„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dr. I.Bieliauskienė: „Nėra nė vieno šeimos ar auklėjimo tipo, kuris lemtų vaiko homoseksualumą“

Dar prieš keliasdešimt metų Lietuvoje homoseksualūs asmenys gyveno arba tam tikrame pogrindyje, arba kūrė tradicines šeimas, neatskleisdami (o dažnai netgi – neįsisąmonindami) savo seksualinės orientacijos. Ir nors XXI a. galima pasidžiaugti nepalyginti geresnėmis sąlygomis būti savimi – ar to tikrai užtenka?
Merginų pora
Merginų pora / 123RF.com nuotr.

Pasak klinikinės psichologės, analitinės krypties psichoterapeutės ir psichoanalitikės, Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto dėstytojos dr. Ievos Bieliauskienės, vis daugiau žmonių adekvačiai vertina homoseksualumą, tačiau iki šiol visuomenės supratimas ir tolerancija LGBT asmenų atžvilgiu išsiskiria į konservatyvųjį ir liberalųjį laukus, tarp kurių skirtumai išties dideli.

Socialinių mokslų daktarė beveik 20 metų domisi lyčių psichologija ir LGBT bendruomenės asmenų patirtimi. 15min GYVENIMAS su ja kalbėjosi apie homoseksualių asmenų padėtį Lietuvoje, priešiškumo visuomenėje šaknis ir reikiamus žingsnius link LGBT bendruomenės lygiateisiškumo.

Asmeninio archyvo nuotr./Dr. Ieva Bieliauskienė
Asmeninio archyvo nuotr./Dr. Ieva Bieliauskienė

– Ką mokslas sako apie homoseksualumo priežastis?

– Iš tiesų mokslas kol kas nėra radęs tikslaus atsakymo, kodėl kai kurie žmonės yra homoseksualūs ar biseksualūs.

Pastaruoju metu daugiausia tyrimų, ieškant šio atsakymo, atliekami biomedicinos srity. Mokslininkai bando išsiaiškinti, ar yra genetinės priežastys, galbūt lemiančios homoseksualią orientaciją. Taip pat nemažai tyrimų atliekama tiriant, ar yra veiksnių, turinčių įtakos vaisiui nėštumo metu, dėl ko žmogus gimsta homoseksualus.

Taip pat nors ilgą laiką buvo ieškoma psichologinių homoseksualumo priežasčių – tam tikrų auklėjimo ar bendravimo su vaiku modelių, kurie galbūt paskatintų homoseksualią orientaciją, – nerasta tam jokio pagrindo.

Nėra nė vieno šeimos ar auklėjimo tipo, kuris lemtų vaiko homoseksualumą. Kitaip tariant, toje pačioje šeimoje gali užaugti ir heteroseksualus, ir homoseksualus žmogus. Beje, tai buvo viena priežasčių, kodėl yra visiškai atsisakyta manymo, kad galima pakeisti lytinę orientaciją kokiais nors psichologiniais poveikio būdais.

– Kokie mitai yra būdingi iki šių dienų?

– Vienas mitų, kad homoseksualumas vos ne užkrečiamas. Kaip ir minėjau, lytinė orientacija nėra perduodama auklėjimo ar išmokimo keliu – kaip homoseksualus žmogus netampa heteroseksualiu tarp tokių gyvendamas, taip ir heteroseksualus asmuo, bendraudamas su homoseksualiu, staiga nepakeičia lytinės orientacijos.

Yra dar toks mitas, kad homoseksualiu tampama patyrus prievartą. Kad ir kaip pažvelgsi, nežinau, kaip būtų galima tai moksliškai pagrįsti – nėra nustatyta ryšio tarp seksualinės prievartos ir seksualinės orientacijos.

Nėra nustatyta ryšio tarp seksualinės prievartos ir seksualinės orientacijos.

Taip pat nemažai žmonių homoseksualumą vis dar tapatina su pedofilija – šis mitas yra vienas skaudžiausių. Visų pirma, tokia nuostata rodo žinių ir įsigilinimo trūkumą. Pedofilija yra absoliučiai nesusijusi su seksualine orientacija – yra daugybė pedofilų, kurie jaučia trauką priešingos lyties vaikams. Antra, kartais netgi sąmoningai bandoma supainioti skirtingus dalykus ir tokiu būdu apjuodinti homoseksualius asmenis.

– Kaip istoriškai kito mūsų visuomenės požiūris į homoseksualumą?

– Kadangi nuo seno mūsų visuomenėje pagrindinė vertybinė sistema buvo krikščioniška moralė, kurioje homoseksualūs santykiai yra laikomi nuodėme, ilgą laiką tolerancijos, atvirumo ir priėmimo nebuvo.

Sovietiniu periodu požiūris tapo dar priešiškesnis – vyrams netgi grėsė baudžiamoji atsakomybė už homoseksualius santykius.

Kalbant apie laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo, mano nuomone, tolerancija pamažu didėja. Ypač jauni žmonės, kurie yra užaugę labiau vakarietiškų vertybių pasaulyje, homoseksualumą priima kaip vieną gyvenimo reiškinių.

O vyresni arba žemesnį išsilavinimą turintys žmonės vis dėlto labai dažnai išlieka priešiški, nepasitikintys, įtarūs homoseksualumo atžvilgiu.

– Kokie veiksniai lemia, kad dalis žmonių vis dar nepriima homoseksualių asmenų kaip lygiateisių?

– Manau, kad yra žmonių, kurie apskritai nori, kad visuomenė gyventų pagal tam tikras aiškias taisykles, kurios yra kaip ir daugumos nustatytos – jeigu šiuo atveju dauguma yra heteroseksualūs žmonės, kurie tuokiasi ir gimdo vaikus, vadinasi, taip ir turi būti. Tokia yra „teisinga tvarka“. Sovietinis mąstymas, kad, „jei tu ne pagal esamą tvarką – turi būti nubaustas“, yra vis dar labai įsigėręs mūsų smegenyse.

Paprastai stipriausią neapykantą LGBT asmenims jaučia vyrai, ir ta neapykanta labiausiai nukreipta būtent į homoseksualius vyrus.

Taip pat yra žmonių, kuriems būdinga stipri katalikiška pasaulėžiūra, kurie vadovaujasi tuo, kuo vadovaujausi Bažnyčia – jie ne visada apmąsto savo nepriėmimo priežastis ar turi asmeninę nuomonę tuo klausimu.

Kitas dalykas, paprastai stipriausią neapykantą LGBT asmenims jaučia vyrai, ir ta neapykanta labiausiai nukreipta būtent į homoseksualius vyrus. Moterys tikrai yra labiau toleruojamos – lesbietiškas ryšys kartais netgi seksualizuojamas.

Iš esmės pagal vieną psichologijos teorijų, heteroseksualūs vyrai priskiria homoseksualiems vyrams labai tokių tradiciškai „nevyriškų“ savybių kaip silpnumą, pasyvumą ar kad ir tas pačias manieringumo išraiškas. Tokiu būdu nesąmoningai sukuriama atskirtis, tarsi jie tai „ne vyrai“, o mes tai „vyrai“. Toks projekcijos mechanizmas leidžia nematyti savy kažko, bet pamatyti kažką kituose, ir taip save tarsi pateisinti.

„Shuterstock“ nuotr./Homoseksualumas
„Shuterstock“ nuotr./Homoseksualumas

Apskritai, visaip kaip žeminti ir smerkti kitus, kurie neva „ne tokie“, norisi tada, kai matau kitame tai, kas man nepriimtina ir ko savyje negaliu priimti. Priskirdami kokias nors nepalankias savybes kitiems, tarsi pasijaučiame „geresni“, „švaresni“.

– Jūsų manymu, kaip diskriminacija dėl lytinės orientacijos, LGBT asmenų netoleravimas veikia visuomenę, valstybę apskritai?

– Vienas tiesioginių netolerancijos ir nepriėmimo visuomenėje padarinių yra didelė LGBT bendruomenės žmonių, jaunų žmonių, kurie nenori gyventi patyčių ir tam tikro slapstymosi sąlygomis, emigracija.

Žmonės renkasi išvažiuoti į šalis, kurios yra tolerantiškesnės, atviresnės, kuriose galbūt yra partnerystės, santuokos galimybė arba bent jau kur galima mažiau slepiantis gyventi savo gyvenimą su partneriu ar partnere, turėti pakankamai atvirą bendruomenę šalia.

Ir tai yra didelis nuostolis Lietuvai – daug tų žmonių yra labai gabūs, išsilavinę ar siekiantys išsilavinimo, sėkmingai dirbantys. Manau, jei Lietuvoje aplinka būtų kitokia, tikrai kai kuriais atvejais žmonės svarstytų čia pasilikti ir dirbti Lietuvos labui.

Kalbant apie tuos, kurie lieka – vėlgi, pastaruoju metu daug kalbama, kiek svarbi yra gera emocinė sveikata tam, kad būtum aktyvus, darbingas, kūrybingas, socialiai atsakingas. Tai įsivaizduokime LGBT žmonių patirtį, tai, kad didelė dalis jų nuo pat vaikystės auga patyčių atmosferoje. Kai kurie daug patyčių patiria mokykloje, o jei ir ne, neapykanta nuolat skleidžiama per žiniasklaidos kanalus, matoma internetiniuose komentaruose.

Ir nors tie komentarai daugeliui jau net nepastebimi – kažką pavadinti bjauriu žodžiu tampa įprasta – žmogui, į kurį nutaikyta neapykanta, tai gali smigti kaip peiliu į širdį. To dažniausias padarinys būna slėpimasis; bandymas kuo labiau susikurti saugią aplinką, nelįsti į viešumą, politiką ar kitus matomus postus, nors žmogus ir gali turėti tam gebėjimų.

– Su kokiais psichologiniais sunkumais susiduria homoseksualūs asmenys?

– Kaip žinome, patyčios sukelia labai daug psichologinių sutrikimų – tokių kaip nerimas ir depresija, ar netgi priveda iki suicidinių minčių.

Tų frazių – „iškrypėliai, bjaurybės, reikia visus juos naikinti“ – girdėjimas neretai tampa kaip ir paties žmogaus vidiniu balsu. Imama galvoti, kad „aš esu blogas, aš esu ne toks“.

Priskirdami kokias nors nepalankias savybes kitiems, tarsi pasijaučiame „geresni“, „švaresni“.

Dažnai net ir psichoterapijoje užtrunkame, kol prieiname prie to, kad tai nėra apie mane, o apie tai, ką apie mane kalbėjo kiti; kad nevisavertiškumo, menkavertiškumo jausmas yra įdiegtas kitų. Tokiais atvejais žmogui reikia daug pastangų, kad atsitiestų, sustiprėtų ir, nepaisydamas aplinkinių priešiškumo, gyventų savo gyvenimą, būtų savimi.

Ir jei kalbame apie tai, kaip patyčios mokykloje sužaloja žmones, tai homoseksualių asmenų atveju galime kalbėti apie patyčias šalies, visuomenės mastu, kurios yra nuolatinės. Ir tik dabar pradedamas atkreipti dėmesys, kad taip negali ir neturi būti.

Dar viena problema, kurią išgyvena žmonės, atradę homoseksualią ar kitą ne heteroseksualią orientaciją, – nutolimą nuo savo tėvų šeimos, giminės. Labai dažnai žmonės bijo, kad bus nepriimti, o kartais ir patiria tą atstūmimą. Tai taip pat sukelia daug įtampos.

„Fotolia“ nuotr./Karštas bučinys
„Fotolia“ nuotr./Karštas bučinys

– Kokius pokyčius pastebėjote per savo praktiką, kalbant apie LGBT asmenų padėtį Lietuvoje?

Manau, kad po truputį mažėja baimės pasakyti ir parodyti, kad esu homoseksualus. Prieš keliolika metų žmogus atsiskleisdavo vienam ar dviem aplinkiniams, o dabar atsiskleidžiama tikrai platesniam ratui.

Taip pat yra sustiprėjusi LGBT bendruomenė, kas, aišku, yra susiję ir su socialiniais tinklais. Dabar lengviau pasiekti žmones, kuriuos jungia priklausymas tai pačiai seksualinei orientacijai, LGBT bendruomenei. Žmonės organizuoja įvairius bendrus renginius, palaiko ryšius, lengviau susiranda partnerį ar partnerę.

Tačiau, nors atvirumo daug daugiau, vis dėlto išlieka tos pačios problemos, susijusios su augimu ir gyvenimu patyčių atmosferoje. Dėl to gali būti patiriamas ne tik vidinis jausmas, kad kažkas su manimi ne taip, bet ir tam tikras spaudimas, kad negaliu būti visiškai savimi – turiu sekti, žiūrėti, ką ir su kuo kalbu, kokios kitų reakcijos, ir prie viso to bandyti prisitaikyti. Tai sukelia įtampą.

Kitas dalykas, tik dabar pradedama matyti homoseksualius žmones kaip visuomenės dalį, kuri yra tarp mūsų, o ne kažkur „ten“. Suvokiama, kad tai yra mūsų buvę ar esami klasiokai, grupiokai, kolegos, kaimynai, giminės. Kitaip tariant, tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Manau, kad tai labai susiję su didėjančia tolerancija ir tuo, kad homoseksualumas nebėra taip mistifikuojamas.

– LGBT renginys „Baltic Pride“ ir eitynės „Už lygybę“ sulaukia skirtingų vertinimų. Ką jūs pasakytumėte, dėl ko tai svarbu LGBT bendruomenei?

Manau, kad „Baltic Pride“ idėja yra atsisakymas priimti nuvertinimą ir požiūrį, kad LGBT bendruomenė yra mažiau vertinga visuomenės dalis. Tai tarsi pasakymas, kad esame lygiai tokie pat žmonės, kaip ir jūs visi, kad galime savimi didžiuotis tokiais, kokie esame, ir neheteroseksuali seksualinė orientacija nėra koks nors trūkumas. Taip pat tai yra būdas pasakyti, kokie yra mūsų poreikiai ir problemos.

Kitas dalykas, renginys svarbus tuo, kad parodoma, kiek daug yra žmonių, kuriems tai aktualu, ir kad LGBT yra didžiulė žmonių bendruomenė, kuri visuomenei yra reikšminga ir svari.

Kartais sakoma, kad homoseksualių žmonių nuolat daugėja, tačiau visai nebūtinai tai tiesa – jų tiesiog daugiau atsiskleidžia. Statistiškai, 2–10 proc. žmonių per įvairias apklausas pasisako esantys homoseksualūs ar biseksualūs. O tai reiškia, kad iš esmės praktiškai kiekvieno mūsų aplinkoje yra bent vienas žmogus, kuris yra ne heteroseksualus.

Džiugu, kad „Baltic Pride“ pritraukia ir vis daugiau heteroseksualių žmonių, kurie palaiko lygiavertiškumo idėją ir suvokia, kad mes negalime „nematyti“ ar nuvertinti LGBT žmonių bendruomenės, nes tai yra neteisinga ir nesąžininga.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Airijoje istorinis referendumas dėl tos pačios lyties santuokų
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Airijoje istorinis referendumas dėl tos pačios lyties santuokų

– Kokių veiksmų trūksta, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė LGBT asmenų atžvilgiu, gerėtų jų padėtis šalyje?

– Manau, kad vienas svarbiausių žingsnių turėti būti partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų įteisinimas. Taip būtų garantuotos minimalios teisės žmonėms, kurie nusprendžia būti kartu ir įsipareigoti vienas kitam.

Kitas dalykas, labai svarbi yra valdžios žmonių atsakomybė, tai, kad jie nedalyvautų patyčiose ir nereikštų mitais ar prietarais grindžiamų įsitikinimų. Taip pat valdžia turėtų adekvačiai reaguoti, kai yra šaipomasi, tyčiojamasi – jie turėtų pasakyti, kad tai yra nederama ir to neturėtų būti.

Kartais sakoma, kad homoseksualių žmonių nuolat daugėja, tačiau visai nebūtinai tai tiesa – jų tiesiog daugiau atsiskleidžia.

Nors ir yra įstatymai, kurie taiko administracinę atsakomybę už neapykantą kurstančius komentarus, – visų neišgaudysime. Tačiau, jei svarbiausi valstybės žmonės pradės vieningai sakyti, kad neturi būti patyčių, netolerancijos ir neapykantos LGBT asmenų atžvilgiu, tai tikrai turės teigiamos įtakos.

Taip pat ir žiniasklaida – jei laikytųsi etinių principų, kalbėtų faktais ir realistiškai vaizduotų homoseksualius asmenis, galėtų labai prisidėti prie to, kad vis daugiau žmonių susimąstytų apie lygiateisiškumo svarbą.

Manau, kad jei išmoktume nedalyti žmonių į „juos“ ir „mus“ ir nepriskirtume kitiems savybių, kurių ten tikrai nesama, visiems būtų tik geriau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs