Tačiau šiemet, kai nutolome fiziškai, regis, pirmą kartą įvyks tikrosios Kalėdos.
Kai esmę pajunti ne prisivalgyme, o pagalvojime iš tiesų apie savo tėvus ar vaikus. Kad nebesvarbu, kokie jie. Svarbiausia, kad jie yra.
Kai šimto dovanų paieškas, lakstymą iš vienos paskutinės minutės mugės į kitą pakeičia pokalbiai internetu su pusbroliais, kurių balso negirdėjai jau neatsimeni kiek metų.
Apribojimai išlaisvino, iššūkiai ir konfliktai santykiuose suartino, nelaimių akivaizdoje gimė meilė.
Kai jauti, kad labiausiai džiugintų ne didesnė nei anais metais kalėdinė premija, o, kad dar kartą galėtum aplankyti senelius, kurių šiais metais netekai. Kad galėtum dar su jais pasėdėti, jų paklausyti, į juos pažiūrėti.
Tas bendrumo jausmas, kurį anksčiau labiausiai patirdavai prieš šventes, šiemet visus jungė kur kas ilgiau ir dažniau. Tik bendrystę kūrė ne kiekvieno noras laiku užbaigti darbus, kad po Naujų ramiai imtumeis kitų, skubėjimas į paštą siųsti dovanų į Londoną ar lavašų ieškojimas po visą miestą, o apribojimai, sunkumai, katastrofa. Tačiau net tai veikia kaip kurianti galia. Apribojimai išlaisvino, iššūkiai ir konfliktai santykiuose suartino, nelaimių akivaizdoje gimė meilė.
Tai paliudijo ir draugai, kuriems parašiau. Jie pasakojo, kaip atsiradus veiklų, vakarėlių, draugų kompanijų apribojimams, padaugėjo laiko sveikesnės mitybos paieškoms (pvz. pyragą ir traškučius pakeitė keptas bananas su cinamonu) ir net intensyvesniam nei įprastai darbo režimui. Kaip „persibuvimas“ santykyje parodė bjauriausias vienas kito puses, kurių nebuvo kur išventiliuoti ir teko daug dirbti – „n“ kartų pyktis ir tiek pat kalbėtis. Bet už tai, sutapimas ar ne, buvo pirmą kartą išgyventi iki tol niekada nepatirti vidinės meilės ir atsipalaidavimo momentai.
Ir palaima, kai tau suteikiama erdvė būti pilnam. Kai net nemalonus, piktas, įžeidus ir skaudinantis „tu“ esi ne „nurašomas“, o priimtas. Už tai, pasakojo draugas, tam artimam žmogui pajunti milžinišką dėkingumą ir meilę.
Tačiau buvo ir taip, kad priverstinis atitolimas gal pirmąkart suartino gyvenime apskritai. „Mano santykiai su šeima šiaip yra blogi, mes nebendraujam, nepalaikom ryšio, – pradeda pasakoti vienas mano draugas balso žinute. - Istorija tokia, kad turiu mamą, kuri yra priklausoma nuo alkoholio. Su ja nebendravom nuo pat vaikystės. Pykau, kad ji niekada nepaskambina man, jos alkoholio vartojimo problema tik gilėja, niekas nesitvarko.
Tačiau pandemijos laikotarpiu aš išdrįsau vėl su ja pradėti bendrauti. Maždaug po dvidešimt dvejų metų. Susiskambinus, aišku, yra labai keista, nes absoliučiai nėra apie ką kalbėti. Tiesiog paklausiu, kaip ji laikosi, kas naujesnio (truputį nusijuokia). Būdamas 28 metų aš pirmą kartą mamą pasveikinau su gimtadieniu.“
Sistema turi savybę atsitiesti, vėl atsistoti ant kojų, o žmogus numiręs jau negrįš.
Paklausus kaip, kokia mintis, koks impulsas pastūmėjo imtis iniciatyvos, pasakoja toliau. „Stebint kaip kovidas viską šienauja, manyje labai labai stipriai sukilo ta visiems gerai žinoma mintis – „Memento mori – prisimink, kad mirsi“. Sistema turi savybę atsitiesti, vėl atsistoti ant kojų, o žmogus numiręs jau negrįš.
Pradėjau galvoti, kad savo istorijoje vis dėlto noriu turėti tokią figūrą kaip mamą, nepriklausomai nuo to, kaip yra. Turbūt atėjo vidinė branda, nes išsilaisvinau nuo reikalavimų. Mano mažasis vidinis vaikas suvokė, kad neateis mano susikurta mamytė, kuri norėčiau, kad ateitų. Tai suvokus įgijau daug laisvės, man nebeskauda.
Šiaip taktiškai stengiuosi kalbėti su mama rytais, nes vakarais jau neįmanoma. Bet vieną kartą paskambinau jai vakare. Ir tas pokalbis truko gal tris valandas. Išgėrusi ji praranda sąmoningumą, pasakoja, aš net padedu ragelį į šoną, neklausau tos info. Bet kas dešimt minučių paklausdavau, kaip tu laikais. Ir kiekvieną kartą ji taip pat jautriai sureaguodavo... Jai labai skaudėdavo nuo šito klausimo, ji apsiverkdavo. Ir ką supratau? Kad į tas įvairias priklausomybes žmonės eina nesąmoningai. Tam, kad pabėgtų nuo kančios taip sukeldami sau dar didesnę kančią.
Pagalvojau, blemba, nu, esu pakankamai sąmoningas, stiprus ir ramus viduje, kad galėčiau paklausti šio žmogaus, kaip jis, ir klausyti, suprasti, bandyti girdėti tarp eilučių. O motyvas buvo, ir kiek laiko beliko, davai gyvenkim taikiai. Be jokių ten praeities nuoskaudų, tiesiog taip, kaip yra dabar, pagyvenkim. Dabar visada paskambinu, kiekvieną savaitę, dažniausiai šeštadienį.“
Savų stebuklų per šį laiką tikriausiai patyrėme kiekvienas. O jei ne, pats metas pradėti juos kurti, nes stebuklai per Kalėdas neateina.
