Sunku pasakyti, kodėl ji nusprendė apnuoginti savo gyvenimą ir širdį, tačiau portalui theguardian.com su visomis smulkmenomis išliejo savo seksualinio gyvenimo patirtis ir nesėkmingus bandymus turėti artimus ryšius.
Pirmasis seksas – iš nevilties
Tokios moterys, kaip aš, vadinamos mergelėmis. Tai nereiškia, kad aš visiškai neturėjau sekso. Tačiau 54 metų sulaukiau neturėjusi nė vieno partnerio, niekada nevaikščiojau į rimtus pasimatymus. Sunku patikėti, turint omenyje, kad negyvenau urve ar vandenyno dugne.
Tuo metu jau buvau baigusi universitetą ir jaučiau tokią neviltį, kad buvau pasiryžusi permiegoti su bet kuo, kad tik „tai“ padaryčiau.
Taigi nesu skaisti, tačiau kalbant seksualiniu aspektu. Aš turėjau sekso. Tiesa, tai buvo seniai ir jai būčiau žinojusi, kad tai bus paskutinis kartas, kai patiriu fizinį artumą, būčiau pasistengusi labiau juo mėgautis.
Visada buvau komunikabili, aktyvi, tikrai ne namisėda, tačiau skaistumą praradau viena iš paskutinių tarp savo draugių. Tuo metu jau buvau baigusi universitetą ir jaučiau tokią neviltį, kad buvau pasiryžusi permiegoti su bet kuo, kad tik „tai“ padaryčiau.
Su kolegomis išvykome į kasmetinę konferenciją Ispanijoje. Aš visiškai nusigėriau ir sugundžiau vieną vaikiną iš mūsų kompanijos. Naktį praleidome kartu jo viešbučio kambaryje. Nemanau, kad labai jį sužavėjau, visgi tikėjausi, kad jis norės su manimi pasimatyti dar kartą. Tačiau viskas baigėsi tik baisiomis pagiriomis ir keletu nejaukių savaičių darbe.
Antrasis sekso bandymas – ir vėl nesėkmė
Po metų tą patį pakartojau viename vakarėlyje. Šis vaikinas su manimi smagiai plepėjo, man buvo linksma su juo, todėl, kai jis paklausė, ar gali mane „paimti“, pasakiau „taip“. Vėlgi atsibudau vildamasi, kad tai gali būti santykių pradžia, tačiau jis prisipažino jau turintis rimtus santykius su mergina, tačiau užsimanė šiek tiek „prasiblaškyti“.
Netrukus su keliomis draugėmis išvažiavau atostogų, per kurias turėjau savaitės romaną su barmenu Ozi. Jis buvo labai mielas ir jaučiausi su juo labai gerai. Šie santykiai mane kaitino ir svaigino. Tačiau tai buvo paskutinė mano seksualinė patirtis. Tikrai nesuprantu kodėl. Esu bendraujantis žmogus, turiu begalę pomėgių, darbą, moku skoningai rengtis ir, kaip esu girdėjusi, esu nei mažiau, nei daugiau patraukli už savo drauges, kurių dauguma laimingai ištekėjusios ar bent jau turi širdies draugus.
Kai jie susivokė, kad niekada nematė manęs su vaikinu, apipylė pykinimą keliančiais klausimais: „Kodėl tu vis dar neištekėjusi?“, „Kodėl neturi vaikino?“, „Ar kada nors turėjai vaikiną?“
Pykinimą keliantys klausimai
Man buvo sunku matyti, kaip mano draugės vis labiau rimo, nustojo lakstyti po vakarėlius, dar skaudžiau buvo stebėti, kaip auga jų vaikai. Tačiau blogiausia, kad net jų vaikai pradėjo klausinėti, kas su manimi ne taip.
Šiais laikais net dešimtmečiai turi įsimylėjimo patirčių. Kai jie susivokė, kad niekada nematė manęs su vaikinu, apipylė pykinimą keliančiais klausimais: „Kodėl tu vis dar neištekėjusi?“, „Kodėl neturi vaikino?“, „Ar kada nors turėjai vaikiną?“ Kiekvienam vaikui atsakydavau vienodai: „Tai tiesiog nenutiko“. Ir jie natūraliai klausdavo: „Kodėl?“ Tačiau tai klausimas, atsakymo į kurį aš pati ieškojau visus šiuos metus.
Kai buvau jaunesnė ir mano socialiniame gyvenime vis dar buvo daug vakarėlių ir lankymosi baruose, labai norėdavau ištrūkti iš savo kūno ir pažvelgti į save iš šalies, kad suprasčiau, kas dedasi. Norėjau stebėti, ką daro mano draugės ir ko nedarau aš. Kodėl jos susiranda vaikinus, o aš – ne.
Kodėl vaikinai nuo manęs „atšokdavo“
Niekada nesijaučiau užsidariusi, tačiau, matyt, mano kūno kalboje pasireiškė kažkas, kas mane darė nepasiekiamą. Tiesa, lankiau katalikišką mergaičių mokyklą, todėl žinau, kad tarp vaikinų jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, tačiau tą patį galima būtų pasakyti apie daugelį mano bendraklasių.
Prisimenu, kaip su dviem draugėmis pradėjome lankytis kavinėse. Mums buvo apie 17 metų. Tai buvo laikai, kai vaikinai prieidavo prie mūsų stalo ir pasisiūlydavo mums nupirkti išgerti.
Viskas prasidėdavo labai gerai, vystėsi pokalbis, tačiau vakarui įsibėgėjant aš iš bendravimo būdavau nepastebimai išstumiama, kol galiausiai pasijusdavau tarsi nematoma. Visai įmanoma, kad šios pirmosios patirtys, šios skaudžios pamokos, nusivylimas savimi turėjo tokias siaubingas pasekmes, kad aš pasąmonėje nusprendžiau, kad greičiausiai niekada neturėsiu vaikino.
Įstojusi į universitetą buvau tikra, kad pagaliau gyvensiu suaugusiųjų gyvenimą. Netgi planavau turėti ne vieną romaną, kol būsiu pasiruošusi vieninteliams santykiams. Tačiau tai neatsitiko.
Viena mano studijų laikų draugė neseniai pasakė, kad ji pastebėjusi, ką dariau neteisingai. Ji teigė, kad kiekvieną vaikiną, kuris prisiartindavo prie manęs, priversdavau beprotiškai stengtis, kad man įrodytų, jog domisi manimi. Jiems tai būdavo per didelis iššūkis, kuris reikalauja iš jų per daug pastangų, todėl jie pasirinkdavo kitą merginą.
Manau, daugelis manė, kad aš lesbietė, ypač kai pradėjau reguliariai atostogauti su viena drauge, kuri buvo išsiskyrusi su savo vyru.
Iš dalies suprantu, ką ji turėjo omenyje. Manau, kad pagrindinė priežastis buvo mano nepasitikėjimas savimi. Aš taip smarkiai abejojau, kad manimi gali kas nors susidomėti, kad tiems, kurie atkreipdavo į mane dėmesį, tekdavo labai ilgai įrodinėti, kad tikrai jiems patinku. Jie privalėdavo mane tuo įtikinti. Tačiau nė vienas vaikinas nebuvo pasiruošęs taip smarkiai dėl manęs stengtis.
Žmonės manė, kad esu lesbietė
Manau, gyvenime buvo trys laikotarpiai, kai klausimas „kas su manimi atsitiko?“ skambėjo ypač skaudžiai. Pirmasis – studentavimo metai, kai trejus be galo ilgus metus stebėjau, kaip mano draugės įsimylėdavo, atvėsdavo ir vėl įsimylėdavo. Dar daugiau – nuolat girdėdavau, kaip jos garsiai aimanuodavo besimylėdamos, kadangi mūsų didžiuliai Viktorijos laikų kambariai buvo padalinti plonomis fanieros pertvaromis.
Antrasis laikotarpis – artėjant prie 30-mečio ir keleri metai po jo, kai reguliariai keisdavau darbą. Kaip tik tuo metu išbandžiau seksualinius santykius, apie kuriuos jau pasakojau. Aplinkiniams išmokau meluoti, kad šiuo metu tiesiog nematau sau tinkamo vyro arba ką tik išsiskyriau.
Tačiau mėnesių mėnesius ar net metus užsitęsusi mano vienatvė negalėjo likti nepastebėta kolegų ir kurstė jų smalsumą. Manau, daugelis jų manė, kad aš lesbietė, ypač kai pradėjau reguliariai atostogauti su viena drauge, kuri buvo išsiskyrusi su savo vyru. Kad apginčiau save nuo tokios nuomonės, dažnai kalbėdavau apie jos vaikus, nes moteris, turinti vaikų, tarsi negali būti lesbietė.
Šių pasimatymų metu dažniausiai išgerdavau per daug ir per greitai, kad užmaskuočiau savo nerimą ir nepasitikėjimą savimi, tačiau nemanau, kad jie vyktų geriau, jei būčiau buvusi blaivi.
Patirtis pažinčių svetainėje
Trečiasis laikotarpis užklupo, kai man sukako 37-eri. Tuo metu visos mano draugės jau buvo ištekėjusios. Būtent tada nusprendžiau užsiregistruoti pažinčių svetainėje. Tačiau tai buvo tik serija širdį draskančių susitikimų su vyrais, kurie buvo neadekvatūs, netinkami arba ir tokie, ir tokie vienu metu.
Šių pasimatymų metu dažniausiai išgerdavau per daug ir per greitai, kad užmaskuočiau savo nerimą ir nepasitikėjimą savimi, tačiau nemanau, kad jie vyktų geriau, jei būčiau buvusi blaivi. Pats nuostabiausias dalykas būdavo grįžti namo. Ten sutikau tik vieną vyrą, kurį norėjau išvysti dar kartą, tačiau tai nebuvo abipusis jausmas.
Per patirtį pažinčių svetainėje, ko gera, pasiekiau savo dugną. Atsisakiusi šios minties aš tarsi pasukau už kampo ir po truputį pradėjau susitaikyti su savo vienatve, kaip ir mano tėvai bei draugės. Ir žmonės pradėjo nepastebėti mano išskirtinumo.
Susidraugavus su vienatve gyventi vienai tapo netgi patogiau
Šiandien jau galiu pasakyti, kad dabar gyventi vienai man daug patogiau. Neseniai buvo daug rašoma apie žmones, kurie yra viengungiai širdimi. Tai privertė mane pasijusti šiek tiek keistai.
Šį terminą, kuris apibūdina žmones, užprogramuotus vienatvei, sugalvojo Kalifornijos universiteto mokslininkė Bella De Paulo, tyrinėjanti žmonių santykius. Ji tikra savo srities ekspertė, be to, žinanti, apie ką kalba, nes pati taip pat niekada neturėjo partnerystės santykių.
Aš pati savęs nepriskiriu šiai žmonių kategorijai. Iš tiesų mielai būčiau tapusi kieno nors mergina arba žmona. Gaila, kad niekas man nesuteikė tokio šanso. Bet kuriuo atveju esu tikra, kad nesu tokia viena pasaulyje.
