„Jūs ką, mėginat panaikinti flirtą?“, „tos mergos pačios kaltos – ko taip ilgai tyli?“, „kodėl ji nesipriešino?“, „#metoo – ne kas kita, kaip tuščia mada ir kolektyvinė moterų isterija“ – tokie ir dar primityvesni, kraupesni bei šlykštesni komentarai pilasi po interviu su režisieriaus Šarūno Barto aukomis ir straipsniais apie seksualinį priekabiavimą.
Ką gi, mielieji: pagaliau atėjo metas brandžiam pokalbiui, o ne paaugliškiems pykčio priepuoliams. Prisėskite, padėkite delnus ant stalo ir klausykite.
#metoo – realybės veidrodis
Aiškiau nei bet kokios statistikos, akivaizdžiau nei bet kokie žiniasklaidos tyrimai ir skausmingiau nei bet kokie meniniai filmai #metoo akcija atskleidė tai, apie ką visi taip ilgai tylėjome. #Metoo parodė, jog seksualinis priekabiavimas ir smurtas, nukreiptas į moteris, yra sistemiška, visus visuomenės sluoksnius ir visas sferas liečianti socialinė problema.
Prie moterų seksualiai priekabiauja ir smurtauja ne kažkokie vieniši sociopatai, nesusipratę chuliganai ar psichinių bėdų turintys individai. Ne: seksualinis priekabiavimas ir smurtas prieš moteris yra taip įsigalėjęs, jog tai senai virto tarsi norma.
Tarsi norma, kad moterys turi būti nuolatinėje gynybinėje parengtyje tiek darbe, tiek laisvalaikiu, tiek švietimo įstaigose, tiek vakarėliuose.
Tarsi norma, kai žymus politikas grybščioja asistentėms žemiau juosmens ir teiraujasi apie jų lytinių organų išvaizdą – juk tik pajuokavo; tarsi norma, kai garsus režisierius priekabiauja ir prievartauja jaunas studentes ir aktores – menininkas juk, jie, genijai, tokie jau būna; tarsi norma, kai kolegos darbe terorizuoja moterį bendradarbę, laidydami juokelius apie grupinį išprievartavimą – na, juk čia tik toks baisiai ironiškas humoras.
Tarsi norma, kad moterys turi būti nuolatinėje gynybinėje parengtyje tiek darbe, tiek laisvalaikiu, tiek švietimo įstaigose, tiek vakarėliuose, nes jei tik nors kiek atsipalaiduosi, tavimi bus arba mėginama pasinaudoti, arba, dar blogiau, tokiam mėgintojui pasiseks, o jei išdrįsi po to pasiskųsti ar net viešai apkaltinti skriaudėją, tuoj pat būsi nutildyta „pati kalta“ argumento.
Tačiau laikai pagaliau keičiasi.
Moterys ir merginos pagaliau prabilo – ir jos nė neketina nutilti vėl. Tol, kol būsime kaltinamos, kad „pačios išprovokavome“, kol seksualinis priekabiavimas ir smurtas tęsis, kol mums bus kalama į galvas rengtis tik taip ir ne kitaip, šypsotis tik tiek ir ne daugiau bei išgerti tik tam tikrą skaičių vyno taurių, bet nei viena daugiau, kol bus kontroliuojamas mūsų, o ne smurtautojų ir agresorių elgesys, tol mes apie tai kalbėsime, rėksime, ir rašysime iš visų jėgų.
#metoo nėra kolektyvinė viso pasaulio moterų isterija. #metoo – tai realybės veidrodis, parodantis, kokia iš tiesų yra mūsų visuomenė. Ir kartu #metoo – tai galimybė visiems mums pradėti iš naujo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seksualiai priekabiaujama ir prie moterų, ir prie vyrų: kodėl jie tyli ir kaip tai atpažinti?
Kodėl jos prabyla tik dabar?
Tai – turbūt vienas populiariausių panikos apimtų dinozaurų argumentų. Išsigandę, jog staiga teks pradėti elgtis civilizuotai, jog nebegalės žiūrėti į moteris vien kaip į sekso objektus, privalančius tenkinti visus vyrų seksualinius poreikius, jog staiga teks imti skaitytis su moterimis kaip lygiaverčiais, pilnateisiais, autonomiškais žmonėmis, pasibaisėję senieji „šauniųjų vyrukų klubo“ dinozaurai mėgina šiaušti šerį.
Kodėl moterys prabyla tik dabar, praėjus penkeriems, dešimt, penkiolikai metų nuo incidento? Tai, anot „šauniųjų vyrukų klubo“ dėdulių, įrodo, jog pagaliau radusios savyje jėgų ir drąsos prabilti po tiek metų, moterys: a) meluoja, b) siekia išgarsėti, c) tuščiai šantažuoja vyrus, tikėdamosis piniginės kompensacijos.
Metų metus, dešimtmetį po dešimtmečio, seksualinio priekabiavimo ir smurto bylos paprastai vykdavo maždaug taip: moteris patiria seksualinį priekabiavimą ir/arba smurtą nuo garsaus ir/arba įtakingo vyro. Siekdama teisingumo, ji apkaltina jį viešai ir teisme. Garsus ir /arba įtakingas vyras tuoj pat išsigina kaltinimų ir apšaukia ją melage; prieš moterį metami užsakyti žiniasklaidos straipsniai, viešai linksniuojama jos reputacija, prieš ją metami geriausi teisininkai ir advokatai. Rezultatas? Neatlaikiusi spaudimo,moteris arba sutinka su teisininkų pasiūlyta kompensacija, arba teismas priverčia ją nutilti visam laikui.
Kai žurnalistė Jessica Leeds apkaltino J.Trumpą prie jos seksualiai priekabiavus lėktuve 1980-aisiais, Trumpo atsakymas buvo paprastas: „Tai melas. Jūs tik pažiūrėkit į Jessicą – kas prie tokios norėtų lįsti!“
Dar visai neseniai, kai moterys prabildavo apie seksualinį priekabiavimą ir smurtą, jos netrukus tapdavo sensacingu žiniasklaidos spektakliu, nes turtingi ir įtakingi vyrai visuomet turi kur kas daugiau resursų, pinigų ir įtakos, kad galėtų manipuliuoti viešuoju naratyvu ir apskelbti jas kaltinančias moteris psichinėmis ligomis sergančiomis sutrikėlėmis, davatkomis arba isterikėmis.
Kai žurnalistė Jessica Leeds apkaltino J.Trumpą prie jos seksualiai priekabiavus lėktuve 1980-aisiais, Trumpo atsakymas buvo paprastas: „Tai melas. Jūs tik pažiūrėkit į Jessicą – kas prie tokios norėtų lįsti!“ 1980-aisiais toks dvigubai žeminantis Trumpo komentaras visuomenei buvo priimtinas. 2017 metais šis veikėjas tapo JAV prezidentu. Kokią žinutę tai siunčia nuo seksualinio priekabiavimo ir smurto kenčiančioms moterims? „Kai išgirdau žinią, jog D.Trumpas tapo prezidentu, pasijutau taip, lyg būčiau gavusi spyrį į pilvą“, – prisimena Jessica Leeds.
Tačiau nereikia pavyzdžių ieškoti už Atlanto. Prisiminkime, koks likimas ištiko krepšininkų Darjušo ir Kšyštofo išprievartautą Nataliją Tomaševič. Abu smurtautojai šiandien mėgaujasi šlove, pinigais ir darniu šeiminiu gyvenimu, tuo tarpu Natalijos gyvenimas sužalotas negrąžinamai.
Taigi galiausiai moterys nutilo. Jos nutilo bijodamos keršto, grasinimų, viešų patyčių, nesibaigiančių teismo posėdžių, finansuojamų turtingo ir įtakingo atsakovo, bijodamos žiniasklaidos spektaklio, visuomenės nepakantumo ir jų psichinės bei dvasinės sveikatos kvestionavimo.
Jos nutilo, nes kalbėti apie patirtą seksualinį smurtą ir priekabiavimą, net ir praėjus metams ar dešimtmečiui, yra be galo skaudu ir sudėtinga. Jos nutilo, nes žaizdos dar tebegyja, ir viešas kaltinimas su visomis jo pasekmėmis priverstų jas kraujuoti iš naujo.
Jos nutilo, nes XXI amžiaus visuomenėje seksualinis priekabiavimas ir smurtas vis dar yra... tarsi norma.
#metoo kampanija pagaliau įgalino mus visas nutraukti tylą drauge. Palaikydamos viena kitą, mes pagaliau drįstame prabilti ir vėl – tik šį kartą mūsų nebenutildys niekas. Šį kartą, ar visuomenė tam pasiruošusi, ar ne, moterų balsai, visame pasaulyje susiliejantys į vieną galingą upę, ignoruojami būti nebegali.
TAIP PAT SKAITYKITE: M.Jankauskaitė: priekabiavimo skandalas Holivude turi sukurti sniego gniūžtės efektą
Kodėl jos nesipriešino?
„Juk galėjai tiesiog pasakyti „ne“; „kodėl nesispardei, nesuvarei nagų jam į veidą, nešaukei pagalbos?“, „kodėl tiesiog nepaprašei palikti tavęs ramybėje?“
O, kad viskas būtų taip paprasta.
Moterys gyvena nuolatinėje budrumo būsenoje – panašiai kaip plėšrūnų medžiojami gyvūnai. Jau nuo mažens mes gauname labai aiškią žinutę: pasaulis mums yra kur gerokai nesaugesnis nei vyrams.
„Pirmą kartą seksualinį priekabiavimą patyriau būdama vienuolikos. Laukiau, kol atsidarys netoli katedros buvusi batų parduotuvė, ir mindžikavau aplinkui stumdama laiką. Staiga šalia priėjo didelis stambus vyras, kurį matydavau per televiziją: tai buvo ganėtinai gerai žinomas politikas. Jis man pasiūlė 50 litų už valandą viešbutyje.
Neatpasakosiu, kaip tada, pirmą kartą gyvenime užklupta tokio pasiūlymo, pasijutau, nes prireikė kelių ar keliasdešimt minučių susivokti, už ką tiksliai tas dėdė man čia siūlo pinigus, bet pamenu, kad daug sykių purčiau galvą sakydama ne, ne, ne.
Nuo dvylikos kiekvieną dieną bijodavau eiti namo, nes šalia nuolat laukdavo šeimą turintis kaimynas, siūlantis seksą pas jį namuose prie židinio ir prašantis, kad tai būtų mūsų paslaptis, nereikia sakyti mamai.
Draugės dėdė, nuolat gaudęs progą seksualiai priekabiauti prie manęs ar draugės, kuomet šventės metu tėvai ir kiti suaugę būdavo tiek įsišventę, kad nepastebėdavo, kaip jis dingdavo ir kartais net įsliūkindavo po patalais.”
Tokiu pasakojimu savo feisbuko paskyroje pasidalijo Jolita Medaliūtė-Vadoklė. Tokių pasakojimų turi kas trečia (leiskite pasikartoti: kas trečia) moteris.
Nuo pat mažens mes žinome, jog privalome saugotis.
Taigi, kai prie mūsų seksualiai priekabiauja dažnai už mus fiziškai didesnis ir stipresnis vyras, pirma mūsų mintis nėra „kaip jis drįsta! Plosiu jam antausį, sukelsiu skandalą ir iškviesiu policiją!”. Ne, mūsų minčių seka būna maždaug tokia: „Mandagiai nusišypsosiu – gal jis vis tik paliks mane ramybėje. Nenoriu jo suerzinti – visa tai gali baigtis kur kas blogiau, taigi tik tyliai pakentėsiu, kol jis nustos. Ar šis restoranas turi dar vieną išėjimą? Kaip man kuo greičiau išsikviesti taksi ir tyliai pasprukti, kad jis negalėtų manes sekti namo?”
Mes puikiai žinome, kaip greit gali eskaluotis situacija, kai prie mūsų priekabiaujama seksualiai, ir kaip greitai verbalinis priekabiavimas gali tapti fiziniu smurtu. Policija į mūsų skundus dažniausiai pažiūri pro pirštus – negana to, patys policininkai kartais peržengia ribą.
Jennifer Marsh, Jungtinių valstijų RAINN (Rape, Abuse and Incest National Network) organizacijos viceprezidentė, teigia, jog RAINN pagalbos linija kiekvieną mėnesį sulaukia daugybės anoniminiu būdu siunčiamų pranešimų apie policijos pareigūnų seksualines priekabes ir smurtą. „Nežinome, kiek šių pranešimų baigiasi pareigūnų sudrausminimu ir juolab, areštais – policininko žodis dažnai palaikomas svaresniu nei aukos. Galios santykis čia yra itin nelygus”, – sako J.Marsh.
Galiausiai mes labai norėtume sužinoti, kaip skelti antausį ir pasipriešinti bosui, nuo kurio tiesiogiai priklauso mūsų karjera ir ekonominė padėtis. Kaip skelti antausį ar supeikti tris kolegas, žeminančius moterį šlykščiais komentarais, kai visas kolektyvas aplink tyli ir apsimeta, jog nieko nevyksta? Kaip, meldžiamieji, skelti antausį ginkluotam policininkui, kai jo ranka „netyčia“ nukeliauja žemiau juosmens?
Ne, mes retai skaldome antausius ir garsiai protestuojame, nes žinome, kad situacija nuo to gali tapti gerokai blogesnė. Prieš porą savaičių JAV pakraupino atvejis, kai devyniolikmetę merginą nužudė jos draugas – smogęs jai į galvą plaktuku, vyras sulaužė jos kaklą ir išdūrė akis. Kodėl? Mergina tarė „ne“, kai jis jai pasipiršo.
Taigi instinktai mums diktuoja: pirmiausia ir bet kokiomis priemonėmis turime išgyventi, o tik tuomet skųstis smurtautojo elgesiu.
Ot, pliaukštelėjo per užpakalį. Taigi neišprievartavo. Išprievartavo. Nes tokie asmenys veikia per prievartą, neklausdami ir nelaukdami tavo sutikimo.
„Per 28 savo gyvenimo metus reikšmingų bei traumuojančių atvejų, kuomet sulaukiau grėsmės iš seksualiai priekabiaujančių vyrų, turėjau kelias dešimtis. Tačiau, kaip ir daugelis, nuolat bandydavau tokius įvykius „normalizuoti”, vengti konfliktų ir ieškoti priežasčių savyje.
Tiek aš, tiek daugelis kitų moterų, patyrusių seksualinį smurtą iš vyrų ankstyvoje vaikystėje, nežinojome, kaip reaguoti, nes apie tai tiesiog nebuvo kalbama. Arba nutylima, kaip nereikšmingas – dažnai juokingas – nutikimas. Ot, pliaukštelėjo per užpakalį. Taigi neišprievartavo. Išprievartavo. Nes tokie asmenys veikia per prievartą, neklausdami ir nelaukdami tavo sutikimo.
Pradėkime pastebėti šalia mūsų vykstančius dalykus. Pasistenkime atpažinti į smurtą linkusį žmogų ir netylėkime tokį atvejį aptikę. Labai gali būti, kad vieno žmogaus tinkama reakcija galbūt apsaugos keliasdešimt nuo jo kenčiančių, bet nedrįstančių ar nežinančių, kaip apsiginti žmonių. Bent jau — kalbėkime apie tai, nes, manau, jau pakankamai prisitylėjome”, – rašo Jolita Medaliūtė-Vadoklė.
Seksas vs seksizmas
Pasaulį drebinant #metoo kampanijai, vis dažniau pasigirsta sutrikusių „šauniųjų vyrukų klubo“ dinozaurų balsų: bet kaip gi dabar mums, vyrams, flirtuoti su moterimis?
Mielieji, jei riba tarp smurto ir flirto jums nėra aiški, atlikite paprastą testą. Įsivaizduokite, jog tai, ką sakote ir kaip liečiate moterį, kai ji to nenori, jums sako ir liečia už jus stambesnis vyras kalėjime. Ar visa dar manote, jog tai tėra nekalta pramoga?
#metoo nesiekia panaikinti sekso. #metoo siekia panaikinti seksizmą: archaišką, atgyvenusį, žalingą požiūrį, jog moteris yra šiek tiek „mažiau žmogus“ nei vyras. Požiūrį, jog moterys tėra sekso objektai, taigi jos privalančios visur ir visada tenkinti vyrų seksualines užgaidas, nesvarbu, ar pačios to nori, ar ne. Požiūrį, jog moterys tėra vyrų malonumui skirti sekso žaisliukai, kurie neturi jokios asmenybės, norų, intelekto, pasaulėžiūros, vertybių ir orumo. Požiūrį, jog moterų balsas menkesnis už vyrų. Požiūrį, jog seksualinio priekabiavimo ir smurto atvejais „jos pačios kaltos“.
#metoo nesiekia panaikinti sekso. #metoo siekia panaikinti seksizmą: archaišką, atgyvenusį, žalingą požiūrį, jog moteris yra šiek tiek „mažiau žmogus“ nei vyras.
Kalti visuomet vienareikšmiškai yra smurtautojai. Pasimetėte, jog nebeaišku, kas yra flirtas, o kas – priekabiavimas? Klauskite. Diskutuokite. Kalbėkitės. Mes mielai jums paaiškinsime, jei tik klausysitės – tikrai, nuoširdžiai klausysitės, o ne stengsitės mus ir vėl nutildyti patyčiomis, žeminančiais komentarais ir grasinimais.
Pasaulis nesustabdomai žengia į priekį. Kartu su naujomis kartomis keičiasi ir sustabarėję, žalingi socialiniai normatyvai, tad neabejoju, jog ir Lietuvos visuomenė yra pajėgi keistis. Tačiau tyla, patyčiomis, ignoravimu ir itin prastai slepiama agresija mes nepasieksime nieko.
Dinozaurai, link jūsų artėja nesustabdomas meteoritas.
