Beveik nė viena apie tai nekalba, bet beveik visos tai daro. Kai šalia nėra mylimo vyro ar jo apskritai nėra ir nenusimato. Juk yra daugybė privalumų: seksui „su savimi“ nereikia iš anksto ruoštis, ieškoti nėriniuotų apatinių ir jau tikrai nereikės pastangų kažką sugundyti. Be to, malonumas – garantuotas. Nes juk niekas kitas geriau už jus nežino, kas jums patinka. Minusų, beje, irgi yra – niekas jūsų neapkabins (ir jūs nieko neapkabinsite), netrykš spontaniškumo fontanai, nejausite mylimo žmogaus kvapo, nežaibuos jūsų žvilgsniai ir neišgirsite, kokia esate nepakartojama moteris, kurią norisi myluoti vėl ir vėl...
Kad ir kokių surastume masturbacijos privalumų, kai kurias moteris vėliau apninka nesmagus kaltės jausmas, nubraukiantis visas ką tik išgyventas malonias akimirkas. Jos jaučiasi nekaip: dar labiau pagilėja vienatvės jausmas, įsijungia savigailos mechanizmas, apima gėda...
Kodėl tas kaltės jausmas atsiranda ir nuodija gyvenimą? Jei nuoširdžiai to paklaustumėte savęs, turbūt nežinotume, ką atsakyti. Psichologai ir seksologai išskiria kelias priežastis.
Religiniai draudimai. Kartais tikinčios moterys jaučia, kad daro kažką gėdingo ir netoleruotino. Šiaip ar taip, krikščionybė tokius dalykus smerkia, o moterys, manančios, kad nusideda, vėliau laukia bausmės iš aukštesniųjų jėgų.
Masturbacija – tai gėdingas užsiėmimas. Tokią nuomonę vaikystėje greičiausiai suformavo tėvai, teigdami, kad tuo užsiima tik ištvirkėliai, iškrypėliai. O jei dar gąsdino (berniukams sakydavo, kad „nukris pimpytė", mergaitėms – prasidės ligos įvairios ir pan.)... Ir nesvarbu, kad moteris jau nebe ta maža mergytė – bet jausmas, kad ji daro kažką labai gėdingo, išlieka.
Esu ir būsiu vieniša. Dar vienas stereotipas. Moteris galvoja: „Tos, kurios vyrams patrauklios, mylisi su jais. O nepopuliarioms ir vyrų nepastebimoms belieka „seksas su savimi“. Taigi jos dėl kažkokių priežasčių nelaiko savęs geidžiamomis ir patraukliomis.
O kaipgi vyras? Tos, kurios gyvena su vyru, bet kartais mėgsta „pažaisti su savimi“, vėliau graužasi, kad tuo tarsi išduoda mylimąjį. Nesako vyrui, nes bijo jį įžeisti. Nes šis pagalvos paprastai – jei jo moteris masturbuojasi, vadinasi, jis jos nepatenkina. O juk ne visada yra taip. Masturbacija yra normalus reiškinys: padeda, kai nesutampa partnerių seksualinis temperamentas, kai vyras būti išvykęs į ilgą komandiruotę, pagaliau – paįvairina poros seksualinį gyvenimą.
Seksologai mano, jog kaltę dėl masturbacijos jaučia tiek vyrai, tiek moterys. Dažniausiai – dėl auklėjimo, kai jiems buvo įteigta, kad masturbacija yra draudžiamas, gėdingas, nesveikas reiškinys. Ir netgi jei brandžiame amžiuje tuo nebetikima, mus pasiveja baubai iš vaikystės.
Visoms, kurios jaučia kaltę po masturbacijos, reikia įsisąmoninti, kad meilė sau yra absoliučiai normalu tiek dvasiniu, tiek fiziniu aspektu. Aišku, jei neperlenkiate lazdos ir nedarote to dvidešimt kartų per parą, pamiršdamos, kad dar turite ir vyrą. Jei masturbacija jau virsta įkyria idėja ir trukdo kasdieniam gyvenimui, gal verta kreiptis į specialistą, tačiau visais kitais atvejais jūs elgiatės taip, kaip tie 89 proc. pasaulio moterų...
Tokia patirtis leidžia geriau pažinti savo kūną ir savo troškimus, atrasti tai, kas jus jaudina ir teikia malonumą (pavyzdžiui, patenkinti save vonioje, atsitūpus ar atsigulus ir nukreipus dušo vandens srovę į TEN), padeda atsikratyti seksualinės įtampos, be to, nepavirstate pikta teta, kai šalia nėra vyro ir nenusimato sekso. Kitą kartą, kai po masturbacijos vėl apniks liūdnos mintys apie baisiai gėdingą poelgį, pasakykite sau, kad nepadarėte nieko blogo: nieko neapgavote, neišdavėte, neįskaudinote. Esate moteris, kuri tą akimirką tiesiog savimi „pasirūpino“: dėl savijautos, grožio, geresnės bendros sveikatos – tiek psichinės, tiek fizinės.
