Savivertė formuojasi vaikystėje
Noras ką nors nuveikti nevaikšto vienas. Anot specialisto, jį lydi perfekcionizmas. O pastatarasis esą yra antra menkavertiškumo monetos pusė. Jeigu nesijaučiate pakankamai geras, tuomet stengiatės būti geriausias.
Psichoterapeutas pastebi, kad vertės jausmas susiformuoja dar vaikystėje, jis nėra įgimtas.
„Mūsų elgesys su vaikais formuoja jų savivertę. Tėvų skyrybos yra didžiausia trauma vaiko savivertei, nes sugriūna žmonės, ant kurių savivertė pastatyta. Dažnai vaikai galvoja, kad su jais, tokiais blogais, neįmanoma gyventi, kad tėvai skiriasi, nes jie tokie blogi. Tuomet jiems atrodo, kad yra dvi išeitys – arba likti tokiems blogiems, arba būti tokiais gerais, kad su jais taip daugiau nesielgtų“, – besiskiriančios šeimos vaiko psichologiją atskleidžia E.Laurinaitis.
Penkios dedamosios
Jo teigimu, noras tapti sėkmingais priklauso nuo kai kurių dedamųjų. Pirmiausiai – statusas. Ne be reikalo esą sakoma: „Ką žmonės pasakys?“ Anot jo, vis dėlto dažniausiai mums iš tiesų rūpi tik keleto mus supančių žmonių nuomonė.
Antras svarbus dalykas – pasitikėjimas savimi. Bet kas tai yra? „Mokėjimas numatyti artimas mūsų poelgių pasekmes. Aš kažką darau ir žinau, kas po to bus. Jei žinau, darau kažkio pasitikėdamas“, – paaiškina specialistas.
Trečia dedamoji – autonomija, t.y. kiek jaučiatės savarankiški. Anot E.Laurinaičio, klaidingas terminas „laiko planavimas“, nes paroje yra viso labo 24 val., todėl galime planuoti tik savo elgesį laike.
„Aš ne laiką karpau, o save priderinu prie laiko. Ir kai kalbame apie autonomiją, svarbu jausti, kad sprendimai yra mano ir atsakomybė už pasekmes yra mano“, – kalbėjo jis.
Ne mažiau svarbu esą ir tai, kad žmogus yra „bandos gyvūnas“. Mes visi gimę ryšiui.
„Įrodyta, kad kūdikiui ryšys su kažkuo svarbiu yra be galo svarbus. Man patinka žymaus britų psichiatro Donaldo Vudso frazė apie tai, ką turi matyti kūdikis, kad pasitikėtų savimi. Savo atvaizdą įsimylėjusios motinos akyse. Toliau svarbu suvokti, kas yra mano draugai, kas ne. Mes negalime gyventi po vieną, turime būti su kažkuo, kad jaustumėmės kažkuo“, – dėstė psichoterapeutas.
Paskutinė dedamoji, pasak jo, yra teisingumas. Jeigu jaučiame, kad su mumis elgiamasi neteisingai, anot specialisto, imame jausti pasišlykštėjimą.
Toliau jis kalbėjo apie populiariausią šių laikų knygą „Septyni sėkmingų žmonių įpročiai“, kurioje dėstoma, ką daro sėkmingi žmonės.
„Idėja – kad įgūdžių išmokę būsim tokie pat sėkmingi. Briedas (nesąmonė - 15min), patikėkite manimi“, – ragino jis.
E.Laurinaičio teigimu, kuo daugiau stengsimės būti kaip kiti, rezultatas vis tiek bus kažkoks ne toks.
„Asmeniškai galvoju, kad žodis „stengtis“ yra keiksmažodis. Pagalvokite, ar galite padaryti ką nors geriau nei galite? Nes mūsų galėjimai sudaryti iš žinių ir įgūdžių. Aš turiu padidinti ir žinojimą, ir patreniruoti galėjimą, jei noriu kažką padaryti geriau. Kai pradedame stengtis, persistengiame“, – kalbėjo jis.
Ko gailisi mirštantieji?
Jis kėlė klausimą, ar galima nusirašyti sėkmę. Psichoterapeutas pripažino, kad jam didelį įspūdį paliko Bronnie Ware, kuri dirbo hospise, knyga „Ko labiausiai gailisi mirštantieji“. Taigi yra penki pagrindiniai dalykai, kurių gailisi šį pasaulį paliekantys žmonės:
„Pirma, gailiuosi neturėjęs drąsos gyventi taip, kaip norėjau aš, o ne taip kaip tikėjosi kiti. Antras – galiuosi, kad dirbau taip sunkiai.
Trečias – neturėjau drąsos išreikšti savo jausmus. Daug ką pražiopsojau, neparagavau... Lietuvio psichologija: jeigu viskas gerai, nėra reikalo ir burnos aušinti. Mes vieni kitiems sakome blogas naujienas. Ketvirtas – kad mažai laiko praleidau su šeima ir draugais, penktas – neleidau sau būti laimingesnis“, – vardijo specialistas.
Psichoterapeutas atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai žadame padaryti kažką „rytoj“. Kodėl?
„Negalime praryti obuolio iškart, dalinkite darbus į sukramtomus gabalėlius. Antras dalykas – trūksta motyvacijos. Už mane niekas neužsinorės, bet jei užsinorėjau, tai niekas manęs nesustabdys. Trečias trukdantis dalykas – baimė. Nėra nė vieno žmogaus, kuris pradėdamas naują darbą nebijotų, bet drąsius dalykus daro žmonės net bijodami. Paskutinis dalykas – nėra pradinio judesio, nėra, kas pastumtų“, – vardijo psichoterapeutas.
Todėl apibendrindamas savo pranešimą E.Laurinaitis linkėjo pradėti judėti.
