– Jūs gimėte su Dauno sindromu, bet nemėgstate kalbėti apie savo negalią. Kodėl?
– Nenoriu kalbėti apie šią savo negalią, nes vadovaujuosi neįgaliųjų teisėmis. Aš domėjausi Neįgaliųjų teisių konvencija, taip pat ir Jaunuolių dienos centre parašyta, kad neįgalieji gali nekalbėti apie savo negalią, jeigu nenori. Žinau savo teises.
– Panevėžyje gyvenate su savo tėvais. Kaip jums sekasi kartu?
– Su tėveliais gyvenu nuo pat gimimo, aš su jais labai gerai sutariu, padedu jiems įvairiuose namų ruošos darbuose, juos myliu ir gerbiu. Kai kažkur ilgiau išvažiuoju, labai jų pasiilgstu.
Vasaros atostogų metu važinėjamės po Lietuvą, pas gimines, kartais atvažiuojame į Vilnių. Vasaros metu daugiausia važiuojame į sodą. Šiaip daugiau kalbamės, negu ką nors veikiame. Kalbame apie draugus, Jaunuolių dienos centrą, apie viską.
– Taip pat turite brolį ir sesę, kurie jau augina savo vaikus, kokie jūsų santykiai su jais?
– Mano vyresnė sesė ir brolis mane pažįsta nuo kūdikystės. Galima sakyti, kad jie mane užaugino. Jie manimi rūpinosi ir globojo. Su jų vaikais, kai jie buvo mažesni, draugavome labai gražiai, kartu žaidžiau ir važiavau į keliones.
Šiuo metu, kai jie jau paaugo ir patys turi savo asmeninius gyvenimus, jie išsiskirstė. Vieni gyvena Londone, tai kartais su jais bendrauju nuotoliniu būdu. Brolis gyvena Panevėžyje, tai gana dažnai matomės. Sesė gyvena netoli Vilniaus, tai atvažiuoja ir mus aplankyti, ir mes aplankome ją.
– Lankotės Jaunuolių dienos centre – įstaigoje asmenims su intelekto sutrikimais. Gal galite papasakoti, ką ten veikiate?
– Jaunuolių dienos centrą lankau nuo pat jo įsikūrimo, jau 26 metus. Turime labai daug veiklos: namų ruošos, keramikos, kūrybos, muzikos, vykdome įvairiausius tarptautinius ir vietinius projektus, keliaujame, taip pat palaikome lietuviškas tradicijas. Labai mėgstame švęsti savo draugų gimtadienius. Mes ne tik švenčiame, bet ir dirbame, turime hobių.
Mes ne tik švenčiame, bet ir dirbame, turime hobių.
Taip pat galiu paminėti, kad turime iniciatyvą, kuri laimėjo jau kelintą kartą. Tai yra „Solidarumo kavinė“. Mano draugai čia dirbo ir aš prisidėjau. Iš pradžių kavą dalino nemokamai, už šypseną, o dabar, kai išmokome dirbti su kasos ir kavos aparatu, dirbame Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, kitose vietose. Pardavinėjame kavą ir taip užsidirbame.
– Jūs mėgstate skaityti, vaidinti, lankytis teatre, muzikuoti ir dar daug kitų dalykų. Šiek tiek daugiau papasakokite apie savo laisvalaikį.
– Labai mėgstu skaityti knygas. Knygomis domiuosi internete, išsisaugau telefone knygų viršelius, turiu labai geras bibliotekininkes Panevėžyje ir galiu jų paklausti, ar jos turi tokią knygą. Taip pat internete skaitau knygų recenzijas, komentarus. Šiuo metu skaitau biografines knygas. Esu perskaičiusi knygą apie kunigą Ričardą Doveiką, dabar skaitau apie Michelle Obamą.
Dar iš bibliotekos turiu pasiėmusi knygą apie Arvydą Sabonį. Taip pat labai mėgstu skaityti detektyvus, grožinę literatūrą. Turiu ir mėgstamus autorius: Agata Kristi ir Santa Montefiore.
Turiu ir mėgstamus autorius: Agata Kristi ir Santa Montefiore.
Dar labai domiuosi fotografija. Ne tik domiuosi, bet ir pati fotografuoju. Taip pat seku Lietuvos ir pasaulio naujienas, žiūriu žinias. Klausau muzikos, domiuosi muzikantais.
Mėgstu žiūrėti turkiškus serialus, keliauti, esu aplankiusi labai daug šalių. Buvau du kartus Danijoje, Švedijoje, Ukrainoje ir įvairiose kitose šalyse.
– Iš kur kyla tas noras viskuo domėtis ir turėti tiek daug skirtingų veiklų?
– Aš tikrai noriu viskuo domėtis, būti aktyvi ir parodyti visuomenei, kad aš galiu tai padaryti. Labai patinka ir visur norisi dalyvauti. Ir čempionatuose, ir varžybose. Esu sportiška, domiuosi sportu, kartais ir sporto naujienomis.
Taip pat labai domiuosi teatru, pati vaidinu. Kiekvienais metais pavasarį Jaunuolių dienos centras organizuoja neįgaliųjų teatro festivalį „Širdys vilčiai plaka“ ir mes ten parodome 10-15 minučių spektaklį. Ir šiuo metu repetuojame.
– O koks spektaklis dabar jūsų laukia?
– Šiuo metu ruošiame spektaklį patyčių tema. Esu vaidinusi ir pagrindinius vaidmenis. Turiu labai geras, nuoširdžias teatro režisieres Juliją ir Dovilę. Karantino metu Jaunuolių dienos centras nedirbo. Tuo metu buvo sukurta „Facebook“ grupė, į kurią buvo talpinamos įvairios teatrinės užduotys. Net negalėjau padėti tėveliams sodo darbuose, nes sakiau, kad man reikia atlikti užduotis. Aš pati į tą teatro grupę talpinau užduotis, kad jas atliktų kiti.
Nelabai noriu girtis, bet dar galiu paminėti, kad Jaunuolių dienos centre į tarybą išrenkami 10 stipresnių jaunuolių, kurie sugeba ir gali skaityti, rašyti, organizuoti renginius ar turi minčių ir idėjų. Ir aš toje taryboje esu jau daugelį metų.
– Užsiminėte apie meilę sportui. Jūs mėgstate plaukioti ir esate dalyvavusi plaukimo varžybose, ten užėmusi prizines vietas. Iš kur ta meilė plaukimui?
– Meilė plaukimui turbūt pasireiškia iš mano vardo reikšmės anglų kalboje. Anglų kalboje „dive“ reiškia nardymas. Meilė plaukimui atsirado, kai buvęs Jaunuolių dienos centro direktorius Vasilijus išmokė mane plaukti. Pradžia buvo baseine, bet vasaros atostogų metu aš tikrai neužmirštu plaukimo ir plaukioju Nevėžio upėje.
– Taip pat esate ir šachmatininkė, šio žaidimo jus išmokė senelis. Kas labiausiai patinka šachmatuose?
– Man labiausiai patinka strategija, loginis mąstymas ir dalyvavimas šachmatų varžybose. Šachmatų čempionatuose aš žaidžiu su vyresniais žmonėmis, su sveikaisiais, senelių globos namuose ir esu užėmusi trečiąją vietą, gavusi padėką. Tikiuosi, kad mano senelis tuo džiaugtųsi.
– Turite ne tik gausią šeimą, bet ir didelį būrį draugų. Gal galite daugiau apie juos papasakoti?
– Su vienais draugais aš susipažinau darželio ir mokyklos laikais, o su naujais draugais – Jaunuolių dienos centre. Labai myliu ir gerbiu visus savo draugus. Su jais labai mėgstu gerti kavą ar arbatą, bendrauti, kalbėtis, pasivaikščioti mieste, parkeliuose, susitikti miesto kavinėse.
Labai mėgstame susitikti Jaunuolių dienos centre. Turime bendrų temų pokalbiams – nuo turkiškų serialų iki berniukų.
– Taip pat savo sugebėjimus pademonstravote ir socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ organizuojamoje akcijoje „DUOday“, kurios metu įmonės kviečia žmones su negalia išbandyti naujas profesijas. Kaip jums sekėsi?
– Teko dirbti Panevėžio silpnaregių ir aklųjų bibliotekoje, „Panevėžio statybos tresto“ aliuminio fasado padalinyje. Taip pat bandžiau dirbti padavėja „Solidarumo kavinėje“. Apyrankė, kurią nešioju, yra nuo iniciatyvos „DUOday“. Ji simbolizuoja tai, kad neįgalieji taip pat gali dirbti, įsilieti į darbo rinką. Norėčiau, kad ši akcija gyvuotų ilgai. Noriu išbandyti dar daug profesijų ir darbų.
Noriu išbandyti dar daug profesijų ir darbų.
Man labiausiai patiko bibliotekoje, kur man davė įvairias užduotis – nuo laikraščių įrišimo iki lankstinukų lankstymo. Tarp užduočių buvo ir nuskenuoti įgarsintos audio knygos diskelį.
– Galbūt teko susidurti su neigiama kitų žmonių nuomone dėl to, kad turite intelekto negalią?
– Esu girdėjusi reakcijų, ypač iš paauglių ir jaunimo. Tai buvo labai seniai, vasaros stovykloje, aš ėjau į valgyklos pusę ir girdėjau, kaip man sakė „kur eini, daune“. Aš nieko jiems nesakiau, nuėjau, nes aš žinau, kad su nepažįstamais negalima kalbėtis.
Yra tokių žmonių, kuriuos neįgalieji erzina, todėl pyktį išlieja ant jų. Ir draugams, ir man pačiai buvo, kad piktai nužiūri, pirštais bado, girdėjau ir replikuojant arba komentarus, kai tarpusavyje šnekasi ir sako „žiūrėkit, kas eina“. Tai priverčia pasijausti nejaukiai. Replikos, pirštų rodymai, piktas požiūris ir žvilgsniai.
– Ar norėtumėte kažką šiems žmonėms, kurie taip elgiasi, pasakyti?
– Aš jiems norėčiau pasakyti, kad nediskriminuotų neįgaliųjų, kad susidraugautų su jais, pažvelgtų jiems į akis, kad ateitų savanoriauti arba praktiką atliktų su neįgaliaisiais, kad priimtų neįgaliuosius tokius, kokie jie yra.
– Ko reikėtų, kad visuomenės nuomonė pasikeistų?
– Norėčiau juos padrąsinti ir patarti, kad nebijotų, taptų draugais su neįgaliaisiais, aktyviai dalyvautų savanorystėje arba socialinio darbuotojo praktikoje, kad sudomintų neįgaliuosius įdomiu pokalbiu ar veikla.
Norėčiau, kad žmones su negalia drąsiau priimtų, nes jie yra tokie pat žmonės. Norėčiau, kad jų nenurašytų ir nediskriminuotų, kad juos priimtų tokius, kokie jie ir yra.
Norėčiau, kad žmones su negalia drąsiau priimtų, nes jie yra tokie pat žmonės.
– Kaip jūs pati jaučiatės prie žmonių, kurie neturi intelekto sutrikimo?
– Aš su suaugusiais sveikaisiais, jeigu juos pažįstu, jaučiuosi gana puikiai. Galiu užmegzti pokalbį ir bendrauti įvairiomis temomis. Su nepažįstamais aš nekalbu nei internetu, nei telefonu, nei mieste.
Ir pati žinau, ir internete skaičiau, ir Jaunuolių dienos centre apie tai kalbamės, kad yra sukčių, kaip neįsivelti į kokią nors aferą. Neatsakau į skambučius iš nepažįstamų telefono numerių, nekalbu su praeiviais ir nepažįstamais žmonėmis socialiniuose tinkluose.
Aš jaučiuosi jaukiau su savo draugais su intelekto negalia.
„Išsikraustykime iš stereotipų!“ – VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama skatinti suvokimą, kad asmuo su intelekto ar psichosocialine negalia yra pilnavertis visuomenės narys ir kaimynas. Taip pat keisti išankstines neigiamas visuomenės nuostatas, skatinant didesnę žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia integraciją į visuomenę.
Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Europos Sąjungos investicijų lėšomis šiuo metu Lietuvoje yra įrengiami grupinio gyvenimo bei apsaugoto būsto namai žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia. Šiuos projektus administruoja CPVA.
