R.Munroe iki 2006 m. dirbo NASA robotikos inžinieriumi. Vėliau nusprendė piešti komiksus, o kad išgyventų, ėmė pardavinėti marškinėlius, plakatus ir atvirukus su savo piešiniais ir savo knygas. Ne bet kokias.
Knyga „Kas, jeigu“, kurioje autorius aiškinasi hipotetines situacijas ir, atsakydamas į neįtikėtinus ir kartais absurdiškus skaitytojų klausimus, nagrinėja fizikos dėsnius, chemijos tiesas ir kviečia šmaikščiai pasižiūrėti į mūsų gyvenimą fiziniame pasaulyje, išversta į 35 kalbas. Tarptautinė astronomų sąjunga jo garbei pavadino asteroidą – 4942 Munroe.
Pateikiame ištrauką iš minėtos knygos, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“. R.Munroe samprotauja, ar mes turime savo antrąją puselę, kuri skirta tik mums.
Klausimas: Kas, jeigu kažkur pasaulyje gyvena kiekvienam iš mūsų atsitiktinai skirta viena artima siela?
Atsakymas: Tai būtų košmaras. Kalbant apie vieną atsitiktinį sielos draugą, kyla daug neaiškumų. Kaip savo dainoje „If I Didn’t Have You“ („Jei tavęs neturėčiau“) apdainavo Timas Minchinas:
Tavo meilė – viena iš milijono, / Įkainoti jos neįmanoma, / Bet iš 9,999 šimto tūkstančių kitų meilių / Statistiškai kalbant, kai kurios būtų panašiai mielos.
O jeigu iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų paskirtas vienas tobulas sielos draugas ir mes negalime būti laimingi su jokiu kitu žmogumi? Ar rastume vienas kitą? Tarkime, jums sielos draugas paskiriamas gimimo metu. Nežinotumėte nieko: nei kas jis, nei kur yra, tačiau susitikę tuoj pat vienas kitą atpažintumėte, kaip rodoma romantiniuose filmuose.
Iš karto kyla keli klausimai. Pirmiausia, ar jūsų sielos draugas apskritai dar būtų gyvas? Žemėje yra gyvenę apie šimtas milijardų žmonių, o dabar gyvena tik 7 milijardai (kitaip tariant, „buvimo žmogumi“ mirštamumas yra 93 proc.). Jei mes visi suporuoti atsitiktine tvarka, 90 proc. mūsų sielos draugų jau seniai mirę.
Skamba baisiai, bet palaukit – toliau bus dar baisiau. Nereikia daug galvoti, kad suprastume, jog negalime apsiriboti tik anksčiau gyvenusiais žmonėmis. Turime įskaičiuoti ir tuos, kurie dar negimė, o tokių – neaišku kiek. Jei jūsų antroji pusė galimai gyveno kažkada anksčiau, tai tokia pati tikimybė, kad ji gali gyventi ir ateityje. Juk jūs esate savo sielos draugo sielos draugas.
Įsivaizduokime, jūsų gimininga siela gyvena tuo pačiu laikotarpiu, o kad labai jūsų nešiurpintume, tarkime, jog tas žmogus yra panašaus amžiaus kaip jūs. Nustačius amžiaus apribojimus, daugumai iš mūsų tektų apie pusę milijardo galimų partnerių.
O kaip dėl lyties ir seksualinės orientacijos? Kultūros ir kalbos? Galėtume remtis demografiniais duomenimis ir taikyti dar daugiau apribojimų, bet pernelyg nutoltume nuo atsitiktinio sielos draugo idėjos. Mūsų atveju jūs nieko nežinotumėte apie savo antrąją pusę, kol nepažvelgtumėte tam žmogui į akis. Kiekvienas turėtų tik vieną lytinę orientaciją: potraukį savo sielos draugui (-ei).
Tuomet tikimybė sutikti sielos draugą būtų ypač maža. Galime visiškai nepatirti jokio akių kontakto su nepažįstamaisiais (sergantys ir iš namų neišeinantys ar mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės) arba patirti jų tūkstančius (policininkas Taimso aikštėje), bet tarkime, kad jūsų žvilgsnis kasdien susitinka su keliomis dešimtimis nepažįstamųjų žvilgsnių.
Aš pats esu introvertas, tad man tai atrodo tikrai labai daug. Jei 10 proc. žmonių, kuriems žvelgėte į akis, būtų jūsų amžiaus, tai per visą gyvenimą susidarytų maždaug 50 tūkstančių. Turint omenyje, kad jums artima siela gali būti vienas iš 500 milijonų žmonių, tai reiškia, kad tą vienintelę meilę sutiksite tik viename gyvenime iš 10 tūkstančių gyvenimų.
Iškilus grėsmei mirti vienišiems, visuomenė turėtų persitvarkyti taip, kad žmonės kuo dažniau žiūrėtų vieni kitiems į akis. Galėtume įrengti didžiulius konvejerius ir paleisti jais vieną priešais kitą išrikiuotus žmones.
O kas, jeigu tas pats akių kontaktas įmanomas ir naudojantis internetinėmis vaizdo kameromis, gal tam galėtume panaudoti modifikuotą pokalbių svetainės „ChatRoulette“ versiją?
Jei visi šia teorine sistema naudotųsi aštuonias valandas per dieną, septynias dienas per savaitę ir jei reikėtų tik kelių akimirkų nuspręsti, ar tas žmogus yra jūsų antroji pusė, teoriškai tokia sistema visus žmones su jų artimomis sielomis suvestų per kelis dešimtmečius. Sukūriau kelias paprastas programėles, padedančias apskaičiuoti, kokiu greičiu žmonės susiporuotų ir būtų pašalinti iš „vienišių klubo“. Jei norite pasigilinti, kaip jos veikia, pradėkite nuo nuokrypių.
Realybėje aibė žmonių apskritai sunkiai randa laiko romantiškiems santykiams, tikrai nedaug kas tam paskirtų du dešimtmečius. Taigi gal tik turtuoliai galėtų sau leisti naudotis „SoulMateRoulette“. Deja, to 1 proc. pasaulio turtuolių antrosios pusės daugiausia būtų tarp likusių 99 proc. žmonių. Jei sistema naudotųsi tik 1 proc. turtuolių, tuomet porą sau šioje sistemoje rastų tik vienas iš 10 tūkstančių.
Likę 99 proc. iš to 1 proc. turtuolių norėtų pritraukti į sistemą daugiau žmonių. Jie finansuotų į „Vienas nešiojamasis kompiuteris vienam vaikui“ panašius projektus, tik daug nepadoresnius. Dirbti kasininku ar policininku Taimso aikštėje būtų didžiulis laimėjimas būtent dėl didesnio akių kontakto. Žmonės plūstų į miestus ir viešąsias erdves ieškodami meilės – taip, kaip daro ir dabar.
Tačiau net jei daugelis iš mūsų metų metus praleistų naršydami „SoulMateRoulette“, kiti dirbtų darbus, kur galima sutikti daugiau nepažįstamųjų, o likusieji tiesiog lauktų stebuklo, tik nedidelė dalis žmonių iš tikrųjų rastų tą vienintelę meilę. Daug kam sėkmė tiesiog nenusišypsotų.
Dėl visos tos įtampos ir spaudimo kai kas bandytų save apgauti. Norėdami atsidurti tarp laimingųjų, susitiktų su kita vieniša siela ir apsimestų, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. O tada vedybos, santykių problemų dangstymas, apsimetinėjimas prieš draugus ir šeimą. Dabar tokių dalykų tikrai nebūna.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad, bandydami surasti savo atsitiktinę antrąją pusę, būtume kur kas vienišesni, nei esame dabar.
