Šie pavadinimai atsirado 1920-siais, juos sugalvojo psichologas Carlas Jungas. Jis sakė, kad skirtumai tarp šių asmenybių tipų iš esmės priklauso nuo energijos. Ekstravertai dažnai gauna energijos iš bendravimo, kai tuo tarpu introvertams reikia laiko pabūti vieniems ir pakrauti savo „bateriją“.
Tačiau nei vienas nėra visiškai vienoks ar kitoks; introvertai taip pat mėgaujasi socialiniais pasisėdėjimais, o ekstravertai taip pat mėgaujasi vienatve kur nors tyloje skaitydami knygą. Aišku tai, kad žmonės yra labiau vienoki, nei kitokie.
Linda Blair, klinikinė psichologė, sakė „Business Insider“, kad jūsų introvertiškumo ar ekstravertiškumo lygis paslėptas jūsų DNR. Kitaip tariant – negalite to pakeisti.
„Viskas priklauso nuo taip vadinamo susijaudinimo poreikio, – sakė moteris. – Tai ne seksualinis susijaudinimas, o stimuliacijos prieš veiksmą poreikis – prieš darant tai, ką norite daryti.“
Introvertai turi labai daug cheminės medžiagos, priverčiančios jaustis stimuliuojamais; ekstravertuose tos medžiagos ne tiek daug. Būtent todėl introvertai stengiasi vengti vietų, kur daug žmonių, ir netempia atlikti darbų iki paskutinės minutės. Jie vengia dalykų, kurie sukelia daugiau spaudimo, kadangi jie savyje jau jaučia spaudimą.
O ekstravertai šios cheminės medžiagos turi per mažai. Tad, kad kažką pabaigtų ar mėgautųsi, jiems reikia jaustis pasiruošusiems veiksmui, todėl jie ieško vietų ir situacijų, sukeliančių stresą.
„Tai neturi nieko bendra su pasitikėjimu savimi; tai susiję su spaudimu ir susijaudinimu, – sakė L.Blair. – Turite susitaikyti su tuo, kad esate introvertas ar ekstravertas. Jūs turite išmokti su tuo dirbti, gyventi ir tai naudoti.“
Vokiečių psichologas Hansas Eysenckas sugalvojo tokį biologinį introvertų ir ekstravertų paaiškinimą dar prieš kelis dešimtmečius. Tai reiškia, kad jei introvertas atsiduria trukšmingame restorane arba pilname biure, jis lengvai tampa užlietas emocijų. Ekstravertui reikia tokios stimuliuojančios aplinkos, kad galėtų kažką atlikti.
Kita teorija sako, kad viskas priklauso nuo apdovanojimų sistemos, aptariamos 1970-ųjų straipsnyje. Pasak sistemos, ekstravertų smegenys jautresnės įvertinimams, pavyzdžiui, kalbant priversti kažką juoktis. Introvertai neieško tokių dirgiklių.
Kiti tyrimai parodė, kad ekstravertai daugiau dėmesio kreipia į žmonių veidus nei introvertai, o introvertų smegenų regionų, susijusių su mokymusi, budrumu ir motorikos valdymu, funkcionavimo lygis yra didesnis.
Ekstravertai labiau linkę rizikuoti ir dėvėti daugiau puošnių rūbų.
Yra daugybė introvertų ir ekstravertų smegenų veiklos skirtumų. Taip pat yra tyrimų, rodančių elgesio skirtumų. Pavyzdžiui, ekstravertai kalba abstrakčiau, o introvertai – konkrečiau; ekstravertai turi privalumą kalbant ar skaitant nauja kalba, o introvertams geriau sekasi jos klausyti.
Ekstravertai taip pat labiau linkę rizikuoti ir dėvėti daugiau puošnių rūbų. Kaip sakė L.Blair, tai nebūtinai reiškia, kad ekstravertai yra laimingesni ar net labiau pasitikintys savimi. Tai tiesiog kitoks būdas gyventi. Be to, juk du žmonės gali eiti į vakarėlį ir pasilikti jame dėl visiškai skirtingų priežasčių.
„Rodyti pasitikėjimą savimi - tai nereiškia, kad turite eiti į visokius vakarėlius ar bendrauti su daugybe žmonių, – sakė moteris. – Norėdami parodyti pasitikėjimą savimi, galbūt pasirinksite būti vieni. Psichologija yra ne apie tai, ką darote, bet kodėl darote.“
