Pasaulinė vadovų perdegimo statistika negailestinga: daugiau nei pusė vadovų darbe jaučiasi perdegę. Geras vadovas stengiasi palaikyti darbuotojus, o kas palaikys vadovą?
Apie tai pranešime žiniasklaidai pasakoja psichologė, organizacijų lektorė Liepa T. Valandis.
„Supermenai“ irgi perdega
Anot „Microsoft“ ir „Gallup“ duomenų, daugiau nei pusė vadovų darbe jaučiasi perdegę ir net 3 iš 4 vadovų sako, kad neišlaiko pusiausvyros tarp gyvenimo ir darbo.
Vidinė vadovų savijauta dažnai neatitinka pageidaujamo įvaizdžio, tad dedamos pastangos ją nuslėpti: apsimetama, kad viskas gerai, o nerimas tik auga. Dažnai jis slopinamas raminamaisiais, alkoholiu, tolimomis kelionėmis, būrėjų paslaugomis ir kt., tačiau tai nepadeda išspręsti problemos, o klampina dar giliau. Nors perdegimas – labai asmeniška vadovų liga, ji atsiliepia ir kolektyvui, ir darbo rezultatams. Kaip ir kodėl?
Sąstingis organizacijoje
Perdegę vadovai vengia priimti sprendimus, o juk verslininkai mėgsta sakyti, kad stovėti vietoje – gerokai per brangu. Be to, nepriimti sprendimai demotyvuoja kolektyvą: kam rodyti iniciatyvą, jei ją „padės į stalčių“?
Savo paties profesinę viltį praradusiam lyderiui sunku įkvėpti ir kitus, be to, perdegę žmonės bendraudami dažnai būna pikti, irzlūs, ciniški, apatiški, jų nuotaika greitai kinta. Taip netyčia kuriama emociškai varginanti darbo aplinka.
Sutrikęs vadovo gyvenimo ir darbo balansas iš pusiausvyros verčia ir kolektyvą.
Nuo asmeninės naštos iki finansinių nuostolių
Perdegus sunku aiškiai komunikuoti, išlaikyti dėmesį, laiku pastebėti klaidas ir galimybes, pasidžiaugti gerais rezultatais. Fizinis, protinis ir emocinis nuovargis toks, kad stringama ties elementariais kasdieniais darbais, o anksčiau azartą kėlę strateginiai klausimai – dabar tik beviltiškumas ir panika.
Sutrikęs vadovo gyvenimo ir darbo balansas iš pusiausvyros verčia ir kolektyvą: jei lyderis 22 val. vakaro rašo el. laiškus, kuris drįs neatsakyti? Taip netyčia kuriama darbo be pertraukų kultūra. Todėl vieno žmogaus perdegimas nėra tik jo vieno liga – tai visos organizacijos emocinė, kultūrinė ir finansinė problema.
Ar vadovai turi slėpti savo stresą?
Kuo panašus vadovų ir psichologų vaidmuo? Neretai klaidingai galvojama, kad kas jau kas, bet vadovai ir psichologai streso nepatiria. Tad per mokymus girdžiu lyderius prisipažįstant, kad šie slepia savo patiriamą stresą nuo kolektyvo – neva jei jau vadovas garsiai prisipažins, grius ir jo autoritetas, ir kolektyve streso padaugės.
O yra atvirkščiai: mes nenorime įsipareigoti bejausmiams robotams – žmonės nori dirbti su žmonėmis, kurie taip pat turi jausmus, taip pat kaip ir jie nesijaučia tobulai, taip pat kenčia nuo streso ir žavisi išdrįsusiais apie tai pasakyti.
Įrodinėjimas, kad esi vertas karjeros – tiesus kelias į perdegimą.
Kai autoritetas įvardina ne tik šviesiąją gyvenimo pusę, savo pačių savijautą tampa lengviau priimti ir kolektyvui: „Jei tiek patyręs vadovas dėl šio projekto jaudinasi, normalu, kad jaudinamės ir mes“. Kai darbe kalbama apie savijautą ir įvardijamos jos priežastys, situaciją galima pradėti valdyti. Deja, savijautos slėpimas trukdo ir situacijos valdymui, ir dar labiau didina perdegimo riziką.
Atsargiai, nauji vadovai!
Pastebiu, kad didelę perdegimo riziką patiria naujai tapę vadovais. Padidėjęs atsakomybės jausmas, kitoks darbo krūvis ir tempas, skeptiškas kolektyvo požiūris į naują vadovą, būtinybė „susigroti“ su akcininkais, reikalavimas kolektyve užtikrinti ne tik darbo rezultatus, bet ir sukurti palankią emocinę aplinką kelia stresą.
Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, naujus vadovus dažnai kamuoja nepasitikėjimas savimi (!) bei manymas, kad tai pirma ir vienintelė tokia karjeros proga gyvenime. Todėl pradedama dirbti daugiau, ilgiau ir siekiant tobulybės. Bet įrodinėjimas, kad esi vertas karjeros – tiesus kelias į perdegimą.
Deja, įmonės per retai naujus vadovus iš anksto ruošia šiam vaidmeniui psichologiškai, nors tinkamai tai padarius, jų perdegimo rizika sumažėją. Be to, jei iš lyderio reikalaujama emociškai palaikyti kolektyvą, turėtų būti aišku, ir kas palaikys lyderį. Kada paskutinį sykį klausėte, kaip miega jūsų vadovas?
Jei sulūžo – išmesti?
Kadaise vidurinės grandies vadovas pasakojo „anekdotą“ apie savo darbą: beždžionė evoliucionavo į žmogų, žmogus – į darbinį arklį, o nuvarytus arklius nušauna. Pats greičiausias, bet pats nuostolingiausias sprendimas, kurį gali priimti organizacija – atleisti perdegusius vadovus ir darbuotojus.
Jei kuris nors kolektyvo narys jau ties susvilimo riba, negalvokite, kad pašalinus žmogų dings ir problema.
Tai kelia įtampą ir psichologinio nesaugumo jausmą darbe: kuris iš žaidimo bus išmestas kitas? Niekas nebenori imtis naujo lyderio rolės, o likę darbuotojai, bandydami įrodyti savo vertę – persidirba, nuolat išgyvena nerimą dėl išlikimo... ir perdega.
Tad jei kuris nors kolektyvo narys jau ties susvilimo riba, negalvokite, kad pašalinus žmogų dings ir problema. Šalin tikėjimą, kad istorija kolektyve nepasikartos: jei nutiko vienam, kodėl kiti bus išimtis? Vertinkite viso kolektyvo būklę ir analizuokite situaciją ne tik asmeniškai, bet ir organizaciniu lygmeniu.
Apie problemą komunikuokite aiškiai, drąsiai, pasitelkdami psichikos sveikatos specialistus. Nes tik sprendžiant nepatogius klausimus galima sukurti gerovę.
Kodėl lyderis negali valgyti paskutinis?
Lyderiai už savo komandos sėkmę dažnai pasiryžę sumokėti savimi: neretai jiems tai atrodo ir normalu, ir kitaip neįmanoma. „Trisdešimties dar miegodavau kaip užmuštas, penkiasdešimties nesu normaliai miegojęs trejetą metų“ – sako man kelių stambių verslų savininkas ir čia pat pasakoja, esą tai normalu, kai esi atsakingas už tiek žmonių.
Jei jums iš tiesų rūpi jūsų darbas ir kolektyvas, visų pirma turite pasirūpinti savimi.
Tačiau posakiu tarp vadovų tapusi knygos antraštė „Lyderiai valgo paskutiniai“ perša labai pavojingą mintį. Juk nuo nemigos ir alkio nusilpęs lyderis sunkiai aprūpins maistu komandą. Tad jei jums iš tiesų rūpi jūsų darbas ir kolektyvas, visų pirma turite pasirūpinti savimi. Tai padaryti nėra sudėtinga.
Kaip kartą man sakė ambicingas aukščiausio lygio vadovas, „Supratau, kad pakeitęs bent 3 savo dienos įpročius, jau būsiu kur kas atsparesnis stresui“. Mieli vadovai, jūs sugebate išsilaikyti ekonominių krizių, technologinių iššūkių ir stiprios konkurencijos kontekste –pakeisti bent tris dienos įpročius jums bus vieni niekai.
