Gydytojų prognozėms – ne
Gimė S. Hawkingas 1942 m. Didžiojoje Britanijoje, kai buvo minimos G. Galilėjaus 300 –osios mirties metinės. 1959 metais įstojo į Oksfordo universitetą, o 1962 metais išvyko į Kembridžo universitetą studijuoti kosmologiją. Studijuodamas trečiame kurse, S. Hawkingas pastebėjo, kad be jokios priežasties ėmė šlubčioti. Atlikus tyrimus, jam buvo diagnozuota progresuojanti centrinės nervų sistemos liga amiotropinė lateralinė sklerozė. S. Hawkingaui buvo 21-eri, kai gydytojai prognozavo, kad jam liko gyventi vos pora metų... Bet, kaip matome, medikų prognozės nepasitvirtino – mokslininkas gyvas iki šiol. Gal tam turėjo reikšmės susitikimas su energinga, gyvenimo džiaugsmo kupina mergina Janne. 1965 metais jaunuoliai susituokė ir susilaukė net trijų vaikų. Tai Janne jam padėjo parašyti ir apginti disertaciją.
Janne darė viską, kas įmanoma, kad vyras jaustųsi normaliai. Tačiau jie nesutarė dėl religijos. Moterį piktino tai, kad jos vyras visatos istoriją, žmogaus gyvenimą ir Dievą nori paaiškinti matematikos formulėmis. Jie išsiskyrė. Tačiau ne Janne paliko Stepheną, o atvirkščiai.
1985 metais S. Hawkingas susirgo plaučių uždegimu ir patyrė kelias sudėtingas operacijas. Jį ištiko koma. Atsigavo prikaustytas prie gyvybę palaikančios aparatūros. Mokslininką slaugė visa medicinos seselių komanda. Viena jų vyrui ypač krito į širdį, dėl jos paliko žmoną ir vedė antrą kartą.
Sulaukęs 30 metų Stephenas Hawkingas visam laikui tapo priklausomas nuo neįgaliojo vežimėlio. Vyras pamažu buvo paraližiuotas. Bet tai dar ne viskas. Gydytojai buvo priversti pašalinti jam trachėją, mokslininkas prarado balsą. Visgi asmeninės nelaimės nesutrukdė jo moksliniams darbams. Pagrindinis mokslininko tyrinėjimo objektas buvo juodosios skylės, kurias aprašinėdamas, S. Hawkingas padarė didžiulių atradimų kosmologijos ir kvantinės gravitacijos srityse. Jį domina mūsų visatos istorija. Mokslininkas yra priartėjęs prie bendrosios teorijos, kuri pagrįstų ir paaiškintų visas gamtoje egzistuojančias sąveikas, sukūrimo.
Mokslininko žvaigždės valanda
1979 metais S. Hawkingas tapo Kembridžo universiteto Taikomosios matematikos ir teoretinės fizikos katedros, kuriai prieš 300 metų vadovavo Izaokas Niutonas, vadovu. Jo „žvaigždžių valanda“ atėjo 8-ąjį dešimtmetį, kai įrodė, kad juodosios skylės, pagal kvantinės fizikos dėsnius, skleidžia energiją. S. Hawkingo parašytos knygos ėmė puikuotis perkamiausiųjų lentynose. 1988 m. pasirodžiusią jo knygą „Trumpa laiko istorija – pirminės visatos jėgos paieškos“ įsigijo kas 500-asis Žemės gyventojas, o paskutinė knyga „Visata riešuto kevale“ per pusmetį užkariavo pasaulį ir buvo apdovanota prestižine „Aventis“ premija. Beje, ši knyga išversta ir į lietuvių kalbą. Žinovai ją vertina kaip vieną geriausių visų laikų mokslo populiarinimo knygų, kuri vaizdžiai pasakoja apie visatos kilmę, jos savybes ir tolesnę raidą, galimybę numatyti ateitį ir grįžti į praeitį, bandymus sukurti visa apimančią teoriją. S. Hawkingo idėjos pralenkia fantastiką, leidžia keliauti vienuolika matmenų, kur juodosios skylės „garuoja“ ir dingsta nusinešdamos savo paslaptis...
„S. Hawkingas – šimtmečio genijus, kaip ir Einsteinas“, – skelbia pasaulio spauda. BBC atliktos apklausos duomenimis, S. Hawkingas laikomas žymiausiu nūdienos gyvu mokslininku. Skaitytojai ypač vertina jo humorą ir gebėjimą labai sudėtingas problemas iliustruoti kasdienio gyvenimo analogijomis. Dėl šių savybių ir į S. Hawkingo paskaitas įvairiuose universitetuose susirenka daugybė studentų.
Neįtikėtinas, bet realus
Prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, su aplinkiniais Stephenas Hawkingas bendrauja kompiuterinio kalbos sintezatoriaus, valdomo skruosto raumeniu, pagalba. Štai kaip aprašo savo pirmąjį susitikimą su S. Hawkingu žurnalistas J. Horganas: „Kai susitikau su mokslininku, jo būklė buvo blogesnė, negu tikėjausi. Jis sėdėjo embriono poza, nuleidęs pečius, žandikaulis buvo atvipęs, galva nulinkusi į šoną, atrodė liguistai trapus. Vežimėlis buvo sukomplektuotas iš daugybės elementų ir kompiuterių. Man atrodė, kad jis gali judinti tik rodomąjį kairės rankos pirštą. Juo mokslininkas kruopščiai rinko raides, žodžius ir sakinius kompiuterio ekrane. Iš balso sintezatoriaus sklido gilus, įsakmus balsas, primenantis kiborgo garsą iš filmo apie robotą. Visgi atrodė, kad S. Hawkingą veikiau linksmina, nei vargina tokia nepavydėtina padėtis. Jo ryškiomis lūpomis dažnai nuslysdavo šypsena.“
Prasta sveikata nesutrukdė Stephenui Hawkingui pasiekti neįsivaizduojamų aukštumų moksle. Astrofizikas išgarsėjo kaip mokslo superžvaigždė dar ir dėl to, kad mėgsta šokiruoti visuomenę drastiškomis prognozėmis. Pirmiausia daugelį baugina jo teiginys, kad žmonija anksčiau ar vėliau pati save pražudys. Gyvybei Žemėje, pasak mokslininko, gresia daugybė pavojų: globalinis atšilimas, atominis karas, dirbtinis intelektas: „Kadangi kas 18 mėnesių kompiuteriai dvigubai padidina savo našumą, egzistuoja pavojus, kad laikui bėgant jie gali taip išvystyti savo dirbtinį intelektą, kad ims valdyti pasaulį“. Kad išvengtų dirbtinio intelekto valdžios, pasitelkę genų inžineriją, žmonės turės tobulinti savo intelektą. Tokią viziją pranašauja Stephenas Hawkingas.
Fantastas ar aiškiaregis?
S. Hawkingo nuomone, visa tai – tik žiedeliai. Kaip ir kiaulių gripas, iš Meksikos pasklidęs po visą pasaulį. „Netyčia ar sąmoningai mes sukursime virusą, kuris sunaikins mus visus, – pareiškė mokslininkas savo interviu britų „Daily Telegraph“. – Bioterorizmas pavojingesnis nei atominis ginklas, kuriam pagaminti būtini stambūs pramonės objektai, o genų inžinerijos darbus galima atlikti mažoje laboratorijoje. Bus neįmanoma sukontroliuoti, kas daroma tokiose laboratorijose.“
S. Hawkingo nuomone, teroro aktai, įvykdyti rugsėjo11-ąją, buvo siaubingi, tačiau jie negrėsė gyvybei Žemėje, o naujo viruso sukūrimas gali pražudyti visą žmoniją. Todėl jau šiandien reikia susimąstyti apie autonominių kosminių gyvenviečių kūrimą kitų žvaigždžių sistemų planetoje. Mokslininkas prognozuoja, kad per artimiausią šimtmetį Mėnulyje bus pastatyta eksperimentinė bazė. Tačiau, jo manymu, tik per 200-500 metų galima tikėtis žmonių išsilaipinimo planetose už Saulės sistemos ribų.
Ką žada ateiviai?
Tai dar viena mėgstama S. Hawkingo tema. Ilgą laiką astrofizikas nepailsdamas tvirtino netikįs jų egzistavimu. Jis teigė, esą dabartinės žmonijos technologijos yra pakankamai ištobulintos, kad galėtų aptikti Žemėje besilankančių ateivių pėdsakus. Tačiau ilgainiui kategoriškas mokslininko tonas ėmė švelnėti. 2008 metais, kalbėdamas Džordžo Vašingtono universitete NASA 50-mečio proga, jis visus nustebino samprotavimais apie kitų civilizacijų egzistavimo galimybes. S. Hawkingas buvo parengęs net tris atsakymus. Pirmiausia gyvenimas Žemėje – unikalus, analogų neturintis reiškinys. Antra – gyvybė kitose planetose egzistuoja, tačiau ji gana primityvi. Trečia – kažkur visatos gelmėse yra puikiai išsivysčiusios civilizacijos, tačiau pasiekti jas – mums neįveikiamas uždavinys. Visi tauškalai apie susitikimus su aukštu intelektu apdovanotais ateiviais, S. Hawkingo manymu, gryni niekai. „Be abejo, jeigu žmonija turėtų dar milijoną metų ieškojimams, tai tikriausiai aukštųjų civilizacijų ateiviai būtų rasti“, – mintijo mokslininkas.
Ir staiga visai neseniai garsusis mokslininkas pareiškė: „Ateiviai tikriausiai egzistuoja.“ Kodėl S. Hawkingas padarė tokią išvadą? Anot mokslininko, visatoje yra 100 milijardų galaktikų, kiekviena jų turi šimtus milijonų žvaigždžių. Tad reiškia, kad kur nors vystosi sava gyvybė. Kitas klausimas, jei tektų žmonėms susidurti su ateiviais, ar jie būtų tolerantiški? S. Hawkingas mano, kad „žalieji žmogeliukai“ gali gyventi gigantiškose kosminiuose laivuose, jeigu jų gimtojoje planetoje baigėsi visi resursai. Todėl kas gali paneigti, kad jie skrajoja po kosmosą, ieškodami naujo grobio? Ir jeigu jų kelyje pasitaikys Žemė – neduok Dieve, kas gali atsitikti. Jie užpuls mūsų planetą ir pasistengs iš jos išspausti viską, kas tik įmanoma. Kontaktas su ateiviais žmonijai gali tapti pražūtinga katastrofa. Žmonėms pasiseks, jeigu ateiviai pasirodys esą mikrobai, vienaląsčiai gyvūnai ar kirmėlės, gyvenusios Žemėje milijonus metų. Bet ir tuo atveju nėra dėl ko džiaugtis. Kirmėlės ar mikrobai gali labai greitai paplisti Žemėje, sunaikindami visa, kas gyva...
Nebijantis klysti...
S. Hawkingas turi nuostabią savybę, kurios neturi daugelis „superžvaigždių“, – jis nebijo prisipažinti klydęs. Ilgą laiką mokslininkas buvo įsitikinęs, kad informacija juodojoje skylėje pražūva. Dėl to jis net susilažino su fiziku Johnu Preskillu, kuris visiškai neabejojo, kad juodosios skylės išsaugo informaciją. 2004 m. Dubline įvykusios mokslinės konferencijos metu S. Hawkingas prisipažino klydęs ir išsiuntė Johnui Preskillui pažadėtąją beisbolo enciklopediją.
Beje, tuos, kurie investicijas į kosmoso tyrinėjimą laiko pinigų švaistymu, S. Hawkingas vadina „Kolumbo kelionės kritikais“: „Tam tikra prasme situacija panaši į buvusią Europoje 1492-aisiais. Siųsti Kolumbą atrodė pinigų švaistymas, tačiau naujo pasaulio atradimas iš esmės pakeitė senąjį“, – teigia profesorius S. Hawkingas, į gyvenimą visada žiūrintis tarsi smalsaus vaiko akimis. Fizinė negalia nepalaužė didžio mokslininko, jis iki šiol gyvena aktyvų, įvairiausių minčių ir atradimų kupiną gyvenimą, o į mirtį žvelgia filosofiškai. Beje, ant savo antkapio astrofizikas nurodė užrašyti juodųjų skylių entropijos formulę, kuri jį kadaise ir išgarsino.
