Kaip norint, kad vyras padėtų sutvarkyti kambarį, ir matant, kad jis pavargęs po darbų nebenori apie tai net pagalvoti, elgtis adekvačiai? Kaip išlaikyti balansą girdint bei priimant kitus ir neapleidžiant savo norų ir tikrųjų poreikių?
Šiuos buitinius ir filosofinius klausimus keliu sau nuolatos. Dedamųjų čia labai daug, keletu noriu pasidalinti su jumis.
Kada gėdos jausmas nenaudingas?
Mano sprendimams didelę įtaką daro savęs vertinimas bei įvairūs jausmai, o vienas stipriausių – gėda, su kuria tenka susidurti kiekvieną dieną, tik džiaugiuosi, jog dabar jaučiuosi ją prisijaukinusi.
Kai kada gėda padeda pasielgti socialiai teisingai.
Stipriausi pokyčiai pradėjo vykti, kai atradau, kad gėdos jausmas gali būti labai naudingas, o savivertę galime auginti paprastais veiksmais.
Gėdos jausmas formuojasi dar vaikystėje, kai tėvai mums neleidžia būti savarankiškiems, nepastebi tikrųjų mūsų poreikių, neįvertina ir atstumia – pasekmes jaučiame visą gyvenimą. Juk kiekvienas siekiame būti priimtas, mylimas, palaikomas.
Gėda yra labai reikalingas jausmas, kuris dažniausiai remdamasis praeities įvykiais, signalizuoja apie galimą pavojų. Jis skatina judėti į priekį, daryti pokytį, kai esame nepalankioje situacijoje.
Pavyzdžiui, esame parduotuvėje, prieiname prie kasų ir matome, kad ten labai ilgos eilės. Dirba mažiau nei pusė esančių kasų. Kyla pyktis ir stiprus impulsas nusikeikti „trim aukštais“. Bet gėdos jausmas sustabdo, nes pagalvojate, o kaip tai įvertins kiti. Iš esmės keikimosi procesas nėra nei geras, nei blogas, bet mūsų visuomenėje jis nėra skatinamas ir labiau priimamas kaip netinkamas veiksmas. Tad gėda padeda pasielgti socialiai teisingai.
Gėdos jausmas mums yra nenaudingas, jei stabdo nuo veiksmų, kurie mus veda į priekį. Pavyzdžiui, norime pasidalinti su kolegomis savo idėjomis, tačiau prieš tai užgriūna lavina minčių: „Aš esu nevykęs kalbėtojas“, „O jei mano idėja nieko verta?“, „Kiti taip protingai ir sklandžiai dėsto savo mintis, man taip tikrai nepavyks.“ Ir taip nesurizikuojame ir nepasidaliname savo mintimis. O po kurio laiko suprantame, kad vadovas pradėjo įgyvendinti būtent tą idėją, kuria jūs norėjote pasidalinti, ir būtent ji yra sėkminga.
Kaip auginti savivertę?
Ir šalia gėdos jausmo labai svarbu kalbėti apie savivertę, nes šis jausmas jai daro tiesioginę įtaką. Visų pirma kas tai yra? Savivertė labai subjektyvus reiškinys. Tai kaip aš save vertinu, kokias dėl to patiriu emocijas, išgyvenu mintis ir kokius atlieku veiksmus. „Savivertė – tai proto siekis būti savimi ir patenkintam savo akyse. Tai niekada ilgai netrunka.“ (Paul Valery)
Aš su savivertės klausimu susiduriu kiekvieną kartą paleisdama tekstą jums. Apsvarstau, kiek ir kam naudos jis atneš, vis tikrinu, ar pateikiu naujausią man pasiekiamą informaciją, lyginu savo patirtis ir atradimus su kitų psichologų tyrimais bei tekstais. Pagalvoju apie tai, kad dalis iš jūsų jį vertins palankiai, ir man tai yra pripažinimo ženklas, o dalis pažiūrės labai kritiškai – ir tai kelia atstūmimo pojūtį. Man šis procesas kelia nerimą, bet aš vis tiek jame lygiagrečiai jaučiu ir daug džiaugsmo.
Savivertės auginimui aš vadovaujuosi keliais principais:
- Praeitis lieka praeityje. Nors praeitis yra labai svarbi, nes ten yra mūsų įgyta patirtis, bet mes esame dabarties akimirkoje ir galime viską keisti. Sau ir klientams labai mėgstu užduoti kelis klausimus: „Prisiminkite, kiek buvo jums metų, kai įvyko kažkoks svarbus įvykis, kuris formuoja jūsų savivertę dabar“, „Prisiminkite, kiek metų jums dabar“. Dabarties akimirkoje, žiūrėdami iš suaugusiojo žmogaus perspektyvos, galbūt galime praeityje vykusias situacijas vertinti naujai ir svarbiausiai – elgtis kitaip.
- Periodiškai pasidarau savo stiprybių ir pasiekimų sąrašus. Šį pratimą atliekant pirmą kartą rekomenduoju ir aplinkinių paprašyti, kad jie įvardintų bent po 10 stipriųjų jūsų savybių.
- Sąmoningas „stop“. Išmokite sustoti bent akimirkai prieš priimdami sprendimą ir imdamiesi kito veiksmo. Leiskite sau įvertinti situaciją ir pajausti, ko tikrai norite.
- Nuolat praktikuoti. Savivertės auginimas yra nuolatinis procesas, tad niekada nesiekiu baigtinio rezultato.
Gėdos jausmas yra geras resursas savivertės auginimui. Aš mokausi atpažinti šį ir kitus jausmus, neteisti savęs, kai neįveikiu sau išsikeltų labai aukštų reikalavimų, pripažinti tai, ką jaučiu, ir iš karto nebėgti nuo to. Leidžiu sąmoningai bent kelias akimirkas sau susivokti ir tada veikti, mokausi atsiremti į savo stiprybes ir leisti sau klysti.
Linkiu drąsos būnant savimi, o jei jos pritrūksta – matyti tai kaip puikų procesą, iš kurio galima mokytis arba tiesiog jame būti.
Psichologė Ugnė Juodytė
15min GYVENIMAS kartu su „Gerų emocijų namais“ inicijuoja projektą „Būk savimi!“.
Visus projekto tekstus galite rasti ČIA.
Gal teko keisti profesiją, nes suvokėte, kad jūsų pašaukimas – daryti visai ką kita? O gal sėkmingai kopusi(-ęs) karjeros laiptais suvokėte, jog laimingiausia(s) jaučiatės, stebėdama(s), kaip auga jūsų vaikai, ir jais rūpindamasi(s)? O gal buvimas savimi – tai sprendimas nesusilaukti vaikų, neapsikrauti daiktais ir pasitenkinti tuo, ką turite?
Rašykite, lauksime jūsų istorijų (gali būti ir anoniminės, pakeistu vardu). Įdomiausių tekstų autorių lauks prizas – Kamilos Golod knyga „Drąsa būti savimi“. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
