Kaip jis galėjo? Ir kaip ji išdrįso atimti tai, kas buvo brangiausia – meilę? Tokie klausimai kankina dieną naktį, o atsakymų nėra. Palaipsniui liaujatės tikėti aplinkinių nuoširdumu, tampate ciniška, uždara ir budri, nes vėl bijote būti įskaudinta. Jei teko pakliūti į tokią situaciją, turbūt pamenate, kad jokie „viskas bus gerai“ neveikia, tik erzina. Ko gero, įsivaizduojate, kad niekada niekam nebeatversite širdies, o taip vadinamąsias drauges vysite kuo toliau.
Tačiau galbūt vieną dieną apsispręsite spjauti į negatyvią patirtį ir gyventi toliau – be pykčio, nevilties ir nuoskaudų. Tad kaip ištverti tokią išdavystę?
Venkite susitikimų su „išdavikais“
Bent jau iš pradžių, kol viską išgyvenate itin skaudžiai. Greičiausiai jums nesinorės su jais susitikti dar ir po penkerių metų... Jei gyvenate mažame miestelyje, bus sunku atsitiktinai nesusidurti, tačiau pasistenkite bent jau dėl savo dvasios ramybės.
Bendraukite su kitais draugais
Nukreipkite dėmesį į kitas drauges (juk ne visos jos tokios), į kolegas, giminaičius, naujus pažįstamus. Nepatartina tūnoti tarp keturių sienų, apraudoti nevykusį savo likimą ir regzti keršto planus – būdama tokios būsenos, greitai imsite manyti, kad visi vyrai – kiaulės, o moterys – kalės. Šalia jūsų pilna nuostabių žmonių, norinčių jums padėti, tad atstumti juos tik dėl to, kad jaučiatės įskaudinta, būtų neteisinga. Jei užsisklęsite ir atsitversite nuo aplinkinių siena, netrukus pavirsite į surūgusią senmergę – ir net nesvarbu, kiek jums metų.
Priimkite tai kaip pamoką
Niekas nevyksta šiaip sau. Visi be išimties aplinkiniai mus ko nors išmoko, nors tos pamokos kartais ir būna skaudžios. Tokią nemalonią patirtį galima vertinti kaip didžią tragediją arba... kaip sprigtą į nosį. O pamoka tokia: gal nebūtina net geriausiai draugei pasakoti absoliučiai visko, ypač apie santykius su mylimuoju. Iš pradžių išgirdama jo būdą, o paskui atverdama širdį apie konfliktus su juo, tarsi pati to nenorėdama teigiate: „Pažiūrėk, turiu svajonių vyrą, bet mes ne visuomet sutariame, tad tu turi šansų...“ Aišku, gal tik vienai iš dešimties kils noras atmušti nuo jūsų vyrą, bet geriau apsidrausti. Ir dar – nepersistenkite leisdama laiką su jais abiem. Na, taip, gražus sekmadienis, o ji viena. Tačiau po pusmečio jau jūsų draugas paklaus: „Kodėl šįkart jos nepakvietei?“
Pasistenkite atleisti ir pamiršti
Taip, taip, žinome – tai sudėtinga. Ir ne visoms įkandama. Bet jei pavyks, pasijusite išsilaisvinusi ir laiminga. Nesiūlome atsukti skriaudikams antro skruosto, tačiau vertėtų prisiminti, kad klystame visi. Ir skaudiname vieni kitus visi – be išimties. Tik gal skirtingai. Ir tempti visą nuoskaudų, kurias surinkote per gyvenimą, naštą yra neišmintinga, kenksminga. Pirmiausia – jums pačiai. O jeigu toks praradimas atrodo nepakeliamas, verta ieškoti pagalbos: kartais tik psichologas gali padėti išsikapstyti iš užsitęsusios depresijos.
