Ernestas Shackletonas kelis mėnesius dreifavo ant ledo lyčių, kad išgelbėtų savo prie Antarktidos jūroje įstrigusią įgulą. Harriet Tubman per dešimtmetį į laisvę drąsiai išvedė maždaug 300 vergų. Markas Polas Azijoje ryžtingai perkopė kalnus ir tapo tikru bebaimio keliautojo simboliu.
Tačiau to mitinio, niekad neklystančio lyderio dienos jau nugrimzdo į praeitį. Po kelių dešimtmečių, kai regėjome šokiruojančių įvykių, tokių kaip 2001 metų „Enron“ skandalas, 2011 metų Fukušimos branduolinė katastrofa ir 2021 metais įvykęs JAV Kapitolijaus šturmas, kurį skatino pats šalies tuometinis prezidentas, mūsų visų pasitikėjimas lyderiais stipriai smuko, jei jo išvis dar liko.
Šį pasitikėjimo lyderyste nykimą atspindi ir atmosfera darbovietėse: 2019 metais „Harvard Business Review“ publikuotas tyrimas parodė, kad 58 procentų darbuotojų labiau pasitiki visiškai nepažįstamu žmogumi nei savo viršininku. Kaip ir galima tikėtis, šie skaičiai tik blogėja. Be to, 45 procentai darbuotojų įvardijo nepasitikėjimą vadovybe kaip didžiausią problemą, darančią neigiamą įtaką jų darbui.
Panašu, kad jūs (lyderiai) sutinkate: 55 proc. vadovų mano, kad ši pasitikėjimo krizė kelia grėsmę jų organizacijos augimui.
Jūs neklystate nerimaudami. Pasitikėjimo jumis trūkumas tikrai turi įtakos jūsų darbuotojų motyvacijai ir produktyvumui, o tai savo ruožtu didina tikimybę, kad jie perbėgs į kitą įmonę.
Be to, tokia padėtis turi įtakos tam, kiek laiko jūs (ir visi kiti) praleidžiate skubiai gesindami gaisrus, kurių būtų galima išvengti, jei jūsų žmonės jaustųsi patogiai diskutuodami su jumis opiais klausimais. (Užuot tai darę, sutarkime su nepažįstamu žmogumi, sutiktu autobuse.)
