Kaip poroje kritiką ir kaltinimus paversti galimybe?
Blogiausia, kad elgdamiesi instinktyviai dažniausiai įsiveliame į neigiamą ratą: išgirstą kritiką ar kaltinimą atmetame arba atsukame atgal į partnerį, konfliktas nuvingiuoja į visai kitas temas ir pagrindinė problema lieka neišspręsta. O tai reiškia, kad tas pats kaltinimas grįš ir ne vieną kartą.
Tačiau į kaltinimus galima pažvelgti ir kitaip. Kaip? Su smalsumu. Nesvarbu, kurioje kaltinimo pusėje atsidūrėte, jis gali tapti augimo ir geresnio ryšio su partneriu galimybe.
Kritika slepia poreikį
Už kiekvieno kaltinimo slypi poreikis. Juk iš tiesų, ne paliktas puodukas veda iš proto, o tai, kad partneris, žinodamas, jog kitam tai svarbu, pasirenka palikti jį šimtas penktą kartą. Būtent paprastais kasdieniais veiksmais, sąmoningai ar ne, parodome antroms pusėms, kad mes juos girdime, mylime ir suprantame. Tai problema visai ne apie daiktus ir veiksmus, tai klausimas apie santykį: „ar aš tau vis dar rūpiu?“. Paradoksas, kad išsiaiškinus pastarąjį klausimą ir patenkinus emocinį ryšio poreikį – gal netgi visai kitais būdais –, partneris gali pradėti visiškai ramiai reaguoti į tą patį paliekamą puoduką. Jis jausis mylimas, suprastas ir saugus.
Pagrindinis klausimas: Koks yra tikrasis poreikis?
Kritika gali atspindėti kritikuojančiojo trūkstamas dalis
Kaltinimai partneriui taip pat gali nurodyti į mūsų pačių trūkumus, kitaip vadinamas išstumtas vidines dalis. Jau senai pastebėta, kad susižavime tais žmonių bruožais, kurių mums patiems trūksta. Pavyzdžiui, mane visada žavėjo vyro savybė ramiai laiku atvykti į sutartą vietą nesijaudinant dėl kelių minučių vėlavimo.
Tačiau vykstant kartu su juo į svarbesnius susitikimus, man kyla įtampa dėl baimės pavėluoti. Iš įtampos sukirba noras mestelėti kokią kandesnę repliką „Ar būtinai reikia pradėti ruoštis paskutinę akimirką?“. Vėliau supratau, kad tai man trūksta gebėjimo jaustis lengvai šioje situacijoje.
Tad kaskart verta paklausti savęs: „Ar ši kritika yra apie mane ar kitą?“
Kritika gali rodyti į projekcijas
Nutinka ir taip, kad kritikuojame antras puses už savybes, kurių turime ir patys, tik nenorime sau pripažinti. Pavyzdžiui, gali būti žymiai lengviau apkaltinti partnerį išlaidavimu, nei pripažinti savo finansų valdymo trūkumus.
Klausimas sau: „Gal ir aš turiu panašią savybę?“
Sudėtingiausia dalis: pripažinti tiesą
Ir jeigu partneris išsakė kritiką ar netgi kaltinimą, girdinčiam sunkiausia nuoširdžiai pripažinti, kad tuose žodžiuose yra kažkokia dalis tiesos. Normalu, kad kartais tenka gerokai luktelti, kol nurims emocijos, kol pavyks išversti žodžius į patiems suprantamas sąvokas ir tuomet kartu aptarti problemą. Kritika ženkliai žiauriau skamba girdinčiam, negu ją sakančiam.
Gali būti žymiai lengviau apkaltinti partnerį išlaidavimu, nei pripažinti savo finansų valdymo trūkumus.
Už teigiamą pokytį atsakingi abu
Tokiose situacijose svarbu, kad kiekviena pusė pasistengtų sušvelninti dialogą:
Išsakantis kritiką, gali pamėginti ją paversti prašymu, atpažindamas savo giluminius poreikius ir ką prašymo išpildymas iš tikrųjų jam reikštų (pvz.: jaustųsi išgirsta(-s), suprasta(-s), mylima(-s) ir pan.). Prisiminti, kad po pykčiu dažniausiai slypi skausmas ir kai kalbame iš skausmo pozicijos, o ne pykčio, kitam saugiau priimti siunčiamą žinutę.
Girdinčiam svarbu leisti sau sustoti prieš reaguojant. Jeigu teiginys buvo suformuluotas pernelyg agresyviai ir sunku priimti žinutę be gynybos, paprašyti ją performuluoti, tuo pačiu stengiantis legalizuoti partnerio išgyvenimus „įsivaizduoju, kad tau turėtų būti sunku“.
Kritika poroje nėra neišvengiama. Tačiau, ji gali tapti galimybe augti ir geriau pažinti vienas kitą. Svarbiausia – į ją pažvelgti ne kaip į galios kovą, o kaip į kvietimą suprasti ir būti suprastiems
