria sustos vienišo vyriškio žvilgsnis?
Vyrai nori jaustis stiprūs, drąsūs, šaunūs ir intuityviai puikiausiai nujaučia, kad su tokia mergina jiems tai pavyks lengviau... Visai nereiškia, kad „tuštukė“ tą patį vakarą su juo grius į lovą – tiesiog savo kūno kalba ji bando pasakyti, kad jam nereikės pusę metų bergdžiai asistuoti ir cituoti Fiodorą Dostojevskį. Kam spręsti sunkius galvosūkius, jei gali akimirksniu išspręsti paprastą uždavinį? Bent taip ar panašiai nejučia svarsto vyrai, per daug užsiėmę savo darbu, kad galėtų dar skirti marias dėmesio sunkiai prieinamai damai.
Moteris, bendraudama su vyru, neturėtų pulti į kraštutinumus. Netgi įdomioms ir protingoms bent jau retkarčiais kai kuriose situacijose praverstų naivios, paprastos ir gyvybingos merginos įvaizdis.
Ji, aišku, atšautų, kad tokia mergina – tik vienai nakčiai, ji netrukus jam nusibos, jis neturės apie ką su ja šnekėtis ir t. t. Bet... nevertėtų atsainiai įvertinti fakto, kad stipriems, daug dirbantiems vyrams patinka „patogios“ moterys: su jomis jie jaučiasi ramūs, protingi ir vyriški, tad tokia pupytė ne taip ir retai tampa jų gyvenimo moterimis.
Tokia moteris spinduliuoja naivumą ir pažeidžiamumą, ji tiki kiekvienu vyro žodžiu ir yra dėkinga už kiekvieną jo dėmesio apraišką. Kuriam vyrui tai nepatiktų? Jis jaučiasi tikru riteriu neįdėdamas daug pastangų.
Intelektualės vėl rastų argumentą: o apie ką su tokia moterimi kalbėti, ką su ja veikti už miegamojo ribų? Tos naivios kvailutės paprastai būna nepataisomos optimistės ir dažniausiai geros nuotaikos. Kam gali nusibosti giedras veidelis ir skambus juokas? Jos neslegia vyrų sunkiomis savo mintimis ir samprotavimais, neanalizuoja jų pro didinamąjį stiklą, veikiau atvirkščiai – dievina viską, ką jie pasako ar padaro, o tai vyrams kelia savivertę ir veikia kaip antidepresantas.
Dar vienas koziris: miela kvailutė dažniausiai emociškai ir materialiai priklausoma nuo savo vyro, o jam labai patinka toks statusas, juk jam nereikia dar vieno bendradarbio gyvenimo draugės pavidalu, su kuriuo net namie teks konkuruoti ir būti nuolat pasitempusiam. O jei ji už jį dar ir protingesnė, jei jai dar geriau sekasi, liūdna pabaiga beveik neišvengiama...
Savarankiškai karjeristei būtų sunku kam nors paklusti: ji aršiai gintų savo nuomonę. Deja, jos vyro nuomonė būtų tokia: tegul ji gina savo nuomonę darbe ar draugių rate, bet namie pageidautina nekomanduoti vyrui generolo tonu. Beje, kartą vienoje apklausoje vyrų buvo pasiteirauta, kokią moterį jie rinktųsi: tą, kuri nuolat aršiai ginčijasi su vyru, paskui jam nusileidžia, ar tą, kuri švelniai su viskuo sutinka, bet...kartais pasielgia savaip. Didžioji dauguma vyrų pasirinko antrąjį variantą, nes kovoti namie su moterimi jie nenusiteikę – prisikovoja darbe.
Taigi, kokia iš to seka išvada? Moteris, bendraudama su vyru, neturėtų pulti į kraštutinumus. Netgi įdomioms ir protingoms bent jau retkarčiais kai kuriose situacijose, praverstų naivios, paprastos ir gyvybingos merginos įvaizdis. Kartais būtų gerai sutramdyti savo valdingą būdą ir dažniau leisti savo vyriškiui atskleisti stipriąsias savo puses.
