Gyvename tarsi sapne, kuris taip įtraukia, kad net nebesuvokiame, jog mūsų gyvenimą valdo „ego“. Žinoma, kaip jam ir priklauso, jis puikiai darbuojasi saugumo labui, įtraukdamas į pasipriešinimo, pykčio, pavydo, nerimo, godumo, apatijos, kaltės ir gėdos būsenas. Jis daro savo darbą, ir mes jam leidžiame nukreipti savo dėmesį, energiją ir jėgas į jį dominančius praeities ar ateities objektus.
Gyvename tarsi kovos lauke, kurdami savo įvaizdį tam, kad taptume kažkuo, kas galbūt vieną dieną pasirodys visiškai „neskanus“. Tokia yra tradicija, kad norėdamas būti kažkuo, pirma turi daryti (mokytis, dirbti), kaupti (patirties, įgūdžių), turėti.
Ir aš ėjau šiuo keliu: baigiau mokyklą, universitetą, sėkmingai kopiau karjeros laiptais. Puikiai visur sekėsi. Ir nors vertybiniai pokyčiai vyksta nuolat, tačiau paskutinis buvo toks stiprus, kad nutraukiau šią seką, nes supratau, kad mano „ego“ poreikiai patenkinti su kaupu: esu vadybos specialistė su didžiuliu įgūdžių/kompetencijų ir akademinių žinių bagažu, turiu klientų, kolegų ir vadovų puikius įvertinimus, finansinį saugumą, nuostabią šeimą. Supratau, kad prasideda naujas gyvenimo etapas, kurį turiu pradėti nuo dabartinio „savęs ir būties“ suvokimo.
Taigi ką man šiandien reiškia būti savimi?
Gyvenau užvaldyta intelektinio dominavimo (pastovaus stresinio galvojimo) arba emocinio dominavimo (emocinių reakcijų). Taip atsitiko todėl, kad nemokėjau sustoti: „ego“ nemoka „būti“.
Nėra vieno atsakymo. Kiekvienas gyvenimo etapas yra labai susijęs su tuo metu dominuojančiomis vertybėmis ir pasaulėžiūra, ir jie visi tarsi persipynę tavyje. Turėjau vaikystę, kai pasaulį suvokiau lyg stebuklingą vietą, judančią sezonų ritmu, mokykloje jaučiausi tarsi džiunglėse su savo griežtais įstatymais, universitete suvokiau, kad pasaulis turi hierarchiją, kur kiekvienas turi žinoti savo vietą. Verslo įmonės man patvirtino, kad pasaulis – tai rinka, kur laimi geriausias, disertacijos rašymo ir dvasinio intelekto studijų dėka suvokiau, kad pasaulis gali būti geraširdžių žmonių bendruomene, ir šiandien matau pasaulį, kaip dinamišką skirtingo kompleksiškumo žmonių tinklą.
Viskas atrodytų paprasta, tačiau yra vienas svarbus momentas, lemiantis mano veiksmus šiandien, – tai gebėjimas sąmoningai atpažinti, kas mane valdo. Į gyvenimą ateiti man padėjo mažasis „aš“, t. y. „ego“, kuris jautėsi nepatenkintas ir nuolat siekė pasitenkinimo išorėje, reaguodavo į kiekvieną akimirką kaip būdą ištrūkti iš esamos būsenos. Ego siekė asmeninės naudos ir nuolat ieškojo kompensacijos už neišvengiamą nepasitenkinimą.
Džiaugiuosi, kad ne per ilgai „užsižaidžiau savo smėlio dėžėje“, bijodama būti išmesta ar išvaryta, prarasti autoritetą (garbę ir pripažinimą), netekti saugumo garantijų, nesėkmių ar buvimo nesuprasta. Suvokiau, kad negirdėdama aukštesniojo „Aš“ balso, „ego“ dėka buvau žemos savimonės atstovė. Gyvenau užvaldyta intelektinio dominavimo (pastovaus stresinio galvojimo) arba emocinio dominavimo (emocinių reakcijų). Taip atsitiko todėl, kad nemokėjau sustoti: „ego“ nemoka „būti“.
Disertacijos rašymas dvasinės lyderystės verslo organizacijose tema atvėrė naujas žinias, kurias papildžiau dvasinio intelekto (SQ) studijose, patyriminėse praktikose. Dabar dalinuosi šiomis žiniomis su visais besidominčiais, prabundančiais, pasiklydusiais ir augančiais. Dėstau ne dėl pedagoginių laipsnių ar universiteto pavadinimo. Vedu mokymus/seminarus, skaitau pranešimus konferencijose tam, kad pasidalinčiau per amžius kaupta išmintimi, akademinėmis žiniomis, patirtimi ir naujausiomis pasaulinėmis tendencijomis.
Esu tame etape, kai įžvalgų ir vizijos vedina galiu kūrybiškai dirbti: tarnauti aukštesniems tikslams, gerbdama, atjausdama save ir kitus. Šitam sąmoningumo lygmenyje galiu tiesiog būti savimi, daryti ir turėti.
Niekur nedingo mano protas ir jausmai. Tiesiog gebu atpažinti, kas varžosi dėl vairuotojo pozicijos mano gyvenimo automobilyje, ir priimti teisingą įgalinimo sprendimą.
Dr.Rasa Katilienė, https://www.facebook.com/RasaKatilieneConsulting/
15min GYVENIMAS kartu su „Gerų emocijų namais“ inicijuoja projektą „Būk savimi!“.
Gal teko keisti profesiją, nes suvokėte, kad jūsų pašaukimas – daryti visai ką kita? O gal sėkmingai kopusi(-ęs) karjeros laiptais suvokėte, jog laimingiausia(s) jaučiatės, stebėdama(s), kaip auga jūsų vaikai, ir jais rūpindamasi(s)? O gal buvimas savimi – tai sprendimas nesusilaukti vaikų, neapsikrauti daiktais ir pasitenkinti tuo, ką turite?
Rašykite, lauksime jūsų istorijų (gali būti ir anoniminės, pakeistu vardu). Įdomiausių tekstų autorių lauks prizas – Kamilos Golod knyga „Drąsa būti savimi“. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
