Kita vertus, moterys skuba bėgti į įvairias moteriškumo mokyklas, tikėdamosi išsiskleisti ir pagerinti santykius su vyrais.
Kas yra lyčių vienodėjimas? Bėda, nes prarandama šimtmečius galiojusi prigimtimi ir dvasiniais mokymais pagrįsta tvarka, ar progresas, kai nei savęs, nei kitų nebegrūdame į klišes? Ar moksliniai tyrimai randa bazinius skirtumus tarp lyčių? Kaip vaidmenų pasikeitimas veikia vyrų ir moterų santykius? Ko galime laukti ateity, kai vaidmenys suvienodės?
Pabandysiu tai apžvelgti.
Vyriški ir moteriški darbai ar geresni ir blogesni darbai?
Anot kūno psichoterapijos pradininko Theodoro Reiko, „mūsų kultūroje vyrai bijo, kad bus nepakankamai vyriški, o moterys bijo būti tik moterimis“. Skirtingumo teorija gali būti naudinga pagrįsti nelygybei.
Statistika rodo, kad vyrai ir dabar dažniau vadovauja, daugiau uždirba, apgina duagiau mokslinių laipsnių. Mergaičių žaisliukai mažiau skatina kūrybiškumą, jos turi būti įsiteikiančios ir mielos. O jei vyras nieko prieš, kad moteris būtų gera skulptorė, rašytoja ar genetikė, tai tuo pat metu ji turi būti gera žmona ir motina, gerai atrodyti, prižiūrėti namus, o vėliau – savo ir vyro senus tėvus.
Išdrįsusios gyventi kaip nori, moterys jaučiasi kaltos ir egoistiškos arba pervargsta. Tačiau yra ir kitokių duomenų: pasirodo, trečio pasaulio šalyse moterys dažnai renkasi vyriškus darbus, dirba mokslininkėmis, statybininkėmis, o turtingose šalyse, jos renkasi tai, kas moteriška, o vyrai neina dirbti auklėmis ar psichologais.
Beje, robotizuojant pramonę, paslaugų sfera vis plečiasi, o čia moterys kur kas stipresnės už vyrus, ir jų statusas kasdien gerėja, bet panašu nelygybe visko paaiškinti negalime, esama ir skirtingumo.
Ar lyčių stereotipai mums trukdo ar atvirkščiai – palengvina gyvenimą?
Supaprastintos taisyklės labai varžo sudėtingus žmones. Pavyzdžiui požiūris, jog vyrai turi neverkti ir nesiskųsti, vainikuojamas tūkstančiais savižudybių – 80 proc. nusižudžiusiųjų Lietuvoje yra vyresni, tradicinių stereotipų veikiami vyrai.
Mokslininkai nustatė, kad vaikai daug laisviau linkę suprasti, kas yra berniukiška, o kas mergaitiška, nors dalis tėvų ir bijo, jog jų berniukiška mergaitė ar mergaitiškas berniukas taps homoseksualiu. Gal svarbiau atrasti skirtumus tarp žmonių, o ne dėlioti etiketes: štai Ieva plepesnė, Ugnė meistriškesnė, o Jonui patinka dainuoti?
Kita vertus, pasirodo per daug galimybių vaikui nesveika. Jau psichologas K.G.Jungas kalbėjo, kad negerai, kai vaikas neturi išreikšto charakterio tipo – auga bestuburė vidutinybė be nuomonės. Tyrimai rodo, kad aiškaus lytinio, tautinio ir kitokio identiškumo jauni žmonės realizuojasi geriau. Rolės lengvina ir gyvenimą šeimoj – mažiau ginčijamasi, kas už ką atsako. Na, o sociume tai, kas kitoniška ar neaišku, greitai sukelia įtarumą, ir nemergaitiška mergaitė ar neberniukiškas berniukas patiria kur kas daugiau atsūmimo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip išsiskirti? Psichoterapeutė G.Petronienė – apie skyrimąsi ir skyrinėjimąsi ilgalaikiuose santykiuose
Ar mokslininkai randa patikimų skirtumų tarp lyčių?
Jau psichologas K.G.Jungas kalbėjo, kad negerai, kai vaikas neturi išreikšto charakterio tipo – auga bestuburė vidutinybė be nuomonės.
Daugelis lyčių skirtumų neįgimti, o išmokti, pavyzdžiui, dažnai mergaitės sau tiesiog leidžia nesigilinti į matematiką ir jos nesuprasti. Ar yra kas nors prigimtinio, o ne įdiegto visuomenės? Anot amerikiečių tyrimų, statistinė moteris ir vyras psichologiškai skiriasi mažiau nei du vyrai. Profesorius Harry Reisas išanalizavo 13301 žmogų pagal 122 psichologines charakteristikas ir skirtumų tarp vyrų ir moterų nerado, lytys siejosi nebent konkrečiomis veiklomis – pavyzdžiui, boksu ar siuvinėjimu.
Psichologei Lauren S. Ferro sudarant „Didžiųjų penkių“ asmenybės bruožų teoriją, moteriškumas ir vyriškumas statistiškai neišsiskyrė – jis tėra kitų bruožų darinys. Vienodi yra vyrų ir moterų moralės rodikliai, jautrumas. Daug tyrimų duomenų prieštaringi – vieni sako, kad vyrų savivertė aukštesnė ir geresnis vizualinis, o moterų – kalbinis mąstymas, kiti tuos duomenis paneigia.
Kai kur mokslininkai sutaria: vyrų didesnė agresija, jie mikliau juda, o moterų smegenyse daugiau jungčių tarp pusrutulių, jos labiau nerimauja ir dažniau panyra į depresiją.
Panašu, teisus buvo ir Paulo Coelho knygos herojus: „Prisimenu, prieš kelerius metus kažkas manęs paklausė, ką bendra turėjo visos mano gyvenimo moterys. Ilgai ieškojau atsakymo, kol supratau: mane“.
Ar verta vyrams ir moterims supanašėti seksualumo ir reprodukcijos srityse?
Vyrų ir moterų seksualumo ir reprodukcijos psichologiją tikrai lemia ne vien auklėjimas, o ir skirtingi kūnai ir hormonai. Jauni vyrai labiau trokšta sekso, greičiau susijaudina, merginoms reikia daugiau įžangos. Orgazmas pasiekiamas irgi skirtingai. Visiška retenybė, jei gyvenantis vienas vyras įsivaikina vaiką. Nėščiai ar maitinančiai moteriai reikia daug paramos. Gal nieko keisto, kad vyriškesniais moterys laiko tuos vyrus, kurie gali paremti, o vyrus labiau traukia draugiškos ir rūpestingos moterys?
Kita vertus, kasdien moterys tampa finansiškai stipresnės, net nėščios ar žindydamos samdo pagalbininkes, ir silpnomis jų nebepavadinsi. Veikiau jos tampa stipresnės – gali panorėjusios turėti palikuonį, ko negali vyras, nebent ateity atsiras ir kiaušialąsčių bankai, bus įteisintos donorinės motinos, o vaikai bus auginami laboratorijose.
Elgesį, aišku, veikia ir hormonai. Tačiau jei hormonų pusiausvyra keičiasi, tas pats žmogus gali palinkti į kitai lyčiai būdingą elgesį; hormonai – tik laikina chemija, o ne giluminė prigimtis.
Ar orientyrų praradimas kenkia santykiams tarp lyčių?
Kad lytys sutaria prastai, rodo didelis skyrybų kiekis, nors kas žino kiek lytys buvo laimingos tais laikais, kai negalėjo skirtis dėl ekonominių priežasčių ir visuomenės nuomonės?
Labiau prakutusios vyrą sugundo, jį užkariauja ir naudojasi jo pinigais – meilės mažai, bet teisės lygesnės.
Kaip vyrų atžvilgiu nusiteikusios daugelis moterų? Tradiciškesnės dar tebelaiko vyrą vertingesniu, veržiasi jį turėti, tarnauja, kenčia net visišką blogį, nes vienos tokios moterys jaučiasi silpnos ir bevertės. Labiau prakutusios vyrą sugundo, jį užkariauja ir naudojasi jo pinigais – meilės mažai, bet teisės lygesnės. Na, ir naujosios karjeristės ne tik vyrui prilygsta, bet dar ir augina vaikus. Kai susivokia, kad toks vyras mažai teduoda, meta jį lauk – Lietuvoje 80 procentų skyrybų iniciatorių yra moterys. Tokia moteris bando būti ir vyru ir moterimi, o ką veikti vyrui? Tikrai nebeaišku. Vis daugiau vyrų ieško mamos.
Na, ir nebesitikėdami ką nors išspręsti, vis daugiau vyrų ir moterų ima branginti savo laisvę, karjerą, nenori nei įsipareigoti, nei vaikų. Taip, šiuo metu mamos išlepina sūnus, po to juos išlepina ir nuvertina žmonos, lytys sutaria prastai. Greičiausiai, tai pereinamasis periodas po patriarchato, bet neaišku, į ką tai išvirs ateityje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Genovaitė Petronienė: Ar verta atsiduoti meilei, kai individualistinis gyvenimas toks patogus?
Kaip vienas kitą trauks ir bendraus vyrai ir moterys, kai lyčių vaidmenys suvienodės?
Anot porų mokytojo Marko Gungoro, moterys skundžiasi, kad vyrai nejautrūs ir jų nesupranta, tarsi šalia savęs norėtų matyti ne vyrą, o kitą moterį. Bet moteriškas vyras moterims nepatrauklu, o kitoks, netgi „blogiukas“, jas traukia. Kam gamtai lytiškumas, kam In ir Jan, priešybių vienybės dialektika? O gal šiems laikams reikia kitokio vyriškumo ir moteriškumo?
Ieškodami šiuolaikiniame žmoguje graikų dievų, dabar vyruose rasime ne dzeusus ar hefaistus, o hermius, o moteryse – ne afrodites ar heras, o atėnes ir artemides; o ateityje žmones trauks ne priešinga lytis, o priešingos asmenybės. Juk ir dabar, jei mergaitė auga valdinga, panaši į valdingą tėvą, ją traukia ne kiti valdingi vyrai, o nuolankūs, kaip jos mama.
Dabar vėl grįžtu prie įsitikinimo: kai moteris ar vyras būna savimi, jie būna vyriški ir moteriški unikaliu ir nuoširdžiu savo būdu.
Taip, pasirinkti bus sudėtingiau, bet daug laisviau ir įdomiau. Na, o prisiminus senelį Jungą ir „animus ir anima“ idėją, kai moteris įsisavina joje glūdintį vyriškumą, o vyras – jame glūdintį moteriškumą, įvyksta individuacija – žmogus pasiekia pilnatvę. Vyras ir moteris jau susitinka ne tam, kad papildytų tai, ko kitas neturi, o didesniam tikslui – kad taptų iš tikro artimi. Androginiški, tai yra abiejų lyčių savybių turintys žmonės, anot tyrimų, socialiai geriau prisitaiko ir yra sveikesni.
Anksčiau iš aplinkos dažnai gaudavau pastabų dėl neva vyriško mąstymo ir veiklos būdo ir niekaip negalėjau suprasti, kas čia ne taip, jeigu nuoširdžiai esi savimi. Po to teko daug gilintis, kuo psichologiškai tikrai skiriuosi nuo vyrų, ko vyrai tikisi iš moters, tačiau dabar vėl grįžtu prie įsitikinimo: kai moteris ar vyras būna savimi, jie būna vyriški ir moteriški unikaliu ir nuoširdžiu savo būdu.
Dalis vyrų ir moterų jaučiasi nevyriški ir nemoteriškos, kaltina savo partnerius nemoteriškumu ar nevyriškumu. Tačiau mes galim laisviau pergalvoti savo požiūrį: apsispręsti, dėl kai ko nebesigraužti, kokias savo lyties savybes norime savy auginti, o taip pat taikiau priimti žmones, kurie išgyvena moteriškumą ar vyriškumą kitaip.
Psichologė Genovaitė Petronienė (psichologas.info), parengta pagal greitai išeisiančią psichologės knygą „Laimės parodoksai“
