Ilgainiui toks vaikas užauga žinodamas, kad žmonės gali būti nepatikimi, kad kiekvienas ryšys turi išdavystės rizikos. Jie tai išgyvena, kartais vėliau net patiria sėkmę būtent todėl, kad kliaujasi tik savimi, bet kai kurios žaizdos neužgyja.
„Psichology today“ analizuoja, kaip ypač savarankiškiems žmonėms sekasi kurti santykius ir kodėl kartais tai būna net neįmanoma?
Šiems žmonėms nepriklausomybė yra daugiau nei pasirinkimas – tai jų gyvenimo būdas, užtikrinantis saugumą. Vis dėlto, kai kalba ima suktis apie santykius, gali paaiškėti, kad jų sunkiai pasiekta nepriklausomybė yra ir stiprybė, ir kliūtis. Nepriklausomybė didina atsparumą, tačiau pernelyg didelė ji sukuria barjerą, kuris trukdo užmegzti tikrą ryšį.
Štai trys požymiai, kad dėl pernelyg didelės nepriklausomybės jums gali būti nepasiekiamas intymumas, kurio jums reikia.
1. Nenoras prašyti pagalbos
Hipernepriklausomybė dažnai pasireiškia nemokėjimu prašyti pagalbos, ši savybė kyla iš pažeidžiamumo baimės. Šie asmenys savarankiškumą tapatina su stiprybe, o pasikliaudami kitais gali jaustis silpni. Santykiuose tai gali sukelti didelių nepatogumų.
Žurnale „Current Directions in Psychological Science“ paskelbtame tyrime atskleidžiama, kaip ankstyvoji tarpasmeninė patirtis turi įtakos žmogaus santykiams, kuriuos jis kuria jau suaugęs. Dešimtmečius trukęs tyrimas atskleidė, kad kūdikystėje susiformavę prieraišumo modeliai, pavyzdžiui, saugūs ar nesaugūs ryšiai su tėvais ar globėjais, turi įtakos emociniam reguliavimui, konfliktų sprendimui bei atvirumui vėlesniuose romantiškuose santykiuose. Asmenys, anksti patyrę nenuoseklią paramą, dažnai išsiugdo savarankiškumą kaip apsauginį mechanizmą.
Asmenys, anksti patyrę nenuoseklią paramą, dažnai išsiugdo savarankiškumą kaip apsauginį mechanizmą.
Nenorėdami „užkrauti“ partneriui naštos, jie gali slėpti emocinius ar asmeninius iššūkius, o ilgainiui tiesiog atsiriboti. Asmenys, kurie sunkiai ieško pagalbos arba rodo pažeidžiamumą, dažnai patiria didesnį psichologinį stresą ir vienatvę.
Atotrūkio tarp hipernepriklausomybės ir prasmingo ryšio įveikimas prasideda nuo mažų žingsnelių link pažeidžiamumo. Vienas iš praktinių metodų – po truputį bandyti prašyti paramos, pagalbos mažai rizikinguose scenarijuose.
Pavyzdžiui, galite paklausti partnerio nuomonės dėl asmeninio sprendimo, pavyzdžiui, planuodami bendrą savaitgalio veiklą arba prašydami pagalbos atliekant namų ruošos darbus. Tokie maži gestai leidžia patirti ryšį saugioje aplinkoje. Priimdami pažeidžiamumą, galite išmokti pasikliauti partneriu ir hipernepriklausomybę paversti subalansuotu ryšiu.
2. Emocinės sienos
Hipernepriklausomi žmonės mano, kad artumas kelia grėsmę jų savarankiškumui, todėl pirmenybę teikia savarankiškumui. Į stresą jie reaguoja gynybiškai, siekdami išlaikyti kontrolę, o ne kreiptis į kitus paramos.
Norint įveikti šį emocinį iššūkį, labai išdrįsti keisti įsitikinimą, kad artumas visada sukels nusivylimą. Pateikiame keletą veiksmingų metodų, padedančių pakeisti šią mąstyseną:
Keiskite įsitikinimus palaipsniui. Pradėkite nuo minties, kad artumas visada veda prie įskaudinimo ar išdavystės, neigimo. Užuot siekę greitų pokyčių, pabandykite kasdien apmąstyti po vieną teigiamą santykių patirtį.
Kartą per savaitę sąmoningai pasidalykite su partneriu kuo nors reikšmingu ar pažeidžiamu, pavyzdžiui, asmenine istorija, tikslu ar rūpesčiu. Vėliau apmąstykite, koks jausmas buvo būti atviram. Atkreipkite dėmesį, ar buvo kokių nors netikėtų artumo, palengvėjimo ar dėkingumo jausmų.
Jei kyla artumo ar nusivylimo baimė, pabandykite atlikti užuojautos sau pratimą. Užsirašykite raminančias frazes, pavyzdžiui: „Gerai mėgautis artumu nesijaudinant dėl būsimos skriaudos“ arba „Šis ryšys yra unikalus ir neturi kartoti praeities modelių“.
Susidūrę su šiomis baimėmis ir palaipsniui atsiverdami, hipernepriklausomi asmenys gali pradėti patirti artumą kaip pasitikėjimo ir ryšio šaltinį, skatinantį labiau subalansuotus ir visaverčius santykius.
3. Pirmenybę teikia vienatvei, o ne bendriems išgyvenimams
Hipernepriklausomi asmenys dažnai laikosi griežtų ribų, kurios stiprina jų savarankiškumo jausmą, retai išreiškia partnerio paramos ar artumo poreikį. Jie teikia pirmenybę vienišiems užsiėmimams, o ne bendriems potyriams, todėl jų santykiai lieka antrame plane. Jie gali nuolat rinktis individualius pomėgius ar projektus, taip sukurdami modelį, kuriame partneris tik periferiškai dalyvauja jų gyvenime.
Be to, mintis apie pasiaukojimą ar kompromisus jiems gali atrodyti nepatogi ar net įkyri, nes tokie dalykai kvestionuoja jų giliai įsišaknijusį savarankiškumo ir kontrolės poreikį. Kompromisai jiems gali atrodyti kaip grėsmė jų nepriklausomybei, o ne natūrali santykių dalis. Jie gali priešintis tvarkaraščių derinimui, asmeninių tikslų koregavimui ar net nedidelėms aukoms dėl santykių, bijodami, kad šie veiksmai sukels nepageidaujamą priklausomybę.
Skatinkite sveiką pusiausvyrą tarp nepriklausomybės ir artumo, sutelkdami dėmesį į mažus, bet reikšmingus pokyčius. Tai galite padaryti:
Atvirai bendraukite su partneriu apie savo poreikius, išreikšdami tiek norą pabūti vienam, tiek įsipareigojimą santykiams. Tai padeda jiems suprasti, kad vienatvė nėra atmetimas, o asmeninis pageidavimas.
Parodykite norą retkarčiais daryti kompromisus, užsiimdami bendra veikla, pavyzdžiui, reguliariai rengdami pasimatymus ar leisdami laiką kartu, kad sustiprintumėte pasitikėjimą ir ryšį.
Ramiai ir be gynybos išreikškite savo poreikį turėti erdvės, kad būtų skatinamas abipusis supratimas, derinant savarankiškumą su įsipareigojimu prasmingai bendrauti.
Tikras ryšys kviečia mus priimti pažeidžiamumą ir pusiausvyrą, įrodydamas, kad net ir patys savarankiškiausi gali rasti pasitenkinimą kito žmogaus šilumoje ir pasitikėjime.
