Kova – kai stresas įjungia per didelį aktyvumą, sustingimas – kai žmogus pasiduoda, na o „flight“ – išskridimas, pabėgimas, atsisiejimas – tai neigiamų dalykų vengimas. Visi pažįstame ryškių „kosmonautų“, kurie pamiršta, ką pažadėjo, nemato ir negirdi, ką jaučia kitas žmogus, bet galime jausmų vengti ir subtiliau. Likę su savimi į vengimą linkę žmonės irgi linkę negalvoti apie neigiamus dalykus - bėga į internetą, griebiasi alkoholio ar įvairių veiklų.
Atrodytų, vengikams lengviau nei tiems, kurie dėl streso tampa per daug aktyvūs arba, atvirkščiai, visiškai pasiduoda. Tačiau atsisiejimas mums gyvenime irgi gali labai pakenkti – pvz. žmogus negalvoja apie tai, kas nemalonu, bet vieną dieną jį išmeta iš darbo ar palieka žmona.
Atsisiejimas mums kenkia ne tik dėl to, kad tada nebežinome, kas dedasi su mūsų ir kitų žmonių jausmais. Jei esam toli nuo savo jausmų, mūsų gyvenimas nebetenka spalvų ir skonio, bendravimas tampa paviršutinis.
Beje, streso įveikos yra skirtingai pasiskirstę tarp lyčių, atsisiejimas dažniau stebimas vyrų, o pasidavimas – moterų tarpe. Taipogi emocijos ir jausmai mums daug duoda. Pirmiausia, jie leidžia ypač greitai ir intuityviai sužinoti, koks mūsų poreikis nepatenkintas, antra – jie mums suteikia energiją, motyvaciją, gyvybę. Tad jei vengiame natūraliai kylančių jausmų, atsiranda užšaldytos energijos vietos ir energijos turime mažiau.
Kokias būdais mes dažniausiai atsisiejame?
1. Nemalonių situacijų vengimas
Dalis žmonių vengia artimesnio bendravimo su naujais žmonėmis, kiti vengia įvairų fizinių aktyvumų, pvz. plaukti, keliauti ar net vairuoti, vengia daryti didesnius finansinius sprendimus, vengia konkurencijos, egzamino situacijų – visko, kas gali sukelti nerimą, baimę, gėdos, nusivylimo jausmus.
Daug žmonių vengia keisti partnerį, kai santykiai seniai yra blogi, o vienišieji vengia pažindinimosi situacijų ir įsipareigojimo naujam žmogui, na ir daugelis vengia darbų, kuriose gali patirti nesėkmę, pavyzdžiui iki paskutinės minutės atidėlioja ataskaitos rašymą ar pranešimo ruošimą. Vengimo čempionai yra vengiančios asmenybės – jos bendrauja tik su keliais žmonėmis, nieko nesiekia ir visas jų gyvenimas yra maršrutas „namai – darbas – kasmet vis ta pati atostogų vieta“.
2. Vartojantis savęs globojimas
Tai savęs raminimas mažomis ir didelėmis priklausomybėmis: internetu, kompiuteriniais žaidimais, serialais, apsipirkimu, emociniu valgymu, rūkymu, alkoholio vartojimu ir t.t. Savęs raminimo žmonės labiausiai griebiasi vienatvėje, bloguose santykiuose, nekomfortiškose darbo situacijose. Pavyzdžiui, viena mano klientei niekaip nesisekė laikyti nenorimų studijų egzaminus, vietoj to, kad mokytųsi, ji eidavo į parduotuves arba internetu pirkdavo rūbus, kol tėvai neaptiko, kad ji jau kuris laikas nesimoko ir išleido visus mokslui skirtus pinigus.
3. Užsimiršimas per veiklą
Tai darboholizmas arba laisvalaikio užimtumas. Vidutinio amžiaus ir vyresniems lietuviams labai būdinga, jog vietoj to, kad paverktų ar supyktų, jie iš paskutiniųjų tvarkosi namuose ar dirba darbe, tol kol pavargsta ir nebegali nieko jausti, o kitą dieną tai pasikartoja vėl. Kai pradeda auginti vaikus, jauni žmonės tik ir svajoja apie laisvą valandėlę, tačiau kai vaikai paauga, jie ima statyti namą, įsigyja ir tvarko sodybą, tarsi bijotų bent minutę nieko neveikti.
Nudirbti darbai ir laisvalaikio veiklos duoda vaisių, tačiau tuo metu, kai mūsų emocijos prašo nors kiek mūsų dėmesio, jėgų dėmesiui nebėra ir esminiai mūsų poreikiai gali likti nesužinoti ir nepatenkinti. Žmogus daug daro, bet to, ko jam labiausiai reikia, tas darymas nesuteikia.
3. Išsiblaškymas ir minčių dingimas
Daugelis mūsų tikriausiai ne kartą susidūrėme su situacija, kai visiškai pamiršome susitikimą, kurio iš tiesų nenorėjome. Arba buvome situacijoje, kai ko nors rūsčiai klausiant viršininkui, iš galvos dingo visos mintys.
Kai pasąmonė mus bando atsieti nuo ypač žiaurių jausmų, įvyksta depersonalizacijos ir derealizacijos reiškiniai – žmogus ima jausti, kad aplinka tarsi netikra, kaip televizoriuje, arba kad jis pats netikras iki tokio laipsnio, kad beveik nebejaučia alkio, skonio, nuovargio. Ne veltui sakoma, kad grįžtum į save, „reikia įsižnybti“. Kai depresonalizacija ir derealizacija ima kartotis, tai tampa ypač diskomfortiška ir tenka kreiptis į psichiatrą.
4. Jausmų nureikšminimas ir blokavimas
„Ai, turiu problemą, bet labai mažą“; „Anksčiau tai tikrai dėl to pergyvendavau, o dabar jau beveik ne“. „ Jei dėl visko verksi, tai kas pasikeis?“ Toks žmogus kažkada gyvenime atrado, kad lengviau būti be emocijų ir tiki, kad geriau neigti nelaimingumą ir negalvoti apie neigiamus dalykus. Vyriškoji lytis emocijas užgniaužia ir dėl to, kad vis dar gyvuoja požiūris, jog „tikri vyrai neverkia“.
Tačiau kas nutinka su mumis, kai, pavyzdžiui, praryjame savo pyktį? Dažnai visame kūne pajuntame įtampą, panašią į apsinuodijimo jausmą, kai kuriems ima skaudėti galvą, ir tik kai galiausiai po kurio laiko suvokiame, kad pykstame, šie nemalonūs pojūčiai praeina.
Žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie savo pyktį pajėgia pamatyti tik išgėrę ir tada tampa netikėtai ir nevaldomai pikti. Viena mano klientė nesuprato, kodėl nejaučia gedulo po vyro mirties, tačiau vienoje kvėpavimo meditacijoje ėmė verkti ir negalėjo nustoti verkusi dar savaitę.
Galima užgniaužti savo artumo ilgesį, seksualinį badą, kurie irgi išsiveržia iš mūsų netikėčiausiais būdais. Tačiau didžiausias ir, deja, jau nebevaldomas vengimas yra depresija ir kitos neurozės – žmogus visiškai nebeturi motyvacijos, jį kankina įkyrios mintys, tuo tarpu jo viduje pilna užgniaužt pykčio ir liūdesio, prie kurio jis negali prieiti.
Dar viena slopinamų emocijų pasekmė – vengiką traukte traukia prie dramatiškų asmenybių ar romantiškų plevėsų, šalia kurių jie gali pajausti jausmų, bet už tai tenka mokėti didelę kainą.
5. Gyvenimas apgailestavimais arba ateities fantazijomis
Ne viena mano klientė savo galvoje vis žiūri „serialą“ - atsimena geriausius momentus iš ankstesnių santykių, su kuriais apgailestaudama lygina dabartinius: „ach, praradau geresnį vyrą“. Kiti žmonės gyvena žiūrėdami serialus apie ateitį: vis laukia savaitgalių, švenčių, kelionių, tačiau jos praeina ir gyvenimas lieka toks pats nelaimingas, koks buvo.
6. Prisiminimų išstūmimas
Nė vienas menkai prisimenantis savo vaikystę mano klientas negalėjo pasakyti, kad vaikystė buvo įdomi ir laiminga. Ar tokie žmonės pamiršo labai negatyvius įvykius ar rutiniškas, tuščias, vienišas ir liūdnas dienas? Labiau tikėtinas antras variantas, nes ir būdami suaugę, mažiausiai atsiminimų turime iš rutiniškų darbo metų.
Reiškia, kad jei gyveni būdamas toli nuo savo jausmų, tai iš tokio gyvenimo nelieka ko ir prisiminti. Bet vis tik atgaminti vaikystės prisiminimus labai verta, nes tuo metu kūrėsi mūsų charakteris. Tie vaikystės jausmai ir dabar išlenda iš mūsų dešiniojo smegenų pusrutulio, ir dėl to kartais mes per stipriai negatyviai reaguojame į tokios reakcijos nevertus dalykus. Atsiminti vaikystę geriausia pradedant nuo nuotraukų, nuo kitų žmonių pasakojimų. Jei bandysite sąmoningai atsiminti vaikystės Kalėdas, atostogas, gimtadienius, pavaikščioti mokyklos, darželio koridoriais, pamažu atsiminsite labai daug.
7. Atsiribojimas nuo žmonių
Tai paviršutiniai santykiai, vengiant nuoširdaus dalijimosi tuo, kas svarbiausia. Tokie žmonės gali tylėti, gali šnekėti apie buitį, politiką, kitus asmenis, bet jei užduodate nuoširdesnį klausimą ar labiau atsiveriat, jie išsisuka iš pokalbio ar viską nuleidžia juokais.
Kiti atsisiejikai išklauso kitą ir gali jam padėti, tačiau patys neatsiveria, nes tiki, kad stiprios asmenybės neturi turėti poreikių. Treti atsiribojėliai kitam turi mažai laiko, nesiklauso ir nesidomi, neatsimena, ką sakėte, neapkabina ir nepasirūpina.
Kiekvienas mūsų esame matę porų, kurios tyli sėdėdamos restorane. Įdomu, kad kai kurie atsiribojėliai vengia ne tik konfliktų ar naujų nusivylimų, dalis iš jų bijo šalia kito žmogaus pajausti laimę, nes laimė gali dingti.
Mokestis už šaltus ir tolimus santykius – tam tikras melancholiškumas, pojūtis, kad per viską stumiesi gyvenime vienas, nesuprastas, nematomas, tuščias, nesvarbus kitiems. Istoriškai mes esame kilę iš bandos gyvūnų, ir kad jaustumės iš tiesų gerai, mūsų smegenims reikalingas tam tikras artumo kiekis.
8. Seksualumo vengimas
Intymumo metu, kaip per galingą meditaciją, atsilaisvina daug intensyvių jausmų. Prisiminkite, kada turėjote geriausius patyrimus sekse? Ar per kūną ėjo šiurpuliukai? Tiesa, kai kurie žmonės ir intymumo metu išlieka mechaniški, neįsileidžia partnerio jausmų ar net sekso metu mąsto apie tai, kaip išspręsti darbinę problemą.
9. Vengimas per kūną.
Ar jums yra buvę taip, kad nusprendžiate neiti į vakarėlį ar renginį, nevykti į kelionę, nes jaučiatės pavargę, gal net skauda galvą, tačiau padarius sprendimą neiti, būsena žymiai pagerėja? Daugelis mūsų turime tipines kūno organų reakcijas į stresą – vieną nuo streso pykina, kitam užkietėja ar perdėm atsipalaiduoja viduriai, trečiam kyla kraujospūdis ir didėja pulsas, ketvirtą išberia ir tt.
Puikioje knygoje apie kūno ir emocijų ryšius „Kūnas mena viską“ aiškinama: žmogus užslopina raumenų grupę, kad neišreikštų jausmo, ir jei šį jausmą slopinti tenka dažnai, šie įtempti raumenys atsispindi jo laikysenoj, veido išraiškoj, kvėpavime ir judėjime arba net psichosomatinėse ligose.
10. Piktas vengimas
Visi susidūrėme su žmonėmis, kurie, paklausti apie jausmus, ima piktai gintis, neva, „nelįsk į dūšią“, nuvertina tą, kuris jais domisi. Dažniausiai tokie žmonės neprisileidžia kito, nes nori išvengti gėdos ar baimės jausmo. Pavyzdžiui, net ir šiais laikais daugelis moterų atsisako vyrams paaiškinti, kaip jie gali padėti pasiekti joms orgazmą, nes gėdinasi, galvodamos, kad yra „nenormalios“.
Kaip pagauti save, kai jau pradedam atsisieti? Pirmieji tokius ženklus identifikuoja kūrybinių profesijų žmonės, mat tapę mažiau jausmingi, tampa ir mažiau kūrybiški. Atsisiejimo ženklai – tai gyvumo, jausmingumo praradimas, specifinis tuštumos, abuojumo, sausumo jausmas, žmonės sako, kad ima jaustis tarsi mediniai, mechaniški, įsitempę.
Šią sekundę, kai skaitote šį straipsnį, paklauskite savęs, kiek balų iš 10 esate gyvi ir jausmingi? Dažniausiai intuityviai mes puikiausiai žinome savo atsisiejimo laipsnį.
Susipažinus su įvairiomis atsisiejimo rūšimis, ko gero, kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar nemalonios situacijos metu atsiribojimas nuo žmonių susikaupimui ir analizei yra atsisiejimas? Ne, tai ne atsisiejimas.
Streso įveika laikome tik automatinį jausmų išjungimą, tačiau jei sąmoningai pasvarstę pasitraukiame iš to, ko mums nereikia, tai yra sveikas sprendimas. Lygiai taip pat, bijodami rašyti ataskaitą galime automatiškai įnikti tvarkytis, bet galime ir sąmoningai apsispręsti trumpai pailsėti.
Na, o ką daryti, jei dienos gale, kai esate nuvargę, pagavote save įlindusį į telefoną, serialą, valgymą, tačiau esate per daug pavargę, kad suvoktumėt savo jausmus? Tokiu atveju pilnai pakaktų įsisąmoninti savo nerimą ir bandyti nustoti blaškytis ir pailsėti.
Dar vienas dažnas klausimas: ar reikia specialiai ieškoti vaikystėje sunkių prisiminimų, jei nemėgstam po ją kapstytis? Visų įmanomų jausmų įsisąmoninti tikrai nebūtina, jei jie jums šiuo metu gyvenime netrukdo, bet besigilinantieji į psichologiją džiaugiasi tarsi „pasiskiepiję“ ir tikrai būna atsparesni, kai gyvenimas vieną dieną primena vaikystėj patirtas traumas.
O kada mes būname neatsisieję, tikri ir jausmingi? Tokie mes būname kai keliaujame, kai kalbame su žmogumi, kuris priima ir supranta, kai būname su savimi ir pilnai atsiveriame savo jausmams, kai galime gyventi savo ritmu, kai aplinkiniai irgi yra gyvi ir jausmingi, ko ir palinkėčiau skaitytojui šią puikią vasarą!
Daugiau informacijos apie psichologiją rasite Genovaitės Petronienės tinklaraštyje .
