– Kokio tipo moterims būdingas sindromas „Aš pati“? Valdingoms ir norinčioms viską kontroliuoti?
– Jis būdingas moterims, kurios yra viskuo viename asmenyje. Jos dažnai kitus šeimos narius – vyrą, vaikus – nugalina, atima iš jų atsakomybę, o pačios prisiima begales darbų. Tai rimta problema.
Iš moterų, kurios užsirašo konsultacijai, beveik kas antra turi šį sindromą. Moteris kaltina vyrą, kad šis nepadeda, kad ji pervargsta, kad visi nejautrūs ir nesupratingi. Tačiau tokiai moteriai pačiai paskirstyti darbus kitiems – misija beveik neįmanoma. Paprašyti pagalbos – tolygu pripažinti, kad esu silpna, kad kažko nesugebu, nemoku, negaliu.
Be to, dar veikia kitos priežastys: puikybė („tik aš geriausiai sugebu“), perfekcionizmas („mano būdas efektyvus ir patikrintas“), nepasitikėjimas kitais („jiems taip nepasiseks padaryti, jie nemoka, paliks netvarką, aš darau greičiau ir geriau“).
Turiu sukaupusi nemažą bioenergetikės patirtį, ir mano darbo su energocentrais metodika parodo, kad tokių moterų pirma ir antra čakra yra užblokuota. Ką tai reiškia? Kad moteris turi daug vyriškos energijos, o pažeistas ryšys su pamatiniais dalykais – saugumu, giminės programa (pirmoji čakra) ir seksualumu (antroji čakra).
Dažnai mano, kad turi keistis vyras, kuris dykaduoniauja, nesistengia dėl šeimos, o ji pati tiki, kad dirbą „šventą“ darbą, nes daugiau nėra kam.
Tarkim, taip elgėsi promočiutė, močiutė, mama, tad ir elgesio modelį perėmusi palikuonė taip elgiasi. Dažnos programos – „visi vyrai vienodi“, „vyrai nieko nesugeba“, „jais pasitikėti negalima“, „geriau viską pasidaryti pačiai“. Tai itin būdinga karo ir pokario moterims, tačiau jų elgesys turėjo pateisinamą priežastį – vyrų nebuvo šalia, teko visus darbus nudirbti pačioms.
Kartoju – būti emancipuota, šiuolaikiška, aktyvia ir organizuota moterimi yra puiku, tačiau nereikia perlenkti lazdos. Sindromas „Aš pati“ būtent ir yra apie tai, kad persistengiame ir per didelę naštą pačios sau užsikrauname.
– Kaip tokiai moteriai padėti, kad ji neperdegtų? Ką ji turėtų daryti?
– Čia sudėtinga užduotis, nes paprastai ji net nemato problemos ir negali savęs pakeisti. Dažnai mano, kad turi keistis vyras, kuris dykaduoniauja, nesistengia dėl šeimos, o ji pati tiki, kad dirbą „šventą“ darbą, nes daugiau nėra kam.
Patarti ir perkalbėti tokią moterį neįmanoma, nes sindromas „Aš pati“ slepia jos psichologinę būseną, jos problemą. Pasitikėjimas vyru, vaikais per dieną neatsiranda, čia gilesni dalykai. Reikia rasti šakninę tokio elgesio priežastį, o tada jau nebeliks ir pasekmės.
Taigi pirmiausia derėtų perkratyti vaikystę, t. y. kokie elgesio modeliai ir suvokimai ten išsivystė, kaip ir kas ten vyko. Gal taip elgėsi močiutė, mama. O gal šeimoje nebuvo tėvo (mama išsiskyrusi ar našlė), ir vaikas šeimoje buvo tarsi surogatinis sutuoktinis ir viską tempė: bando mamai atstoti sutuoktinį, o kitiems vaikams, jei jų yra, – tėvą, mamą.
Motyvas gali būti ir kitas – vilkti tą visų darbų naštą iš pasąmoninio solidarumo mamai ar kitai giminės moteriai, kuri būtent taip gyveno ir jautėsi nelaiminga. Prieraišiam ir savo tėvus mylinčiam vaikui įtikti savo tėvams labai svarbu. Nesąmoningai manome: „Neduok Dieve, būsiu laimingesnė už mamą! Kaip aš leisiu sau gyventi gerai, kai mama taip vargo?“
Nors moteris jau suaugusi, išsilavinusi, išmintinga ir teisingai mąsto, tačiau ta prisiimta programa neleidžia jai išsivaduoti iš sindromo „Aš pati“. Už jo slypi kažkoks nepatenkintas emocinis poreikis, psichologinė priežastis. Jeigu jos nebūtų, moteris taip nesielgtų.
– Mano aplinkoje yra moteris, kuri dideliems vaikams net gaminti valgyti nelabai leidžia, nes įsipjaus pirštą, prišiukšlins, išpils, sudaužys, žodžiu, jie viską padarys ne taip.
– Rusai turi labai gerą žodį šį sindromą turinčioms moterims įvardyti – „jasamaška“. Tokia moteris tiesiog gyvena vyriškoje energijoje, ir jai tai yra normalu. Jai pereiti į moterišką prilygtų dramblio virsmui į antilopę (juokiasi). Aišku, tai tik vaizdingas palyginimas, tačiau moteris jau įpratusi gyventi tokioje būsenoje, kita jai būtų ne komfortas.
Reikėtų ir vėlgi ieškoti priežasčių vaikystėje. Gali būti, jog buvo toks įvykis, situacija jos gyvenime, kai visa kontrolė išslydo iš rankų, t. y. patyrė stresą, labai nukentėjo ir pan. Tarkim, tėvų skyrybos. Tada perveria suvokimas, kad pasaulis yra nesaugus, todėl įsijungia vidinis poreikis viską suimti į savo rankas ir kontroliuoti.
Bet tai tik iliuzija, nes kuo daugiau nori kontroliuoti, tuo tas pasaulis atrodo nesaugesnis. Tada dar padaugini kontrolės. Užburtas ratas. Juk viskas, ką sureikšminame, viskas, ko bijome, pasidaugina. Kai esame atsipalaidavę, tiek dramų mūsų gyvenime nenutinka, o kai nerimaujame, esame įsitempę, mintimis prisišaukiame „linksmuosius kalnelius“. Ta kontrolė yra būtent iš nesaugumo ir baimės.
– Kalbėjome apie saugumą, o nepalietėme seksualumo. Kaip užblokuota seksualinė energija veikia santykius?
– Kai moterų antroji čakra aktyvi, nenuslopinta, tokia moteris žydi, skleidžia tokią energiją, kurios nepajusti neįmanoma. O sindromą „Aš pati“ turinčios moterys, kaip minėjau, labiau gyvena vyriškoje energijoje. Ir santykyje su vyru svarbūs energiniai mainai.
Sindromą „Aš pati“ turinti moteris yra puiki manipuliatorė, kuriai būdingos visi trys psichikos subasmenybės: iš pradžių ji gelbėja, paskui priima aukos vaidmenį, o kai pavargsta kentėti, tampa budeliu.
Kai pirma čakra užblokuota, moteris nepasitiki vyru („jais pasitikėti negalima, dar toks negimė, viską pasidarysiu pati“), jo nepriima iš esmės kaip lygiaverčio partnerio, su kuriuo galima viskuo dalytis. O kai nėra priėmimo pirmame lygmenyje, tai moters energija neužkyla ir į antrąjį, t. y. antrąją čakrą, kuri atsakinga už seksualumą, moters reprodukcinę sistemą.
Padariniai? Moteris nenori mylėtis su vyru, nejaučia orgazmo, nenori susilaukti vaikų, dažnai yra frigidiška. Baimė ir nepasitikėjimas neleidžia moteriai dovanoti vyrui taip reikalingų malonumo bei žemės energijų, kurias jis akumuliuodamas vėliau atiduoda moteriai energiją jau kitame lygmenyje. Taigi ką turime? Vėl užburtą ratą, kuris nėra gyvybingas, poroje nevyksta jokie sveiki energiniai mainai.
Dabar vis labiau siekiama žmogų gydyti remiantis holistiniais principais, t. y. nepakanka žiūrėti vien į fizinį kūną, yra ir dvasinis, energinis. Viskas yra susiję – mūsų mintys, mūsų elgesys, mūsų pasaulėžiūra, mūsų kūnas. Todėl ne veltui sakome – esame tai, ką mąstome. Ir kai žvelgiame iš šio platesnio suvokimo taško, tada viskas yra susiję.
– Vyras ir moteris skirtingi savo prigimtimi. Kokie poreikiai jiems svarbiausi?
– Vienas bazinių moters poreikių – saugumas, o vyro – jaustis reikalingam, įvertintam. Mes galime gyventi tvarkingoje, egalitarinėje šeimoje, būti vienas kitą palaikantys, lygiaverčiai partneriai (taip ir turi būti), tačiau jei neigsime savo lytiškumą ir su juo susijusią prigimtį, santykiai poroje neteiks džiaugsmo, nebus tokie gyvybingi ir sveiki. Harmonija santykiuose įmanoma, kai kiekvienas savo mylimam žmogui suteiksime tai, ko jam reikia.
Santykis yra energiniai manai. Kai moteris nepasitiki vyru, jį menkina, laiko nieko vertu, jai sudėtinga pasitikėti ir intymioje sferoje, t. y. mylėtis su vyru. Kai moteris vyru pasitiki, jį vertina, santykiai klostosi visai kitaip.
Šis sindromas dovanoja ir pliusų: paprastai tokios moterys yra labai organizuotos, produktyvios, visur suspėjančios ir daug padarančios.
– Kur moterį gali nuvesti sindromas „Aš pati“?
– Šio sindromo šalutinis padarinys yra emocinis vienišumas. Moteris jaučiasi vieniša, net jei turi partnerį. Tačiau šis sindromas dovanoja ir pliusų: paprastai tokios moterys yra labai organizuotos, produktyvios, visur suspėjančios ir daug padarančios.
Kokia didžiausia problema? Pirma, moteris bijo prašyti pagalbos, antra, jei ir paprašo, nedrįsta ją priimti, jai nepatogu.
Kodėl baiminasi prašyti? Nes bijo, kad ji bus atstumta, jai bus pasakyta „ne“, todėl geriau viską padaryti pačiai. Saugumas yra vienas iš bazinių žmogaus poreikių, o baimė būti atstumtam tą saugumą sudrebina. Todėl paprašyti sunku, moteris dažnai viliasi, kad kitas asmuo pats turėtų susiprasti.
O jei tokia moteris ir paprašo, tai nemoka kantriai išlaukti, tas prašymas būna labiau panašus į nurodymą ar įsakymą, kurį kitas turi vykdyti nedelsdamas. Tarkim, moteris paprašė vyro išvalyti kilimą, vyras neskuba, naršo telefone, o, ji, žiūrėk, sučiaupusi lūpas, su priekaištu veide, jau siurbliuoja tą kilimą (juokiasi). Aha, nedarai, tinginy, – aš pati!
Kodėl dar sudėtinga moteriai prašyti? Nes ji įsitikinusi, kad tai nešiuolaikiška, ji nėra kokia silpna būtybė, ji – emancipuota moteris, o jei prašai pagalbos – tai lyg pasakai, kad kažkas su manimi negerai, kad esi silpna.
– Bet yra moterų, kurios sąmoningai visus darbus prisiima ir sako, kad tai aš esu šeimoje vyras, aš parnešu pinigus, aš išlaikau. Kaip tai veikia poros santykius?
– Kiekvienas atvejis skirtingas, tačiau gali būti, kai taip besielgdama moteris patenkina savo reikšmingumo poreikį: ją kiti giria, kokia ji puiki, kaip suspėja, gal vertina darbe. Ir jei ji pradės keistis, tų „pastiprinančių vitaminų“ nebegaus, viskas sugrius. Todėl jos pasirinkimas – nieko nekeisti.
Tokiuose santykiuos dažnai įsigali tas garsusis Karpmano trikampio modelis – auka, gelbėtojas ir persekiotojas (budelis). Sindromą „Aš pati“ turinti moteris yra puiki manipuliatorė, kuriai būdingos visi trys psichikos subasmenybės: iš pradžių ji gelbėja, paskui priima aukos vaidmenį, o kai pavargsta kentėti, tampa budeliu. Tada moteris rėkia, isterikuoja, kapoja galvas visiems šeimos nariams – tampa tikra tirone, agresore.
Bene pavojingiausias yra aukos sindromas, kai žmogus įpranta kentėti ir tiesiog užstringa toje būsenoje. Čia vyksta įdomūs procesai smegenyse. Pasirodo, kai mes kenčiame, kai gyvename dramatišką scenarijų, kur viskas verčiasi ir kunkuliuoja, kur nėra ramybės, tik stresas ir ašaros, mūsų smegenys išskiria hormonų, kurių „baisiausias“ yra beta endorfinas, opiatų klasės hormonas. Todėl tiek daug aplinkui savo „kančios narkomanų“. Aukos kančia dažnai nėra atsitiktinė – ji turi naudą kentėdama, pavyzdžiui, gauna draugų palaikymą, atjautą, gailestį ir patvirtinimą, kad tikrai ji gera, o vyras neva yra tas parazitas šeimoje (šypsosi).
– Sakėte, kad ateina tokios moterys pas jus konsultuotis. Kaip dirbti su jomis?
– Sunkiai ir sistemingai – kaip su narkomanu, kuris pasiryžo atsikratyti priklausomybės. Tokios moterys irgi priklausomos, jos turi sąmoningai nuspręsti liautis būti aukomis, liautis kentėti. Ir tai nėra lengva, nes su savo išgyvenimais ir dramomis jos bent jau jaučiasi reikšmingomis, įdomiomis, sulaukia artimųjų, draugių ar kolegių dėmesio ir palaikymo. Jei sau pasakytų: „Daugiau jokių dramų!“, gali patapti pilkomis pelytėmis, neįdomiomis, o tai irgi baugina.
Moteris bijo žengti žingsnį į jai nepažįstamą teritoriją, todėl laikosi įsikibusi senų, įprastų dalykų ir paprastai nieko nekeičia. Ji nesuvokia, kad ramybėje irgi gali skleistis visavertis gyvenimas ir santykiai. Jai reikia dramų, „santa barbarų“, įrodymų, kad jos gyvenimas verda, kad ji yra reikšminga ir pan. Už to slypi ir puikybė, ir egoizmas, ir baimė keistis.
– Kokia galima santykių evoliucija, jei moteris ir toliau stengiasi laikyti visus kampus ir jaučiasi nelaiminga, nesuprasta?
– Toks elgesys veda vienišumo ir atsiskyrimo link. Šeimoje, kaip ir gamtoje, yra pusiausvyra: jei vienas aktyvesnis, kitas prisitaiko ir tampa tokiu, kokiu reikia tai pusiausvyrai palaikyti. Kai moteris itin aktyvi, valdinga, toje kaktomušoje vyrui nieko nebelieka, kaip būti pasyvesniam.
Beje, jei abu partnerius tai tenkina, jie yra laimingi ir džiaugsmingi šeimoje, nėra įtampos ir konflikto, viskas gerai, tačiau jei taip gyvename, o viduje jaučiame, kad norėtume kitokio požiūrio, elgesio, darbų pasiskirstymo poroje, konfliktas neišvengimas. Partneriams reikėtų kalbėtis ir keistis.
Jei moteris nesijaučia saugi, prisiima būti už viską atsakinga, dažnai pyktis ir nepasitenkinimas vyru kaupiasi. Paprastai moterys trokšta, kad vyras matytų, atjaustų ir susiprastų. Tačiau, jei moteris viską daro, vyras galvoja, kad jai tai patinka. O juk dalį reikalingos energijos ji galėtų gauti iš vyro. O kaip gaus, jei juo nepasitiki, jei nepaprašo?
Taip, keistis sudėtinga, tačiau verta, jei santykiuose norime augti ir vienas kitą auginti. Keisdamasis pats, keiti viską aplinkui. Tačiau to reikia labai norėti.
Jai reikia dramų, „santa barbarų“, įrodymų, kad jos gyvenimas verda, kad ji yra reikšminga ir pan. Už to slypi ir puikybė, ir egoizmas, ir baimė keistis.
– Kaip tą norą paversti veiksmu? Kokie galimi žingsniai link pokyčių?
– Jei netenkina santykiai ir tai, kokia juose esate, turite sau tai pripažinti ir griežtai pasakyti: „Noriu gyventi kitaip.“ Ir susitaikyti, kad teks dirbti ilgai, stebuklo po mėnesio nenutiks.
Pirma, ieškokite priežasčių, kodėl taip elgiatės, kas jus skatina prisiimti tiek darbų ir plėšytis vienai, nieko nepaliekant nei vyrui, bei vaikams. Gal jus valdo baimė netekti vyro, nes įsivaizduojate, kad taip esate pavyzdinga, darbšti, viskuo besirūpinanti žmona? O gal turite iš to antrinės naudos – jus aplinkiniai giria, giminėje laiko pavyzdžiu, kokia turi būti moteris šeimoje?
Antra, prisiimkite atsakomybę, kad keistis pirmiausia reikės jums. Bene didžiausia mūsų klaida santykiuose – norime, kad keistųsi kitas žmogus, bet ne mes. Jei tikrai norime pokyčių, turime pirmiausia keistis patys. Neužkraukite atsakomybės už savijautą kitam žmogui.
Trečia, sindromas „Aš pati“ labai dažnai būdingas moterims, kurių žema savivertė ir kurios stokoja meilės sau. Ji aria kaip arklys, tikėdamasi, kad tada bus apdovanota, ją mylės, gerbs ir vertins. Ji plėšosi ne tik namuose, bet ir darbe, tad nenuostabu, jog ten kelintus metus iš eilės išrenkama geriausia darbuotoja. Čia prisideda ir ta antrinė nauda – jei nesiplėšytų, kažin ar sulauktų įvertinimo, o žemos savivertės asmenybei jis svarbus, per jį ji save įprasmina. Kai žmogus ir pats žino, kad yra geras, jam to patvirtinimo iš aplinkos paprastai nereikia.
Ketvirta, sudėtinga išsivaduoti iš spąstų „noriu dirbti mažiau“, kai tiesiog visa psichika yra pajungta tam, kad moteris dirbtų daugiau. Moteris, kuri viską daro pati, ne tik iš vyro atima vyrišką energiją, bet ir iš savęs – moterišką. Išvada – nesveikai draskydamasi per visas veiklas – darbas, namai, vaikai, būreliai ir pan., moteris ne tik nuvargina save, bet dar ir prastai jaučiasi, nes patiria visuomenės spaudimą būti gera žmona, gera mama, gera darbuotoja. Tai tiesus kelias į kančią, į depresiją.
– Kaip atrasti tą pusiausvyrą, būti vyru ir moterimi poroje, nepaminant lyčių lygybės principų?
– Visur turėtų būti sveika pusiausvyra ir protas. Aš už tai, kad poroje nebūtų diskriminacijos, o santykių kūrimas būtų paremtas išmintimi.
Tai nereiškia, kad moteris nusižemina ir šliaužioja keliais priešais vyrą, jokiu būdu. Moteris turi būti ori ir suvokianti tiek savo galias, poreikius bei atsakomybes, tiek vyro. Ji gerbia save, savo prigimtį ir lytiškumą, bet taip pat gerbia vyrą ir pasitiki juo. Ji išmintinga ir suvokia, ką reiškia „būti moteriškoje energijoje“. Turinčios sindromą „Aš pati“ dažniausiai to nesuvokia. Kai abu poroje, vyras ir moteris, supranta savo buvimą, jie veikia kaip darnus mechanizmas, yra pusiausvyroje ir kuria harmoniją.
Moteris turėtų paskirstyti veiklas taip, kad rastų laiko sau, poilsiui, saviraiškai, pomėgiams, kurie ją įkrauna.
Moteris turėtų paskirstyti veiklas taip, kad rastų laiko sau, poilsiui, saviraiškai, pomėgiams, kurie ją įkrauna. Moterims labai svarbu pabūti kitų moterų draugijoje, pasidalyti atradimais, pasikalbėti, pasikrauti. Kai visi poreikiai patenkinti, mes nekonfrontuojame ir nekuriame destrukcijos.
Tada ir santykis šeimoje tampa kitoks – kai kiekvienas esame atskiras, su skirtingomis energijomis ir tikslais, tačiau drauge sukuriame darnų buvimo lauką. Čia nėra nei karo, nei noro konkuruoti, pasirodyti geresniam ir šaunesniam. Niekas nesivaržo ir nepriekaištauja.
Menas mokėti persikūnyti iš vienos energijos ir kitą ir išnaudoti viską, ką galima, nesuardant tarpusavio harmonijos. To visoms poroms ir linkiu.
