Disfunkcinės šeimos požymiai
Pirmiausia, kas yra toji nedarna šeimoje arba disfunkcinė šeima? Kaip teigia psichologė Jelena Trofimova, nedarna būna įvairi: smurtas, kitų asmenų ribų nepaisymas, emocinio ryšio skurdumas ar jo nebuvimas, o tai augančiam vaikui yra itin svarbu. Tokioms šeimoms paprastai būdinga dviguba komunikacija, kai sakoma viena, o daroma kita, kai kažkas nepasakoma iki galo. Šeimos nariai vieni nuo kitų turi paslapčių ir tarsi neigia realybę, nenorėdami matyti, kas dedasi iš tikrųjų.
Tada vaikas auga aplinkoje, kur turi atspėti, kaip kitas jaučiasi ar kaip pasielgs. Tai tarsi nuolatinė grėsmės ir nesaugumo būsena, kuri neleidžia rodyti tikrų savo jausmų. Dažnas atvejis, kad vaikai disfunkcinėse šeimose prisiima vaidmenis ne pagal amžių, pavyzdžiui, prižiūri mažesnius brolius ar seseris, nes tėvai to tiesiog nedaro.
Skyrybos gali būti pozityvios
Skyrybos iš esmės ir įvyksta dėl disfunkcijos ar nedarnos šeimoje. Tačiau jos irgi gali būti dvejopos: vienu atveju, tėvams išsiskyrus nedarna iš vaiko gyvenimo pašalinama, taigi galima teigti, kad skyrybos buvo naudingos; kitu atveju, tėvai skiriasi tokiais būdais, kad vaikas ir toliau jaučiasi apleistas, praradęs emocinį ryšį su artimiausiais žmonėmis.
„Taigi, skyrybos gali turėti tiek negatyvių, tiek pozityvių pasekmių. O jei neigiamų pasekmių yra labai daug ir vaikui visa tai išgyventi teko vienam, be abejo, jam gali iškilti įvairių sunkumų tiek santykiuose su kitais, tiek su savimi pačiu“, – apibendrina psichologė.
Specialistė pripažįsta, kad žmonėms nelengva suvokti, kokį bagažą jie kartais su savimi atsineša iš vaikystės namų ir kokią stiprią tai daro įtaką vėliau kuriamiems santykiams.
Štai kokiomis savybėmis pasižymi vaikai iš nedarnių šeimų:
Poreikis kontroliuoti. Dažniausiai tai susiję su tuo, kad disfunkcinėse šeimose esama labai daug netvarkos, chaoso, ir vaikas yra priverstas kontroliuoti savo jausmus, kartais net tėvų elgesį. Taip įgyjama savotiška išgyvenimo strategija: nenoriu kartoti tėvų klaidų, nenoriu patirti daugiau chaoso, bet kokie netikėtumai veda į nesaugumą, todėl privalau viską kontroliuoti. Deja, nuo didelio poreikio kontroliuoti ir taip apsaugoti save kenčia aplinkiniai, dažniausiai šeimos nariai.
Per didelis atsakomybės jausmas. Paprastai disfunkcinėse šeimose tėvai nelabai paiso vaikų poreikių, pirmenybę teikia savoms problemoms ir jų sprendimui. Tad natūralu, kad vaikas ir pats nustoja rūpintis savo poreikiais ir labiau rūpinasi kitų.
Vidinė nuostata, kad jo poreikiai yra mažiausiai svarbūs, suaugus gali pasireikšti per dideliu atsakomybės jausmu tiek už savo, tiek už kitų poelgius. Paprastai tokie žmonės sau yra labai negailestingi, kelia milžiniškus reikalavimus, bando juos įgyvendinti, ir tai ne visada yra teisinga.
Konfliktų baimė arba nesibaigiantys konfliktai. Augant nedarnioje tėvų šeimoje patirtas pyktis, agresija vėliau verčia žmones vengti bet kokių konfliktinių situacijų. Juk net ir konstruktyviame konflikte reikia kovoti už savo ribas, tvirtai ginti nuomonę, o tai daug šeimos konfliktų patyrusiems žmonėms kelia grėsmę ir baimę.
Kita vertus, nedarnių šeimų nariai paprastai turi menką ryšį su savo jausmais: yra linkę juos slopinti, ignoruoti, tarsi užšaldyti. Todėl konfliktai gali tapti vienintele galimybe prisiliesti prie savo jausmų ar sietis su kitais žmonėmis. Tokiu atveju žmogus bus linkęs konfliktuoti netgi per daug.
Požiūris, kad gyvenimas yra tik juodas arba baltas. Iš nedarnių šeimų kilę žmonės linkę viską skirstyti vien į juoda ir balta, nes aplinkoje, kurioje augo, jie nematė įvairesnių santykių galimybių – būdavo tik blogai arba gerai, juoda arba balta. Todėl ir požiūris į save tampa kategoriškas: arba jie linkę dėl visko kaltinti kitus, arba tik save.
Neadekvatus kitų vertinimas. Dar viena problema, su kuria gali susidurti disfunkcinėje šeimoje augęs asmuo – vadinamasis lojalumo klausimas. Tai reiškia, kad žmogus neretai stoja kieno nors pusėn, neįvertinęs realios situacijos, abipusių argumentų.
Patyręs nedarną šeimoje žmogus gali įsikibti būtinybės sukurti tobulą šeimą, užsitikrinti emocinį ir ekonominį saugumą bet kokiomis priemonėmis.
Taip yra, nes vaikai nedarniose šeimose dažniausiai pyksta tik ant vieno iš tėvų, o kitą, nors jis atsakingas taip pat ar net labiau, yra linkę idealizuoti ir palaikyti. Tarkim, jei tėvas yra agresorius, o motina auka, jie dažniausiai palaikys motiną, net kai ji smurtaus.
Visavertiškumo trūkumas. Tai problema, kylanti iš emocinio apleistumo vaikystėje. Tarkime, jei po skyrybų vienas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, yra labai prislėgtas, nepaliauja aiškintis santykių su buvusiu sutuoktiniu, daro tai nekonstruktyviai, nesusitvarko su užgulusiais buitiniais ir materialiais rūpesčiais, dėl savo emocinės būklės jis tampa vaikui emociškai neprieinamas. Vaikas yra šalia, bet jis tarsi nėra matomas. Ateityje pasekmės gali būti labai skaudžios: tokie žmonės patiria jausmą, tarsi viena jų dalis būtų mirusi. Jiems sunku jaustis visaverčiais žmonėmis ir užmegzti visaverčius santykius.
Sunkumai nustatant asmenines ribas. Tai susiję su minėta per didele atsakomybe, dar vaikystėje prisiimtais vaidmenimis ne pagal savo jėgas, apsikrovimu darbais, siekiant įrodyti savo vertę. Tokie žmonės žūtbūt siekia išlikti stiprūs, nepažeidžiami bet kokioje situacijoje. Tačiau visi turime tam tikrų apribojimų, į kuriuos privalu atsižvelgti.
Bejėgiškumo jausmas. Jis gimsta iš identiško jausmo vaikystėje, kai esi priverstas stebėti tėvų konfliktus, smurtą ir dažniausiai nieko negali pakeisti. Suaugę tokie žmonės gali jausti, kad konfliktinėse situacijose ar tiesiog bendraudami jie sutrinka, nežino, ką pasakyti, kaip reaguoti – užvaldo bejėgiškumas.
Per dideli lūkesčiai sutuoktiniui. Noras turėti kitokią šeimą nei tėvų tampa toks stiprus, kad sutuoktiniui keliami reikalavimai tampa sunkiai įgyvendinami. Patyręs nedarną šeimoje žmogus gali įsikibti būtinybės sukurti tobulą šeimą, užsitikrinti emocinį ir ekonominį saugumą bet kokiomis priemonėmis. Taigi, lūkesčiai sutuoktiniui gali būti labai dideli – jis turi mane absoliučiai suprasti, palaikyti – nors galbūt sutuoktiniui tai neįveikiama užduotis.
Polinkis į sudėtingus santykius. Kartais asmenys, užaugę disfunkcinėse šeimose, turi polinkį pasirinkti konfliktiškas ar itin uždaras, sudėtingo charakterio asmenybes, su kuriomis kurti darnų ryšį yra sunku. Be abejo, dažnai tokiuose santykiuose iškyla intymumo, emocinio artumo klausimas. Jis tampa beveik neįmanomas, ir tai kelia didžiulę neviltį.
Mokytis pažinti save
Užaugti brandžia asmenybe šeimoje, kurioje nepaisomi jos narių poreikiai, jausmai ir ribos, nėra lengva. Tokiam žmogui tarsi nebuvo suteikta galimybė pažinti save vaikystėje. Tačiau tai galima ištaisyti.
Pasak J.Trofimovos, svarbu atsekti, iš kur atsinešame tam tikrus įsivaizdavimus apie save, apie kitus ir pasaulį. Tai įsisąmoninus būtina mėginti pakeisti susidariusias nuostatas, apsunkinančias suaugusiojo gyvenimą. Reikia telktis į problemų sprendimą, vengti izoliacijos ir užsisklendimo.
Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“ yra pelno nesiekianti organizacija. Komanda teikia specializuotą kompleksinę pagalbą skyrybas išgyvenantiems bei kitiems šios patirties paliestiems asmenims. Taip pat užsiima šeimos krizių prevencija bei postvencija, asmens saviugda.
Daugiau informacijos apie grupinius užsiėmimus rasite ČIA.