1. Turbūt nerastume kitos tokios lietuvės, kuriai būtų skirta tiek dėmesio. Jau ne vieną šimtmetį apie Barborą Radvilaitę rašomos istorinės knygos, kuriamos eilės, netgi dramos. Ji įvairiausiais pavidalais atgyja vaizduojamajame mene. Be to, Barboros garbei Vilniuje pavadinta gatvė, mokykla. Yra net specialus Barboros vardo apdovanojimas – medalis, kuriuo pagerbiamos labiausiai Vilniui nusipelniusios moterys. Trumpai tariant, jei garsioji didikų Radvilų giminės atstovė gyventų šiandien, būtų ryškiausia žvaigždė, o jos veidas puikuotųsi ant prestižiškiausių leidinių viršelių. Bet... ji gyveno kitais laikais. Neilgas Barboros gyvenimas buvo nusėtas netikėčiausiais likimo vingiais.
2. Kada gimė žavingoji Barbora Radvilaitė, tiksliai nežinoma. Kai kurių šaltinių duomenimis, jos gimimo diena – 1520-ųjų gruodžio 6-oji. Pasaulį būsimoji karalienė išvydo, kaip sakoma, su sidabriniu šaukšteliu burnoje. Jos tėvas Jurgis Radvila – labai įtakingos tų laikų Lietuvos giminės atstovas – buvo Vilniaus kaštelionas ir didysis Lietuvos etmonas. Taigi galime nesunkiai numanyti, kokioje aplinkoje gyveno Barbora.
Mergaitė augo puošniame Vilniaus dvare ant Neries kranto. Gavo puikų išsilavinimą. Laisvai kalbėjo ne tik lietuvių, lenkų, rusų, bet ir lotynų bei italų kalbomis. Dailiai šoko, gražiai dainavo. O jos istorijos, politikos ir geografijos žinios, gebėjimas žaisti šachmatais ir taiklumas medžioklėje stebindavo net vyrus. Kitaip tariant, Barbora Radvilaitė savo pažiūromis buvo gerokai pralenkusi tradicinės to meto moters mąstymą.
3. Toli už Lietuvos ribų sklido kalbos ir apie neeilinį Barboros grožį. Išanalizavę jos palaikų kaulus, mokslininkai pamėgino nupiešti gražuolės didikės portretą. Pasak jų, Barbora Radvilaitė buvo puikiai sudėta. Pagal tų laikų moterų ūgio standartus, gana nežema, jos ūgis siekęs per 160 cm. Reikia manyti, kad įžvalgioji Barbora ir pati puikiai suprato savo grožio vertę. Tad kiek įmanydama jį puoselėjo.
Kalbama, jog prašmatnūs drabužiai ir brangūs papuošalai buvo šios moters silpnybė, esą ypač ji mėgo puoštis baltai. Tų laikų Lietuvoje tai buvo išties nemenkas mados iššūkis. Stebino tų laikų žmones ir kitos naujoviškos Barboros grožio procedūros: pomėgis darytis makiažą, gausiai kvepintis ir kasdien maudytis. Barbora gyveno tuo laikmečiu, kai dar buvo manoma, kad dažnas prausimasis gali pakenkti sveikatai.
4. Vis dėlto, kad ir kokia Barbora Radvilaitė buvo moderni, vienam visuomenės papročiui ji negalėjo pasipriešinti – ištekėti už pačios išsirinkto ir mylimo. Pagal to meto papročius vyrą Barborai išrinko tėvai. Žinia, ne bet kokį – kilmingą. Kai mergina buvo dar visai jaunutė, įtakingasis jos tėvas sukirto rankomis su Goštautų šeima ir sudarė vedybų sutartį. Barbora buvo ištekinta už paskutinio šios garbingos giminės palikuonio, daugiau nei dešimčia metų vyresnio Stanislovo Goštauto. Kaip su vyru sugyveno Barbora, beveik nežinoma. Ši santuoka truko neilgai, apie penkerius metus. Gražuolės vyras netikėtai pasiligojo ir mirė. Barbora grįžo gyventi pas motiną ir brolį Mikalojų Radvilą Rudąjį, kurį, sako, labai mylėjusi ir gerbusi. Kadangi vaikų santuokoje nesusilaukė, gyveno nerūpestingai nestokodama nei pinigų, nei vyrų dėmesio.
5. Kartą našlaujančiai Barborai dėmesį parodė Lenkijos sosto įpėdinis ir Lietuvos valdytojas Žygimantas Augustas. Likimo ironija: jis taip pat netrukus tapo našlys. Palaidojęs epilepsija sirgusią pirmąją žmoną Austrijos kunigaikštytę Elžbietą, lenkų valdovo sūnus per daug nesielvartavo. Kalbama, dideliais jausmais jai neliepsnojęs. Šioji santuoka, kaip ir daugelio to laikmečio aristokratų, buvo labiau iš pareigos nei iš meilės.
Metraštininkai puse lūpų užsimena, kad dar žmonai gyvai esant būsimasis karalius nevengdavo svetimų damų draugijos. Kada tiksiai įsiplieskė aistringas jo romanas su Barbora Radvilaite, tiksliai nežinoma. Šaltiniai skelbia, kad tai nutikę jau po Žygimanto Augusto žmonos mirties. Kai kas sako, kad Žygimantui Augustui gražioji našlė tebuvo erotikos objektas, bet dauguma istorikų su tuo nesutinka. Jų manymu, buvusi pati tikriausia meilė. Lenkijos valdovas tai galutinai įrodė pasiekęs, kad Barbora būtų paskelbta karaliene. Nors dėl to jam ir teko pasipriešinti tėvų, Lenkijos didikų ir visos tautos valiai. Jo meilė nugalėjo.
Bet… grąžinkime istorijos ratą dar mažumėlę atgal – į akimirką, kai Žygimantas Augustas sutiko Barborą Radvilaitę.
6. Akimirka tikriausiai buvo verta meilės romano puslapių. Bet… niekas jos neužfiksavo. Gana ilgai savo santykius įsimylėjėliai laikė paslaptyje. Kad galėtų nepastebėtas lankytis pas mylimąją, Žygimantas Augustas netgi buvo įrengęs slaptą įėjimą. Deja, tokių paslapčių ilgai nenuslėpsi. Taigi jų meilė ėmė vis labiau lįsti viešumon. Į ją kaipmat sureagavo Barboros giminaičiai. Kalbama, kad Radvilos kreipėsi į Žygimantą Augustą prašydami liautis teršus jų namų ir Barboros garbę. Bet… meilės trauka buvo didesnė už garbę.
Įžvalgieji Radvilos tai nujautė ir budriai budėjo. Šaltiniai byloja, kad per vieną slaptą lenkų sosto įpėdinio apsilankymą jie pričiupo balandėlius. Kaipmat buvo atvestas šiam reikalui iš anksto pasirengęs kunigas, ir Žygimantas Augustas neturėjo kitos išeities – tik vesti Barborą. Jis tam ir nesipriešino. Užtat pasipriešino jo tėvai. Minties, kad sūnus vedė nekilmingą moterį, lietuvę ir dar našlę, ypač negalėjo pakęsti Žygimanto Augusto motina karalienė Bona. Ji visomis išgalėmis, kalbama, pasitelkdama netgi burtininkes, priešinosi šiai santuokai.
7. Kad ir kokia siaubinga žemiečių reakcija buvo į vedybas su Barbora Radvilaite, mirus senajam karaliui, Žygimantas Augustas pademonstravo vyrišką tvirtybę ir parsivežė žmoną į Krokuvą. Deja, čia jiems nebuvo lemta drauge gyventi ilgai ir laimingai. Barborą pakirto mirtina liga. Kokia? Istorijos narpliotojai prielaidas kelia iki šiol.
Viena versija byloja, kad Barborą nunuodijo baisiausia jos priešė karalienė Bona. Kita skelbia, kad į kapus galėjusi nuvaryti „prancūziška meilės liga“ arba, šiandienos žodžiais kalbant, sifilis. Tačiau ekspertai teigia, kad Barboros ligos požymiai neatitinka nė vienos iš šių versijų. Bene daugiausia pritariančiųjų yra sulaukusi prielaida, kad gražioji karalienė sirgo gimdos arba gimdos kaklelio vėžiu. Nusiminęs Žygimantas Augustas ieškojo mylimajai gydytojų, būrėjų bei žiniuonių. Niekas negelbėjo. Viena, ką jis galėjo padaryti, tinkamai pagerbti savo žmoną paskelbdamas ją karaliene. Tai įvyko1550-ųjų gruodžio 7 d. Krokuvos katedroje ant Barboros Radvilaitės galvos iškilmingai uždėta karūna. Deja, ja naujoji karalienė džiaugėsi vos penkis mėnesius.
8. 1551 m. gegužę (kai kuriuose šaltiniuose, birželį) iš Krokuvos Vilniaus link pajudėjo labai iškilminga ir prašmatni, bet nepaprastai liūdna procesija. Jos priešakyje bolavo karalienės Barboros karstas. Įkandin visą kelią sekė karalius Žygimantas Augustas ant žirgo. Sako, kieviename mieste ir miestelyje karalius nulipdavęs nuo žirgo ir karstą lydėdavęs pėsčiomis, o tuo metu griausmingai gaudę bažnyčių varpai. Pagal paskutinę valią amžinojo poilsio Barbora Radvilaitė buvo atlydėta į Vilnių. Palaidota Vilniaus katedros požemiuose. Tada jai tebuvo apie trisdešimt metų.
