Ekspertai sako, kad atstatyti suprastėjusią žmonių emocinę savijautą prireiks daug laiko, o valdžia turėtų daugiau dėmesio skirti edukacijai, kaip tvarkytis su įtampa, pavyzdžiui, mokomiesiems filmukams per televiziją.
„Situacija šeimose yra gerokai blogesnė, nei buvo per pirmąjį karantiną. Randasi ir darnių šeimų, kurios įprastomis sąlygomis net nesusidurtų su įvairiomis problemomis, bet dėl karantino, užsidarymo namuose prastėja jų emocinė būsena ir kyla įtampos“, – BNS pasakojo Rasa Zaidovaitė iš labdaros ir paramos fondo „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“.
„Tėvai sako: „Mes einam iš proto, norisi tiems vaikams užtvoti, tiesiog paimti ir papurtyti.“ Natūralu, kad jie nemoka savęs sustabdyti, ta būsena, kai su ja nedirbama, ji sėda, sėda, sėda ir tada žmogus padaro veiksmą, kuris yra neleistinas“, – pridūrė ji.
Dabar šitie žmonės, uždaryti namuose, susiduria su didžiausiu priešu – savimi, nes realiai ta kova kiekvieną dieną vyksta būtent su savimi, – sako R.Zaidovaitė.
Pasak jos, ypač sunku toms šeimoms, kur tėvai gydosi psichinius sutrikimus, kovoja su priklausomybėmis nuo alkoholio ar narkotikų.
„Dabar šitie žmonės, uždaryti namuose, susiduria su didžiausiu priešu – savimi, nes realiai ta kova kiekvieną dieną vyksta būtent su savimi. O juk ne kiekvienas žmogus geba dirbti su savimi kasdien ir tuomet kyla konfliktų“, – teigė „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos“ Šeimų stiprinimo programos vadovė.
Jos teigimu, per antrąjį karantiną matomas išaugęs piktnaudžiavimas alkoholiu, o tai išprovokuoja dar daugiau konfliktų.
Kaip teigė R.Zaidovaitė, bent iš dalies sušvelninti žalą buvo galima įgyvendinant įvairias informacines kampanijas apie emocijų, pykčio, streso valdymą. Ji sakė pasigedusi informavimo per televiziją, kurią gyventojai daug žiūri karantino metu.
Tas informavimas, kad galite kreiptis, pažiūrėti tokiame ar tokiame puslapyje, neveikia, – sako R.Zaidovaitė.
„Dabar toks laužo gesinimas. Manau, kad valdžiai reikėjo investuoti į, pavyzdžiui, trumpuosius mokomuosius filmukus, ką daryti įvairiose situacijose, kylant įtampoms. Nes tas informavimas, kad galite kreiptis, pažiūrėti tokiame ar tokiame puslapyje, neveikia. Žmonės, matyt, daugiau vizualiai priima informaciją, ir kadangi visi namuose kabo ant tų pačių televizorių, tai čia galėjo būti gera priemonė po truputį edukuoti“, – komentavo ji.
„SOS vaikų kaimai“ atstovės teigimu, tai galėjo padėti ne tik apsisaugoti nuo nereikalingo smurto, bet ir padėti išsaugoti pačias šeimas, nes atsirandant konfliktų didėja skyrybų rizika
„Būna, kad kalbame su šeima ir matome, kad tai visiškai karantino pasekmė, kad du darbą turintys žmonės, išsilavinę, protingi, bet tiek ta situacija įsivažiavusi yra, kad jie vienas kito tiesiog nebegirdi. Ir vienintelė jiems likusi išeitis – skyrybos. O dėl to juk labiausiai kenčia vaikai“, – pasakojo R.Zaidovaitė.
Vengia pamokų, nes gėdijasi savo aplinkos
Nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė BNS tvirtino, jog per antrąjį karantiną vaikams daugiausia problemų kelia nuotolinis ugdymas.
Anot jos, vieni mokiniai prie pamokų nesijungia dėl priemonių trūkumo, kiti gėdijasi savo namų.
Vienas iš pavyzdžių, kuris atėjo iki mūsų akių ir ausų, kai vienos šeimos vaikai nuo rudens nebuvo prisijungę prie pamokų ir niekas jų nepasigedo, – sako R.Dičpetrienė.
„Pavyzdžiui, vaikai, kurie gyvena daugiavaikėse, vargingose šeimose, o jų būstas ankštas ir namuose yra tik vienas virtuvinis stalas – jie tam butelyje tik pamainomis gali sėsti prie stalo. Na, o jei ne prie stalo, tai tada lovos lieka. Vaikai neturi savo kampo, kambario, todėl jie gali gėdytis savo aplinkos. Vienas iš pavyzdžių, kuris atėjo iki mūsų akių ir ausų, kai vienos šeimos vaikai nuo rudens nebuvo prisijungę prie pamokų ir niekas jų nepasigedo“, – kalbėjo R.Dičpetrienė.
„Taip pat dar pasitaiko, kad vaikai neturi kompiuterio, interneto ar ausinių“, – pridūrė ji.
„Gelbėkit vaikus“ vadovė džiaugėsi, kad Vyriausybė sušvelnino karantino suvaržymus ir leido į mokyklas grįžti visų klasių moksleiviams, kurie patiria sunkumų mokydamiesi iš namų. Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad prireiks nemažai laiko, jog būtų užpildytos per pandemiją atsivėrusios žinių spragos.
„Tiems vaikams, kuriems sekėsi sunkiau mokytis ir iki karantino, jie liko patys su savimi. Taip ne tik socialinė atskirtis padidėjo, bet ir atsirado daugiau mokymosi spragų. To pasekmės gali būti ilgalaikės, atstatyti tą bus labai sunku“, – kalbėjo nevyriausybinės organizacijos vadovė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į nuolat prastėjančią vaikų emocinę būseną.
„Mokykla ar vaikų dienos centras per gyvą bendravimą padėdavo pakelti vaiko savivertę, pasitikėjimą savimi, tad dabar praktiškai bus prarasti metai. Tokie dalykai neužauga per vieną dieną“, – sakė R.Dičpetrienė.
Daugiau matome ir baimės, ir nerimo, ir beviltiškumo, – sako R.Dičpetrienė.
Nevyriausybinės organizacijos vadovė pridūrė, kad dėl karantino ribojimų, prarasto darbo ar sumažėjusių pajamų blogėja ir tėvų emocinė būsena.
„Daugiau matome ir baimės, ir nerimo, ir beviltiškumo. Tokių nevisai apčiuopiamų dalykų, bet kurie veikia visą šeimos atmosferą“, – komentavo ji.
Dar pavasarį „Gelbėkit vaikus“ vadovė baiminosi, jog dėl užsitęsusio karantino organizacija gali nesurinkti pakankamai aukų, o tai keltų grėsmę tolesnei jos veiklai, tačiau dabar R.Dičpetrienė sako, kad šios problemos bent jau kol kas išspręstos.
„Iš vienų verslų, kur tradiciškai gaudavome paramą, pernai jos negavome. Na, pavyzdžiui, iš kelionių verslų. Bet į mūsų prašymus sureagavo IT sektorius, jis mums tuos pinigus kompensavo, nes pats mažiau susidūrė su sunkumais. Taip pat neabejingumą parodė ir paprasti žmonės, kurie aukojo pinigus“, – sakė ji.
Apie maisto trūkumą sužino ir iš rašinėlių
„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius sakė, kad pandemijos metu gerokai išaugo besikreipiančiųjų dėl pagalbos maistu.
„Mes dirbame su bene 600 nevyriausybinių organizacijų. Iš jų mums siunčiamo poreikio ir matome, kad pandemijos laikotarpiu dvigubai, trigubai, o kai kur ir keturgubai išaugo maisto poreikis. Kreipiasi ir didžiosios organizacijos, ir miestelių labdaros valgyklėlės ar paramos šeimai centrai“, – BNS sakė S.Gurevičius.
Anot jo, prie įprastai maisto stokojančiųjų per karantiną prisidėjo ir tos šeimos, kurioms anksčiau tokia pagalba nebuvo būtina.
„Tai šeimos, kurios iki pandemijos gyveno kukliai, nebuvo lengva, tačiau niekada maisto neprašydavo, nes jo pakako. O atėjus pandemijai tiesiog abu tėvai prarado darbus ar buvo priversti išeiti į prastovas“, – kalbėjo „Maisto banko“ vadovas.
Pastebėjome, kad yra tokių žmonių, kurie gėdijasi susidariusios situacijos, – sako S.Gurevičius.
Pasak S.Gurevičiaus, ne visuomet šie žmonės ryžtasi paprašyti pagalbos, todėl iniciatyvos turi imtis nevyriausybinės organizacijos.
„Pastebėjome, kad yra tokių žmonių, kurie gėdijasi susidariusios situacijos. Jie pirmą kartą į ją papuola, todėl bendradarbiaudami su savivaldybėmis ieškome būdų, kaip pagelbėti tiems žmonėms, nepažeidžiant jų orumo“, – teigė jis.
Pasak nevyriausybinės organizacijos vadovo, šiuo metu geriausiai problemas šeimose identifikuoja mokytojai.
„Jie pastebi vaikus, kurie nepasijungia prie pamokų, kuriems gėda dėl aplinkos namuose, tada pradeda gilintis į situaciją. Susidūrėme su tokia situacija, kai buvo užduotas rašinėlis apie kasdienybę namuose ir kai kurie vaikai jame tiesiog pasakė, kad jiems trūksta maisto. Žinoma, tai tik vienas pavyzdys, apie nepriteklių sužinome įvairiais būdais“, – pasakojo S.Gurevičius.
„Kad ir kalbėdami su mūsų lankomais senjorais girdime, jog nemažai jų produktus planuoja dalytis su savo vaikais, anūkais“, – pridūrė nevyriausybinės organizacijos atstovas.
Jo teigimu, per pastaruosius metus požiūris į maisto švaistymą Lietuvoje keičiasi – prekybininkai ir gamintojai noriau atiduoda maistą labdarai, teigiami pokyčiai vyksta valdžios institucijose.
„Sausio viduryje įsigaliojo mūsų inicijuotas pasiūlymas dėl prieš galiojimo pabaigą užšaldytos mėsos. Tai prekybininkams leidžia šviežią mėsą likus 24 valandoms iki galiojimo termino pabaigos užšaldyti ir perduoti labdaros organizacijoms. Tokį užšaldytą produktą, pavyzdžiui, labdaros valgyklos, gali priimti bei šaldikliuose laikyti iki dviejų mėnesių, kol šiuos produktus panaudos gaminant maistą savo globotiniams“, – kalbėjo „Maisto banko“ vadovas.
„Anksčiau mėsos jei ir gaudavome, tai šviežią ją turėdavome būtinai spėti surinkti ir perduoti iki galiojimo termino pabaigos. Tai būdavo didelis iššūkis, o ir prekybininkai nenorėdavo anksčiau laiko atiduoti mėsą, kurią galėtų dar parduoti“, – pridūrė jis.
Kaip pažymi S.Gurevičius, per pandemiją įvyko ir ne vienas teigiamas pokytis. Pavyzdžiui, „Maisto bankui“ nusprendus vežti maistą ir į namus, organizacija sulaukė tūkstančių savanorių, galinčių ir norinčių prisidėti prie šios iniciatyvos.
Senjorų vienišumo jausmas tik stiprėja
Aktyvesnį verslo įsitraukimą į socialinę pagalbą vargstantiems fiksuoja ir Maltos ordino pagalbos tarnyba. Jos vadovė Dalia Kedavičienė sako, kad tai ypač pasireiškė paskelbus karantiną.
„Pavyzdžiui, šiuo metu visą Vilniaus poreikį galime užtikrinti maistu, kurį mums aukoja įmonės ir restoranai. Jie tiesiog verda sriubą, kartais ir antri patiekalai nemokamai būna tiekiami. Net yra tokių, kurie ateina specialiai maltiečiams padaryti, nors ir nedirba, tiesiog iš savo lėšų padaro“, – kalbėjo ji.
Turime savo svajonę, kad Viekšnaliuose, Telšių rajone, bus atidaromi maltiečių senelių namai, – sako D.Kedavičienė.
D.Kedavičienės teigimu, per pastaruosius metus organizacija taip pat surinko daugiau finansinių aukų, nei planavo ar surenka įprastai.
„Iš tų pinigų galėsime padėti daugiau senelių, aprūpinti juos skalsesniu maistu, taip pat šiemet planuojame atidaryti senelių namus. Turime savo svajonę, kad Viekšnaliuose, Telšių rajone, bus atidaromi maltiečių senelių namai. Tad dalį lėšų skirsime įsikurti, įsirengti“, – pasakojo maltiečių vadovė.
Ji taip pat pažymėjo, kad nors antrojo karantino metu senjorai išgyvena mažiau baimių, nes apie virusą sužinoma daugiau, dėl užsidarymo vienišumo jausmas tik stiprėja.
„Užsidarymas namuose slegia visus, o ypač senjorus, kuriems ir įprastai gyvo bendravimo trūksta“, – sakė D.Kedavičienė.
Pasak jos, per pandemiją padaugėjo senjorų, kuriems reikia įvairiausios pagalbos.
„Vien praėjusių metų antroje pusėje veiklą pradėjo trys naujos maltiečių grupės – Raseiniuose, Pušalote, Skuode“, – dėstė Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovė.
D.Kedavičienė teigė, kad siekiant gerinti senjorų emocinę būseną, maltiečiai imasi ir naujų iniciatyvų.
„Per antrąjį karantiną daugiau kaip 100 jaunųjų maltiečių dalyvavo projekte „Jungiam kartas“. Jie skambino senoliams, kalbėjo su jais apie telefoninius sukčius, kaip maisto užsisakyti internetu. Iš pradžių galvojome, kad bus pavieniai skambučiai, bet užsimezgė labai daug draugysčių, dabar senjorai ir patys skambina tiems jaunuoliams, su kuriais bendravo, palaiko ryšį“, – pasakojo nevyriausybinės organizacijos vadovė.
Pasak jos, įprastai su senjorais bendrauja vidutinio, vyresnio amžiaus savanoriai.
Vis dėlto maltiečių vadovė pabrėžė, kad gyvą bendravimą kompensuoti ypač sudėtinga ir tikisi, kad vasarą bus galima grįžti prie įprastinių veiklų.
Galėtų teikti pagalbą ir skiepijant
Daugiau pagalbos prašymų iš senjorų sulaukia ir Lietuvos Raudonasis Kryžius. Pasak organizacijos generalinės sekretorės Kristinos Meidės, savanoriai ne tik stengiasi pakelti senjorų emocinę būseną, bet ir padeda jiems buityje.
„Maistą, vaistus atneša, su kažkokiais techniniais darbais padeda. Yra ir tokių situacijų, kurių jokiose instrukcijose neaprašysi. Pavyzdžiui, Panevėžyje gyvena vokietis, kurio žmona lietuvė prieš kelis mėnesius mirė. Jis su niekuo negali susikalbėti dėl elementariausių poreikių. Radome vokiškai kalbantį savanorį, šis jam padėjo ir šiandien jie yra geri draugai“, – pasakojo K.Meidė.
Jos teigimu, Raudonojo Kryžiaus savanoriai šiuo metu padeda ir gydymo bei globos įstaigose.
„Prieš Kalėdas kvietėme žmones prisidėti ir papildomai atsiliepė per 1,2 tūkst. savanorių. Dabar dauguma jų yra rezerve, bet nežinome, ar nebus trečios bangos, nežinome, ar nebus vėl to poreikio. Šiuo metu dirbame septyniose ligoninėse ir aštuoniose globos namuose – iš viso 250 savanorių“, – kalbėjo organizacijos vadovė.
Pasak jos, šie žmonės galėtų padėti ir platesnės vakcinacijos metu.
„Jie galėtų padėti registruojantis, palydėti į vakcinavimo vietą, pasiteirauti, kaip jaučiasi po skiepo. Prioritetas, žinoma, būtų teikiamas vyresnio amžiaus žmonėms, tiems, kurie yra vieniši ir nėra kas galėtų jiems padėti“, – pasakojo K.Meidė.
