Kodėl evoliucijai reikia jautrių žmonių
Pašnekovės teigimu, apie 20 proc. žmonių yra jautrūs iš prigimties, t. y. jų smegenų dalis, vadinama migdoliniu kūnu, susijusiu su pavojingų situacijų atpažinimu, yra didesnė, todėl jie dažniau ir stipriau jaučia baimę. Tai pastebima ir gyvūnų pasaulyje, nes išlikimui evoliuciškai naudinga, kad dalis gyvūnų būtų jautresni ir perspėtų apie pavojų kitus. Ši tendencija persikėlė ir į žmonių rūšį.
„Jautriems žmonėms daug greičiau kyla nerimo reakcija į dalykus, kurie kitiems atrodo nereikšmingi. Jie stipriau reaguoja į aplinką ir sudėtingiau perdirba gautą iš aplinkos informaciją, jiems reikia daugiau laiko, pavyzdžiui, prisitaikyti prie streso, nes situacijoje jie įžvelgia daugiau niuansų, gali sugalvoti daugiau interpretacijų“, – pasakojo G.Petronienė.
Pasak jos, jautrūs žmonės daug prasčiau pasitiki savimi, nes jaučiasi kitokie nei didžioji dalis, kurie psichologiškai atsparesni aplinkai. Mat jie nuo vaikystės dažnai girdi tokias replikas savo atžvilgiu: „Tu kažkoks nenormalus, visiems yra gerai, tau vienam – blogai.“ Todėl gyvena su jausmu, kad turėtų pasikeisti, tapti kitokie. Taip pat jiems trūksta drąsos, ryžto, sunkiau pakovoti už save, sunkiau garsiai pasakyti, ko jie iš tiesų nori.
Jie nuo vaikystės girdi replikas savo atžvilgiu: „Tu kažkoks nenormalus, visiems yra gerai, tau vienam – blogai.“
Tačiau biologiškai jautrūs žmonės – tik viena jų grupė. Kitai priskiriami tie, kurie puikiai prisitaikę aplinkoje, taip smarkiai nereaguoja į jos dirgiklius, bet yra pažeidžiami tam tikrose srityse. Šios grupės žmonių jautrumą lemia ne biologinė prigimtis, o tam tikros vaikystės žaizdos. Pavyzdžiui, narcisistinių savybių turinčiam žmogui padidintą jautrumą „įjungia“ kritika, paranojikui – grėsmė.
„Tokiais atvejais įsijungia vidinio vaiko būsena – su emocijomis iš praeities susijusi asmenybės dalis, todėl net labai psichologiškai atsparus žmogus, patekęs į situaciją, primenančią tą, kurioje jis buvo labai skriaudžiamas vaikystėje, buvo nepatenkinti jo poreikiai, tampa ypač pažeidžiamas ir jautrus. Tuomet net į labai švelnią situaciją gali kilti neadekvačiai stipri reakcija“, – teigė pašnekovė.
Vaikystės žaizdų padariniai
Jautrumo temą G.Petronienė nagrinėja ir savo knygoje „Gerųjų žmonių šešėliai“. Tam ji pasitelkia net tris požiūrio kampus – klientų ir pacientų išpažintis, savo pačios išgyvenimus ir įspūdžius bei trumpus esė, kuriose atskleista psichologinė problema analizuojama giliau.
„Kai žmonės atsiveria psichologo kabinete, papasakoja labai daug keistenybių. Čia tos keistenybės surinktos kaip fotografijos. Nors temos – pačios įvairiausios, jos visos susijusios su jautrumu. Pavyzdžiui, moteris, kuri visko bijo. Nori imti paskolą, bet bijo, kad negalės jos išmokėti, ir kuria pačius katastrofiškiausius scenarijus: o jeigu kainos kils, o jeigu darbo neteks, o jeigu dar kažkas atsitiks, o jei teks eiti gyventi į gatvę arba grįžti pas vyrą, su kuriuo išsiskyrė.
Tuomet pradeda save graužti: o gal esu bloga, kad išsiskyriau, gal turėjau kentėti, kaip mama sakė? Iš tos baimės likti be pragyvenimo šaltinio ji perka juodai dienai daug nereikalingų daiktų. Ir tai žmogus, kuris gyvena normalų socialinį gyvenimą. Kiti net nežino, kas vyksta jos galvoje“, – pasakojo pašnekovė.
